Blondinė vynuogių lauke

Septynerius metus praleidusi Gajako mieste, šiuo metu Rukšėnų šeima gyvena jo pakraštyje. Šis miestelis nuolat auga, nes yra vos už 60 km nuo Tulūzos.

"Susisiekimas traukiniais ir kitu transportu puikus, todėl daug jaunų šeimų renkasi erdvius namus Gajake vietoje ankšto buto Tulūzoje. Jaunų žmonių energija keičia miestelį. Galbūt ramybės dabar čia kiek mažiau, bet džiugina judesys", – sako D.Rukšėnė.

Prieš atsidurdama pietvakarių Prancūzijoje Dovilė trejus metus praleido Vokietijoje. Kadangi jos būsimas vyras jau trejus metus gyveno Prancūzijoje, čia turėjo stabilų darbą, pora sutarė bendrą gyvenimą kurti šioje šalyje, o ne Vokietijoje. Atvykusi pas savo gyvenimo meilę Dovilė suprato, kad viskas priklausys nuo pačios noro likti čia.

"Nusprendėme, kad iš pradžių darbo man ieškosime vynuogyne, nes pavasaris yra idealus laikas sezoninių darbų paieškai, – pasakoja ji. – Įšokau į džinsus, paprastus baltus marškinėlius, ir išlėkėme į paiešką. Vyras sakė, kad darbo negausiu, nes pernelyg gražiai atrodau. Tada to dar nesupratau, bet šiandien važiuočiau su kombinezonu ir botais. Pervažiavome daugybę vynuogynų. Visur tas pats atsakymas – visi jie turi savo nuolatinius sezoninius darbuotojus, visada dirba ta pati komanda, naujų žmonių jiems nereikia. Tačiau mums pasisekė rasti vieną vynuogyną, kuriame, kaip vėliau supratau, niekas ilgai neištempdavo. Čia mane ir priėmė. Aišku, vyras turėjo gerokai pasistengti, kad įtikintų savininką, jog šita blondinė raudonais nagais vynuogių lauke varys kaip arklys."

Sunki kelio atkarpa

Trokštu pakeisti tautiečių kelionių kryptį, kad lietuviai važiuotų aplankyti ne tik Paryžiaus ar Žydrosios pakrantės, bet ir mažų viduramžiškų miestelių.

Darbas buvo sunkus, tačiau čia Dovilė susipažino su ne vienu įdomiu žmogumi. Landingas iš Senegalo aštuonerius metus gyveno JAV, vėliau atvažiavo į Prancūziją ir vedė vietinę damą. Kanadietė Christianne – pradinių klasių mokytoja, kuri visą gyvenimą dirba sezoninius darbus ir nenori turėti vaikų, nes pasaulis, anot jos, jau ir taip perpildytas. O jauna kirpėja Dominique išėjo iš darbo salone, nes dirbti su keliomis kirpėjomis jai nepatinka. Kartais, per pietų pertrauką, ji tiesiog laukuose kirpdavo vyrams plaukus.

"Darbo metu su Landingu ir Christianne kalbėdavomės apie savo šalis, kultūrą, maistą, religiją, vienas kitam atskleidėme didžiausias savo paslaptis, nors pažįstami buvome tik vieną sezoną. Niekaip nesuvokiau, kaip savanoriškai galima eiti dirbti į laukus. Vaikystę praleidau kaime, esu pripratusi prie ūkio darbų. Tačiau vynuogyne, kuriame krūvis milžiniškas, įsidarbinau laikinai – tik kol įsitvirtinsiu ir pramoksiu prancūziškai", – Dovilė atskleidžia tuomečius tikslus.

Tačiau ramybės nedavė klausimas: o ką čia veikia jos naujieji pažįstami? To vis klausdavo Christianne's, turinčios aukštojo mokslo diplomą ir kalbančios prancūziškai.

"Darbas buvo išties sunkus, pykau ant viso pasaulio, – prisipažįsta Dovilė, – bet paskui suvokiau, kad tai yra kelio gabalas, kurį privalau nueiti. Turėjau tai patirti ir sutikti tam tikrų žmonių. Su Landingu kitais metais susitikome vyno šventėje, kur jis pardavinėjo mūsų kartu gamintą vyną. Jo įsigijau ir aš. Tada jau kalbėjomės prancūziškai ir daug juokėmės. Šiame vynuogyne supratau, kad geras vynas yra vertas savo kainos, nes į jo gamybą įdedama be galo daug darbo."

Įveikė kalbos barjerą

Po vynuogyno Dovilė įsidarbino pas ūkininką, kuris augino įvairiausius vaisius. Jai teko skinti slyvas, migdolus, kivius, persikus, graikiškus riešutus. Šis darbas buvo nepalyginamai lengvesnis ir įdomesnis nei vynuogyne.

Vėliau ėmėsi prancūzų kalbos mokslų. Kalbos Dovilė mokėsi pamažu, nes mažesniuose miesteliuose nėra gerų kalbos kursų programų, o pradėjus dirbti ilgalaikius darbus, mokslams nebebuvo ir laiko.

D.Rukšėnė dvejus metus dirbo picerijoje, vėliau spaudos parduotuvėlėje, siuvimo prekių parduotuvėje. Prancūzijoje ji taip pat įgijo siuvėjos profesiją. Kadangi moteris neturėjo prancūziško diplomo, norint baigti profesinę mokyklą, jai reikėjo laikyti ir brandos egzaminus.

"Šiandien man pakanka prancūzų kalbos žinių bendrauti, užpildyti dokumentus, skaityti prancūziškas knygas ir žiūrėti filmus. Norėčiau dar patobulinti gramatikos žinias – rašybos galima mokytis ir mokytis! Pramokęs kalbą, tampi laisvesnis, atsiveria daugiau galimybių. Paprasčiausias pasiplepėjimas su kaimynais leidžia atsipalaiduoti ir pasijausti žmogumi. Kalbos barjeras užkerta kelią pažintims, darbo pasiūlymams, draugystėms. Tai be galo svarbu", – mąsto pašnekovė.

Prisitaiko: paskui mylimą vyrą į Prancūziją atkeliavusi D.Rukšėnė jaukinasi vietinių tradicijas ir papročius.

Namelio ant ratų romantika

Dovilei atvykus į Prancūziją, ji su būsimu vyru pirmuosius tris mėnesius gyveno vietinių ne itin vertinamame miestelyje Grojė. Prastą vardą jis užsitarnavo dėl to, kad jame mažai prancūzų. Vis dėlto naujakuriai nieko gąsdinančio čia nepamatė. D.Rukšėnės vyro vadovas porai pasiūlė saugoti teritoriją ir už tai joje gyventi nemokamai.

"Mums reikėjo saugoti didelį laukų plotą, kuriame tebuvo traktoriai ir medienos krūvos. Reikėjo tik nusipirkti namuką ant ratų. Svarstėme, dvejojome ir galų gale sutikome, nes norėjosi pasitaupyti ateičiai, – atskleidžia pašnekovė. – Vieno namuko nepakako, pirkome du, nes norėjosi erdvių namų. Interneto neturėjome, tad kartą ar du per mėnesį važiuodavome į "McDonaldą" susijungti su pasauliu. Namukuose atšventėme gimtadienius, buvome sulaukę svečių ir atostogautojų. Vasarą viduje būdavo tikra pirtis, tad po darbo sėdėdavome pavėsyje už namuko. O žiemą dešimtimis gaudydavome peles", – Dovilė juokiasi, kad turbūt todėl jos mylimasis po dešimties mėnesių gyvenimo kartu ir nusprendė pasipiršti – išbandymas buvo išlaikytas.

Pasak pašnekovės, gyvenant namelyje ant ratų, viduryje saulėgrąžų laukų, būta romantikos. Tačiau anuomet ji išgyveno adaptacinį laikotarpį, nekalbėjo prancūziškai, dar neturėjo savo draugų rato. Tad šį laikotarpį moteris prisimena kaip sunkų. Vis dėlto buvo ir gražių svajonių – įsirengti terasą, įsigyti šunį.

Pavasariop žemės savininkas gavo laišką iš merijos, kad namukų ilgą laiką likti negali. Būtina arba susimokėti mokesčius, arba juos pašalinti. Nuomotis būsto pora nebenorėjo, tad ėmė ieškoti namo pirkti. Taip Rukšėnai atsidūrė Gajake. Šis miestas garsėja savo vynu ir 2 tūkst. metų senumo vynuogynais. Kasmet rugpjūčio mėnesį čia tris dienas vyksta vyno šventė, į kurią suplūsta svečiai ne tik iš Prancūzijos, bet ir kaimyninių šalių.

Biurokratiniai barjerai

Gajake pora įsigijo tradicinės statybos namą. Pasak Dovilės, tokie namai dažniausiai būdavo statomi senamiesčiuose – siauri ir aukšti, su daug laiptų.

Saugant paveldosaugininkams, Rukšėnai negalėjo namo išorės pernelyg keisti, tačiau įrengdami vidų pasitelkė fantaziją. Įžengę į namą, naujieji savininkai pasijuto it nusikėlę 60 metų į praeitį.

"Namą mums paliko su visais daiktais, įrankiais, senais pirkinių krepšiais, indauja, net patalais. Dar ir šiandien kepu lietinius ten rastoje keptuvėje. Pasilikome kėdes, pintines, keletą indų. Tačiau su beveik visais baldais atsisveikinome, nes jie užėmė siaubingai daug vietos", – pasakoja Dovilė.

