Medkirtys, vargonininkas, grybautojas – į tokius darbus per vasaros atostogas žmonos tėvynėje įsikinko Italijos Parmos universiteto kalbotyros profesorius, lietuvių kalbos tyrinėtojas Guido Michelini. Visus jo talentus stebi budri net 17-os žmonos giminaičių akis. Tačiau Guido dėl to nesuka galvos – į kandžias pastabas gali puikiai atsikirsti lietuviškai.

Patinka Lietuvos gamta

Į žmonos – taip pat Parmos universiteto dėstytojos – Birutės Žindžiūtės-Michelini tėvynę pora atvyksta automobiliu. Kol pasiekia Lietuvą, du kartus stoja nakvoti.

Michelini šeimą sodyboje netoli Labanoro, ant Lakajos upės kranto, suradome nelengvai. Kai pagaliau iš tolo išvydome plevėsuojant Italijos ir Lietuvos vėliavas, lengviau atsikvėpėme, – čia!

Kiemas buvo pilnas žmonių – visi ruošėsi sėsti pietauti. Patvoryje geltonavo du nemaži krepšiai su voveraitėmis. Tai – profesoriaus ir giminaičių vėlyvo ryto laimikis. Ką jau ką, bet lietuviškus miškus ir grybus jis išstudijavo puikiai, – juk į italų kalbą išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“.

G.Michelini pasakojo, kad Lietuvoje vasarą jam labai patinka gamta, – tokios žalumos Italijoje nerasi, o dviejų mėnesių atostogos čia nenusibosta.

„Nusibostų, jei nemokėčiau lietuviškai. Tada būtų sudėtinga. O dabar galiu bet kur užeiti ir susikalbėti“, – italams būdinga greitakalbe ir su itališku akcentu lietuviškus sakinius bėrė 61 metų G.Michelini.

Su kalnų dviračiu ir žemėlapiu jis išsiruošia į ekskursiją miško keliukais. Paprastai nuvažiuoja apie 30 km. Kartą buvos bepaklystąs, tačiau, pamatęs pirmą sodybą, užsuko į ją ir išsiaiškino, kaip grįžti atgal.

Šaltoje Baltijos jūroje Guido maudėsi ne kartą. Tačiau Lietuvoje jis labiau mėgsta maudytis upėse ir ežeruose. O aplink Lakają ežerų netrūksta.

Su malonumu valo mišką

Daugiausia laiko Michelini šeima praleidžia atstatytoje apie 90 ha dydžio B.Žindžiūtės-Michelini tėvų sodyboje prie Dubysos, visai netoli Maironio tėviškės.

„Ten atsigauname nuo Italijos karščių, atsipalaiduojame nuo darbų. Ten absoliučiai tylu, per du kilometrus neturime jokio kaimyno. Tik mes, gandralizdis ir retsykiais kokia stirnaitė atbėga į Dubysą atsigerti. Ten Maironio apdainuoti gražieji Dubysos šlaitai. Tai – mano tėvelio gimtinė, iš kurios jis buvo išvežtas į Sibirą“, – pasakojo Birutė.

Per atostogas jie ne tik ilsisi – didžiulę sodybą reikia prižiūrėti, o pievas nušienauti. Bet tai nekelia rūpesčių, nes drauge vasaroja visa Birutės giminė – seserys Aurelija ir Elena su šeimomis.

„Didžioji mūsų šeimyna – 17 žmonių. Turime didelius stalus, bet ir tai prie jų sunkiai telpame“, – sakė Birutė, kuriai per atostogas tenka rūpintis troba, kiemu, valgio gaminimu.

O profesorius G.Michelini – galima pajuokauti – per atostogas dirba medkirčiu.

„Mane labiausiai domina ne pievos, o miškas. Turiu motorinį pjūklą ir galingas žirkles. Labiausiai patinka eiti per nuosavą mišką, jį valyti, atidengti keliukus, genėti medžius, apkarpyti krūmokšnius, pašalinti vieną kitą sausuolį. Tas miškas – ne toks menkas: vienoje vietoje yra apie 30, kitoje – apie 10 hektarų. Kai lieka didžiuliai medžiai, labai ten gražu, malonu“, – lietuvišku mišku žavėjosi italas.

Kai Guido valo mišką, žmona turi eiti iš paskos – rinkti smulkias medžių šakas, sukrauti jas į laužus ir sudeginti. Tas darbas jai patinka. „Esu pagrindinė šakų degintoja“, – juokėsi Birutė. Paskui jie ruošia malkas. Vyrai jas sukapoja, suveža į kiemą, tada sukrauna į malkinę.

