Pereiti į pagrindinį turinį

G. Jaunius: Agnė buvo įkvėpimas ir pokytis net tiems, kurie ant jos pykdavo

2022-12-29 13:53
DMN inf.

Vakar įvykusi skaudi netektis – stilistės, nuomonės formuotojos Agnės Jagelavičiūtės mirtis – sukėlė nemažai atgarsių visuomenėje. Ypač sukrėsti ją artimiau pažinoję garsūs žmonės.

Interviu su artimu Agnės draugu, TV prodiuseriu Gediminu Jauniumi – LNK reportaže.  

– Su Agne jus siejo ne vienas dešimtmetis draugystės. Įsivaizduoju, kaip stipriai jus sukrėtė ši liūdna žinia – turbūt sunku kalbėti apie Agnę būtuoju laiku?

Agnė labai ryškiai švietė ir buvo ryškiai deganti žvakė. Gaila, kad sudegė taip greitai.

– Šią žinią sužinojau iš žurnalistų. Turėjau interviu, kurio metu manęs paprašė šia tema komentaro. Taip ir sužinojau, ir tų jausmų kilo labai daug ir įvairių. Galvoje kol kas košė, bet pirmiausiai visur mėginu ieškoti kažkokios šviesos. Teisingai pastebėjote, kad sunku sakyti „buvo“, ji yra neeilinė asmenybė. Labai džiaugiuosi, kad man ją teko pažinoti. Pastaraisiais metais gal ir mažiau turėjome bendrų reikalų, bet paskutiniu metu mūsų ryšys buvo atsinaujinęs. Planavome, kad reikia susitikti, bet ši žinia mūsų planus bendrus kaip ir nutraukė. Prieš eidamas į interviu kaip tik pergalvojau – lygiai prieš dvidešimt metų mes susitikome su Agne. Tai buvo 2002 m. realybės šou „Akvariumas“ finalas. Tuo metu važiavau kartu su Nomeda Marčėnaite ir Daina Gudzinevičiūte kaip su naujų laidų vedėjomis pristatyti savo naujas laidas. Kartu turėjau misiją pasiūlyti Agnei tapti mano porininke.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Jūs susipažinote dar tada, kai mes nė neįtarėme, kiek joje visokių daug slypi talentų. Kokią tuometę prisimenate Agnę?

– Tokią pačią. Man su ja teko dirbti penkerius metus labai glaudžiai. Praktiškai gyvenome visi kartu, nes tekdavo praleisti daug laiko drauge: važiuodavome visur viena mašina, dažnai nakvodavome komandiruotėse kartu. Tad mes vienas kitą labai gerai pažinojome. Ir jau tada aiškiai žinojau, kad ji –  neeilinė asmenybė. Ji buvo labai drąsi – ne kiekvienas tuomet būtų išdrįsęs laužyti stereotipus. Ji buvo viena iš tų pirmųjų, kuri įrodė, kad moteris gali būti ne tik graži lėlytė. Kad moteris gali būti stipri asmenybė, laisva, drąsi. Kuri gali būti pirmame plane, kuri gali būti verslininkė. Šiandien gal šie dalykai atrodo savaime suprantami, bet tada dar nebuvome išsivadavę iš tų stereotipų. Ji nebijojo parodyti save tokią, kokią pati nori matyti, nors visuomenei gal tokia ji ir nepatinka. Čia pirmiausia ji man ir yra įkvėpimas. Čia didžiausia jos drąsa.

Manau, mūsų kartai Agnė yra toks didelis ženklas, kad gyventi reikia taip, kaip tu pats nori.

 

– Ta jos drąsa, ryžtas, tvirtumas neretai atnešdavo ir tą blogąją pusę, apie kurią Agnė nemažai kalbėdavo – apie psichologinius išbandymus. Ar dabar vyksta kaltų paieška?

– Neturiu nei jėgų, nei laiko šioms mintims. Bent jau ne mano darbas ieškoti kaltų. Aš noriu įsiminti tas akimirkas, kurios buvo ypatingos, kuo ji yra ypatinga mūsų visuomenėje. Galvoju, kad tie supriešinantys momentai, kuriuos ji iššaukdavo ir kurių nemažai susilaukdavo... Manau, ji buvo įkvėpimas ir pokytis net tiems, kurie ant jos net pykdavo ar į ją negatyviai reaguodavo. Mumyse ji kartais prakalbindavo, pažadindavo dalykus, kuriuos mes norime savo viduje giliai paslėpti, uždaryti. Ji buvo žmogus, ne kažkokia šventoji. Labai tikra, žmogiška, su kuria buvo ir labai gera, ir ne visada labai lengva. Bet aš labai džiaugiuosi, kad ji buvo mano gyvenime. Ir ši diena man labai liūdna, labai.

– Apie ką pastaruoju metu sukdavosi jūsų pokalbiai?

– Mes planavome susitikti, bet tas susitikimas taip ir neįvyko, nes vis pasikeisdavo Agnės planai. Susirašydavome, kad yra minčių, reikia pakalbėti. Jaučiu, kad ir ji kažkokių minčių turėjo, nes paskutinis darbas, kurį mes darėme, buvo  jos stiliaus paskaita – toks specialus šou, kurį kūrybos namai „Elitaz“ su ja kartu surengė tuometinėje „Siemens“ arenoje. Kur visi žiūrėjo labai skeptiškai, ar parduos bilietus, ar žmonėms bus įdomu, galų gale ar ji susitvarkys su viešo kalbėjimo ir dėmesio išlaikymo iššūkiais. Ir Agnė eilinį kartą parodė, kad yra nenuspėjama, nepralenkiama ir tikrai viską padarė fantastiškai. Taip ir šiuo metu buvome kažkokiose kūrybinėse paieškose, ką dar galėtume nuveikti kartu, nes mums dirbti būdavo smagu. Nors, tiesa, pastaruoju metu rečiau. Bet paskutinis dalykas, kurį karčiai, simboliškai atsimenu – mes su Agnės mama Nijole Jagelavičiene esame tame pačiame Vilniaus miesto savivaldybės Finansų ir ekonomikos komitete. Kaip tik po posėdžio su Nijole kalbėjome. Ji kvietė užsukti kada po Kalėdų, sako, pavakarieniausime, pakalbėsime visi kartu. Atsakiau, kad gerai, reikia tą ir padaryti. Turėjome šiomis dienomis kaip ir susitikti, bet, panašu, kad susitiksime kitomis aplinkybėmis.

– Agnė taip pat planavo rašyti knygą apie savo gyvenimą. Kaip manote, koks būtų žanras ir kokį skyrių iš jos gyvenimo išskirtumėte kaip patį svarbiausią?  

– Man labai sunku atsakinėti į tokius klausimus, bet jei ekspromtu, sakyčiau, turbūt sūnus – svarbiausias veikėjas toje knygoje. Man atrodo, kad į jį Agnė labai daug sudėjusi. Žiūrint į tą berniuką, pastebi tą jos temperamentą, net bruožų, nors asmeniškai neturėjau progos gerai jo pažinti.

Manau, mūsų kartai Agnė yra toks didelis ženklas, kad gyventi reikia taip, kaip tu pats nori. Svarbu, kad pačiam patiktų tai, ką darai. Agnė labai ryškiai švietė ir buvo ryškiai deganti žvakė. Gaila, kad sudegė taip greitai.       

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų