Kaune, VDU menų galerijoje "101", veikia dailininko Rimo Čiurlionio personalinė parodo "Valandų žymės." Buvęs kaunietis 18 metų gyvena ir kuria JAV, Čikagoje.

Su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu tolimos giminystės ryšiu siejamo dailininko meninė "pilietybė", pasak menotyrininkų, nebėra lokali. "Pasikeitę ir temos, ir koloritai. Dabar dailininko veiklos laukas – ne homogeniška lietuvių bendruomenė, bet didelė internacionali ir kosmopolitiška JAV meno aplinka, kuri veikia dailininką savo intelektualumu, įvairumu, stipria konkurencija", – taip dailininko kūrybos pokyčius apibūdina menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė.

Jo tapybos darbai skleidžia ramybę ir meditacinę gelmę. "Rimas sugrįžta ir skleidžia ramybę. Tai asocijuojasi su išimtimis mūsų isteriškame klimate, kur tiek daug noro būti ryškiam, kažką išrėkti arba apšlapinti", – pastebėjo parodos atidaryme dalyvavęs dailininko bičiulis istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Ekspozicijos salėje – prislopintų spalvų tapybinės abstrakcijos ant drobės ir popieriaus. Jose tarsi pro laiko miglą išplaukia konkrečių vaizdinių pėdsakai. Ramybę skleidžia ne tik šie darbai – ji spinduliuoja ir iš paties menininko. R.Čiurlionis prisipažįsta: menininko kelyje labai svarbu jausti artimųjų palaikymą. Ir džiaugiasi tai jaučiąs iš studentės dukters Katerinos ir žmonos Ritos. Dėl šios Amerikos lietuvės jis ir persikėlė gyventi anapus Atlanto. "Brangiausius dalykus norisi pasilikti sau", – tarsi teisinosi apie asmeninį gyvenimą vengęs kalbėti dailininkas.

– Jūsų darbuose naudojamų nuotraukų atspaudus su sendintais lietuviško kaimo veidais ir vaizdais dengia subraižyto, aptrinto dažo sluoksnis. Gal tai asmeninės patirties išraiška – gimtąją kultūrą užkloja amerikietiškoji?

– Kūryboje išsilieja daug pasąmoningų dalykų. O kultūrinė aplinka neišvengiamai atsispindi kūryboje. Jei aš to nepriimsiu, užsidarysiu vienoje tautinėje bendruomenėje, bus labai liūdna – gali atsirasti pelėsio, naftalino kvapas. Aplinka mane veikia. Ji veikia gyvenant bet kur.

– Kasmet aplankote Lietuvą. Ar jaučiate, kad ryšys nenutrūkęs, kad vis dar suprantate lietuvių mąstymo būdą, rūpesčius?

– Jei suabejočiau, ar vis dar suprantu lietuvius, pirmas klausimas būtų: kas su manimi blogai? Kitas klausimas, ar aš suprantu pats save. Vienu momentu atrodo vienaip, kitu – kitaip. Viskas keičiasi. Nors skamba paradoksaliai, bet didžiausia paslaptis man yra aiškumas. Jis – lyg ir įvardytas stereotipinis supratimas. O juk šiandienius žmones dažnai lydi neramumas gerąja prasme: kažkas yra ne taip. Neaiškumas kiekvieno iš mūsų savąjį "aš" truputį ištirpdo. Tai gerai, nes tas "aš" dažnai padaromas garbinimo objektu.

– Ypač šiais laikais?

– Galbūt tai buvo visais laikais, tik šiandien tas klausimas labiau keliamas. Išgyvename agoniškus laikus. Nuolat gyvename su praradimo pojūčiu, baime paimti kažką tikra.

– Kūryboje naudojate muziejinės kokybės medžiagas. Tikitės, kad jūsų darbai keliaus į muziejus ar norite, kad jūsų vaikai, jūsų kūrinių įsigiję asmenys kuo ilgiau mėgautųsi tokiais darbais, kokius sukūrėte?

– Tai yra etikos, kultūros dalykas. Noriu mano darbą įsigijusiam žmogui suteikti garantiją, kad mano darbas, gavęs drėgmės, nepakeis spalvos, neatsiras dėmių. Ypač grafikoje turi būti atidus, galvoti, kokį popierių naudoji. Nuo ugnies, vandens kūrinių neapsaugosi, bet nuo ko galiu, nuo to stengiuosi apsaugoti. Galima elgtis priešingai – naudoti antimedžiagas. Teko matyti skulptūrą iš nuodingų medžiagų. Bet čia yra koncepcija – nuodingas medžiagas norima pabrėžti.

– Jūsų darbus JAV perka ne tik privatūs kolekcininkai – ir galerijos, muziejai. Pragyvenate iš kūrybos. Pripažinimas atėjo savaime ar priešingai – reikėjo eiti į viešumą agresyviai, kovoti už save, kas, atrodo, jums visai nebūdinga?

– Dėl pripažinimo – tikrai nežinau, koks mano statusas. Kažkam gal agresyvumas patinka ir padeda, man – ne. Tai yra visiškai priešinga tam, ką bandau daryti. Ką reiškia pragyvenu? Aš išgyvenu. Kitam to galbūt neužtektų. Dalyvauju projektuose, kur į kūrybą reikia nemažai investuoti. Kartais "einu į minusą", bet kurdamas aš negalvoju, sugrįš pinigai ar ne. Aišku, šalia yra kūrinių, kurie man leidžia išsilaikyti. Kūryboje reikia ir paties pasiryžimo, ir artimųjų palaikymo. Bet kokiu atveju kūrybiniame kelyje ne kartą kyla klausimas: "Ar tai daryti verta?" Ir vienareikšmio atsakymo nėra.

– Ar teko eiti į kūrybinius kompromisus tam, kad galėtumėte parduoti savo kūrinius?

– Gal iš dalies. Negaliu meluoti, užsakymų esu gavęs, bet tai – ne kompromisas. Gal susiklostė palankios aplinkybės, kad man nereikėjo meluoti kūryboje. Negaliu sakyti, kad viskas klojosi sklandžiai. Mano gyvenime buvo visko. Patyriau ir sėkmių, ir nesėkmių, ir didelių depresijų, kurios kartais sugrįžta. Baisiausia yra vidinė tuštuma, užklumpanti sukūrus darbų seriją. Gal tai dėl nuovargio, bet tada galvoji: viskas baigta.

– Lietuvoje netyla diskusijos, ar už 12,5 mln. litų vertėjo pirkti "Fluxus" srovės pradininko Jurgio Mačiūno kolekciją, kurią iš esmės sudaro ne meno kūriniai.

– Žinoma, verta. Galbūt klaida buvo padaryta iš karto paskelbiant, kiek kainavo kolekcija. Buvo galima iš pradžių atidaryti muziejų, tada paskelbti, kas už kiek nupirkta. O kad vieni džiaugiasi, kiti pyksta – tai natūralu. Daug blogiau būtų, jei žmonės sakytų, kad viskas gerai ir gražu, o viduje galvotų, kaip viskas bjauru. Svarbiausias išsilavinimo dalykas yra atsivėrimas aplinkai. Kai atsiveri, jauti, kur yra falšas, kur – ne. "Fluxus" kūryboje aš falšo nejaučiu.

Kas? R.Čiurlionio personalinė paroda "Valandų žymės".

Kur? VDU menų galerija "101" (Laisvės al. 53).

Kada? Paroda veikia iki gegužės 1 d.