Vargonininką išleido atostogų

Prieš dvi savaites sodyboje ant Dubysos kranto vyko Birutės sesers sūnaus vestuvės.

Per sutuoktuvių ceremoniją Šiluvos bažnyčioje vargonininko pareigas ėjo Parmos universiteto profesorius G.Michelini. Bažnyčioje Guido vargonais pagrojo kelis Johano Sebastiano Bacho kūrinius, o ceremonijos pabaigoje – Mendelsono maršą. Kad šį kūrinį atliktų ceremonijos pradžioje, pasipriešino kunigas.

Groti vargonais – G.Michelini pomėgis. Nedidelėje Parmos Šv. Antano bažnyčioje jis pradėjo vargonuoti nuo 18 metų. Iš viso ten vargonavo apie 20 metų.

Vyrui labai patiko toje bažnyčioje dirbti su senuoju kunigu. Per mišias jis Guido leisdavo groti ką nori. Tačiau kai atėjo dirbti kitas kunigas, jį labai varžė – pareiškė, kad reikia ne tiek laisvai groti, kiek pritarti giesmininkams.

„Kai žmogus vargonininkauja, turi atsižvelgti į kunigo pageidavimus, nes bažnyčioje jis yra pagrindinis veikėjas, – aiškino G.Michelini. – Jau seniai nevargonininkauju toje bažnyčioje, tačiau namuose turiu pianiną, partitūrų. Namuose groju pianinu. Mane labai domina ir muzikos teorija. Dažnai klausausi muzikos šedevrų su partitūra rankose.“

Sužavėjo lietuvių kalba

Pirmą kartą į Lietuvą G.Michelini atvyko 1975 m. lapkritį. Prieš metus Bolonijos universitete buvo baigęs lyginamosios kalbotyros ir klasikinės filologijos studijas. Rimtų lietuvių kalbos specialistų tarp universiteto profesorių tada nebuvo, todėl jis nusprendė pramokti lietuvių kalbos.

G.Michelini prisimena, kad čia atvažiuoti nebuvo lengva, – sovietų laikai, Lietuva buvo už geležinės uždangos. Tačiau tais laikais buvo pasirašyta mainų sutartis tarp Italijos ir Sovietų Sąjungos mokslų akademijų.

„Iš Sovietų Sąjungos į Italiją atvykdavo labai aukšto lygio mokslininkų, profesorių. Važiuoti į Italiją, pabūti ten du tris mėnesius jiems buvo gyvenimo įvykis. O iš Italijos, žinodami, koks yra komunistinis režimas Sovietų Sąjungoje, aukšto lygio žmonės nenorėdavo vykti. Todėl likdavo vietų jauniems, kurie buvo ką tik baigę universitetus“, – prisiminė G.Michelini.

Tačiau paaiškėjo, kad, jeigu jis norėtų mokytis Maskvoje ar tuomečiame Leningrade, nereikėtų kvietimų. Jeigu kitur, reikia priimančios institucijos kvietimo. Norint stažuotis Lietuvoje, reikėjo gauti Lietuvos mokslų akademijos laišką.

Per savo diplominio darbo vadovo ryšius Maskvoje Guido tą kvietimą gavo. Lietuvoje tada jis gyveno aštuonis mėnesius.

Kodėl G.Michelini nusprendė studijuoti būtent lietuvių kalbą, kodėl ne latvių?

„Todėl, kad lietuvių kalba indoeuropeistikoje yra ypač svarbi, daug svarbesnė už latvių. Iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba yra pati seniausia. Daug užsienio kalbininkų jos mokosi“, – aiškino G.Michelini.

Dešros išjudino reikalus

Kai G.Michelini dėjo pastangas atvykti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos, net mintis į galvą nešovė, kad sukurs šeimą su lietuve.

„Į Lietuvą važiavau dėl mokslo, o kai mokslą pavyko sujungti su kitais dalykais, buvo neblogai“, – šmaikštavo Guido, žvelgdamas į žmoną Birutę.

Kai juodu susipažino, Birutė Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Tačiau jų draugystės ir meilės istorija nesiklostė kaip sviestu patepta. Vėliau atvykti į Lietuvą kaip turistui Guido nepavykdavo – turėjo važiuoti tik mokslo tikslais. Tačiau pirmiausia reikėjo, kad jį – kaip mokslininką – čia įleistų Maskva. O Maskvoje – kad kas nors atsiverstų jo bylą. Kad tai įvyktų, pagelbėjo Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Antanas Stravinskas, į Maskvą „kam reikia“ nuvežęs dvi puikias lietuviškas dešras.

Tada keliai į Lietuvą – ir dėl mokslo, ir dėl meilės – G.Michelini atsivėrė lengviau. „Dešros išjudino reikalus“, – pokštavo Guido.