Nusipirkusi namą pora susidūrė su daugybe biurokratinių procedūrų. "Namo išorės pernelyg nekeitėme, tik pasistengėme, kad ji būtų tvarkinga. Pakeitėme langines, stogą ir duris. Kadangi langinės buvo skirtingo stiliaus, turėjome teikti prašymą, kad galėtume sudėti jas vienodas. Jeigu reikia atnaujinti ar apšiltinti fasadą, tam taip pat yra speciali procedūra, kad senamiestyje stovinčio namo vaizdas nepakistų. Na, o vidų transformavome visiškai. Išgriovėme tris židinius, palėpę pavertėme labai jaukiu miegamuoju ir mažu biuru", – vardija atliktus darbus.

Jaučiasi sava

Po kelerių Gajake praleistų metų šeima nusprendė išsikraustyti į užmiestį. Čia Dovilė sulaukė darbo pasiūlymo. Tad namą Gajako senamiestyje pora šiuo metu nuomoja atostogautojams. Šiandien Rukšėnai gyvena vienkiemyje, apsupti vienintelių kaimynų – avių.

"Ilgiuosi Gajako kaimynų, nes su jais labai gerai sutarėme. Kartu vakarieniaudavome, daug plepėdavome, atostogų metu prižiūrėdavome vieni kitų namus. Paplepėti vis dar tenka, nes dažnai užsuku į vietinį turgų. Prancūzų įpročiai jau tapo savi, šiandien mus labiau stebina lietuviški įpročiai. Niekada nesiūlykite į svečius atėjusiam prancūzui savo šlepečių! Svečiai lieka su batais. Kaip atrodys kelias valandas prie veidrodžio praleidusi dama, dėvinti įspūdingą suknelę ir avinti kažkieno šlepetėmis vietoje savo aukštakulnių?! – juokiasi ji. – Susitikę prancūzai labai daug bendrauja, lėtai valgo. Kaimeliuose gyvenantys senoliai pusryčiams renkasi ne kruasaną su kava, bet rytą pradeda raudonojo vyno taure, bagete, sūriu ir džiovinta dešra."

Gajake, kaip ir daug kur Prancūzijoje, vyrauja nuostabi turgaus kultūra. Anot Dovilės, per savaitę čia vyksta trys turgūs. Antradieninis turgus vyksta vakare – vasarą žmonės gali čia ne tik apsipirkti, bet ir vietoje pavakarieniauti, klausytis gyvos muzikos, pašokti. Šiuose turguose prekiaujama tik vietine ir sezonine produkcija, daugiausia – maisto produktais.

"Prancūzai apie maistą kalba bent keletą kartų per dieną, jiems labai svarbi produktų kokybė. Turguje galima pasikalbėti su ūkininkais, susipažinti su jų produkcija, todėl daug kas maistą ir perka turguje, kur garantuota kokybė", – sako pašnekovė.

Nori parodyti kitokią Prancūziją

D.Rukšėnė pastebi, kad bendrauti mėgstantiems prancūzams karantinas, ypač pirmasis, buvo itin sunkus psichologiškai.

"Prancūzai nuolat kažką švenčia, bendrauja, keliauja. Sekmadienis yra šeimos diena, kai pietūs su šeima ir giminaičiais trunka po kelias valandas, beveik iki vakarienės. Manau, vietiniams to labiausiai trūko. Taip pat teko pakoreguoti įprotį sveikintis pakštelint į abu skruostus. Vis dėlto kai kurie prancūzai dėl to džiaugiasi, nes kartais toks pasisveikinimas su mažiau pažįstamais žmonėmis vargindavo ir ne visada būdavo malonus", – šypsosi ji.

Šiuo metu Dovilė augina sūnų ir jaučiasi įsitvirtinusi Gajako priemiestyje. Vis dėlto ji neatmeta tikimybės ateityje kraustytis į kitą regioną. Keliones dievinanti šeima po Prancūziją dabar važinėja gerokai mažiau, tačiau tikisi, kad aplinkybės greitai leis vėl tai daryti.

"Prancūzija man labai graži. Kai gyveni čia, daug ką matai kitaip. Dabar dar įdomiau keliauti, nes gali pasikalbėti su vietiniais, į tave jie nežiūri kaip į turistą, – tikina ji. – Ateityje norėčiau lietuviams parodyti kitokią Prancūziją. Juos supažindinti su kaimu, vietiniu maistu, čionykščiais paprastais žmonėmis, vynuogynais. Trokštu pakeisti tautiečių kelionių kryptį, kad lietuviai važiuotų aplankyti ne tik Paryžiaus ar Žydrosios pakrantės, bet ir mažų viduramžiškų miestelių. Turiu daug idėjų ir tikiuosi, kad ateityje viską pavyks įgyvendinti su kaupu."