Vestuvės buvo kaip laidotuvės

Birutė išvažiavo į Italiją tik devintaisiais jų pažinties metais.

„Taip buvo. Išlaukti dalykai paskui lieka visam gyvenimui, – mano B.Žindžiūtė-Michelini. – Mūsų vestuvės įvyko Vilniuje. Tais laikais be vestuvinio žiedo buvo neįmanoma išvažiuoti į užsienį. O aš dar buvau juodajame sąraše, nes gimiau Sibire, kilusi iš tremtinių šeimos. Vizitai į užsienius, mokslinė karjera man buvo apriboti – tai buvo aiškiai pasakyta. Apsisprendimas išvažiuoti man buvo baisi mintis.“

Kodėl? Ji bijojo nežinomybės. Ją gąsdino net mintis, kad išeis į gatvę, tarp svetimų žmonių, ir nesutiks nė vieno pažįstamo veido. Jos mama verkė ir sakė, kad tos vestuvės jai bus kaip laidotuvės. Birutę gąsdino ne atstumas, o geležinė uždanga – o gal į Lietuvą jau niekada negrįš, niekada nebus čia įleista?

Siuvėja, kuri jai siuvo tautinius drabužius, porino: „Kokia laimė, kad išteki ir išvažiuoji. Kad taip mano dukteriai iš čia ištrūkus.“

„Tie dalykai dabartiniam jaunimui nesuvokiami – dabar viskas kitaip. O mano viskas išbijota Lietuvoje. Nuvažiavusi į Italiją viską radau daug gražiau, negu įsivaizdavau“, – džiaugėsi B.Žindžiūtė-Michelini.

Šeima – kalbų specialistai

Michelini šeima gyvena Šiaurės Italijoje, Parmoje, – gimtajame Guido mieste. Vyras universitete dėsto bendrąją ir lyginamąją kalbotyrą, žmona – lietuvių kalbą. Į darbą juodu dažniausiai važiuoja dviračiais.

Šeimoje kalbama dviem kalbomis – itališkai ir lietuviškai. „Iš pradžių, kol vaikai buvo maži, namuose daugiau kalbėdavome lietuviškai. Kad jie žinotų, jog namuose yra viena kalba, o už namų durų – kita. Vaikai gerai išmoko ir vieną, ir kitą kalbą“, – džiaugėsi motina.

Michelini vaikai 26 metų Emilis ir 20 metų Martina studijuoja kalbas. Martinai teko lankyti ir tėvo paskaitas. „O, jai labai patiko. Atėjusi į paskaitas klausydavo, ką kiti studentai apie mane kalba“, – šmaikštavo Guido.

Laisvu nuo paskaitų laiku B.Žindžiūtė-Michelini parengė du žodynus – lietuvių–italų ir italų–lietuvių kalbų, parašė lietuvių kalbos gramatikos vadovėlį. Taip pat verčia iš lietuvių kalbos į italų ir iš italų į lietuvių. Naujausias kūrinys, kurį vyras ir žmona Michelini kartu išvertė į italų kalbą, – Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“.

Dosjė

Guido Michelini gimė 1951 m. liepos 2 d. Parmoje (Italija).

1974 m. baigė Bolonijos universitetą (klasikinę filologiją), 1975–1977 m. studijavo Vilniaus bei Hamburgo universitetuose. 1978–1987 m. dirbo Milano katalikiškajame universitete. 1986 m. G.Michelini laimėjo valstybinį ordinarinio profesoriaus konkursą. 1987–1994 m. dirbo Potencos universitete. Nuo 1994 m. profesoriauja Parmos universitete, kur dėsto bendrąją ir lyginamąją kalbotyrą.

Autorius dažnai lankosi Lietuvoje, plėtoja mokslinio bendradarbiavimo ryšius su Klaipėdos bei kitais Lietuvos universitetais, yra kelių Lietuvoje leidžiamų žurnalų redalcinės kolegijos narys. 1981 m. Vilniaus universitete apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją, o 1988 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją.

Paskelbė per 100 mokslinių straipsnių įvairiuose Italijos, Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos leidiniuose, parašė keletą monografijų italų ir lietuvių kalbomis. G.Michelini tyrinėjimai bei senųjų tekstų publikacijos, paremtos itin kruopščia šaltinių analize, pasižymi originaliomis kritinėmis įžvalgomis, plačia erudicija ir korektiška moksline diskusija.

Pagrindinės tyrinėjimų sritys – istorinė gramatika, baltų kalbų ryšiai su kitomis indoeuropiečių kalbomis, prūsų kalba, senieji lietuvių kalbos paminklai.