Jau septintą kartą į mūsų šalį atvykęs verslininkas iš Sankt Peterburgo Pavelas Jeretnovas tvirtina: "Lietuviai – geri draugai, 99,99 proc. – draugiški, kultūringi žmonės. Ir skanus maistas." Neseniai jis užsakė lietuviui fotografui albumą apie Vorkutą.

Idėja, gimusi pirtyje

Šį kartą 43 metų rusas P.Jeretnovas atskrido ne su vaikų ledo ritulio komanda, kurią į Lietuvą buvo atvežęs jau du kartus, bet su geriausiu draugu Nikolajumi Sidorenka ir lietuvio bei rusės dukra Ela Statauskaite.

Tiesa, pagrindinis P.Jeretnovo tikslas – pasimatyti su senu geru draugu, kauniečiu fotografu Raimondu Puišiu.

Tris kartus su Pavelu Vorkutoje lankęsis Raimondas netrukus ketina išleisti fotografijų albumą apie ruso vaikystės ir jaunystės miestą.

Urale, Čeliabinsko srityje, Satkos mieste, gimęs P.Jeretnovas Šiaurės vakarų Rusijos mieste Vorkutoje gyveno nuo ketverių iki 26 metų.

"Čia pralėkė patys gražiausi gyvenimo metai, vaikystė, jaunystė, – nostalgiškai prisimena Pavelas, kuris, kaip ir daugelis jo pažįstamų, vėliau išsikraustė į Sankt Peterburgą. – Vieną dieną pirtyje sėdime, bendraujame, ir kilo idėja aplankyti Vorkutą. Bet juk nevažiuosi žiūrėti girtų snukių. Reikia sugalvoti kažką įdomesnio."

Pavelui kilo idėja išleisti albumą apie Vorkutą ir išsimaudyti Arkties vandenyne – už Vorkutos baigiasi žemė šiaurėje ir plyti mažiausias planetos vandenynas.

Pažintis visam gyvenimui

Kodėl rusas išleisti albumą pasiūlė lietuviui?

"Į tokią vietą nori vežti žmogų, kurį nori vežti. Tokį, kurį pažįsti, kuris pažįsta tavo draugus, kuris neištižęs, – aiškina nuoširdus ir tiesus P.Jeretnovas. – Raimondas kopė į kalnus, jis užsigrūdinęs, nėra bailys, geras ir patikimas žmogus, ir dar puikus fotografas."

Su Paša, kaip vadina P.Jeretnovą draugai, R.Puišys susipažino Rusijos fotoreportažo tėvu vadinamo Karlo Bulla muziejuje.

"O po to – pirtyje. Rusijoje pirtis išgrynina žmones. Tu jauti, ar pažintis tęsis, ar žmogus geras, ar blogas. Pirtis žmones sulygina. Ten nėra antpečių, titulų, niekas nemato, kokiu automobiliu atvažiavai, kaip apsirengęs. Pirtyje lieka tik žmogus", – 2001 m. pažinties su R.Puišiu nepamiršta verslininkas iš Sankt Peterburgo.

Atšiauriame mieste, kurio apylinkėse kitados buvo vienas didžiausių GULAG'ų lagerių ir daugelio lietuvių tremties vieta, Raimondas su jį pakvietusiu draugu rusu lankėsi 2013 m. vasarą ir 2014 m. kovą bei rugsėjį.

Emigruoja masiškai

Kovo mėnesį Vorkutoje buvo klasikinė graži žiema, kai daug sniego, oro temperatūra siekė 24–27 laipsnius šalčio, nors Pavelui čia teko ištverti ir 52 C šaltį.

"Tropikuose gamta graži, o ten – rūstus, natūralus, kitoks grožis", – pasakojo P.Jeretnovas.

Kažkada Vorkuta buvo gyvas, didelis, judrus miestas, kuriame gyveno apie 270 tūkst. gyventojų, 110 tautybių žmonės sugyveno draugiškai. "Nesvarbu, ar tu rusas, vokietis, gruzinas, čiuvašas, totorius, lietuvis, žydas, mordvis. Dabar gyventojų likę bent penkis kartus mažiau, daug žmonių išvažiavo besigainiodami ilgesnio rublio, daugelis... – Pavelas pirštu demonstruoja pistoleto šūvius: – ... išsišaudė per banditų susirėmimus. Deja, dabar miestas merdi."

Ypač daug žmonių išvyko iš apylinkių: Sovetsko, Vyšgorodo, Šiaurinio miestelio

Iš Vorkutos pastaraisiais metais emigravo labai daug žmonių: dabar gyvena apie 60 tūkst. gyventojų.

"Šachtomis garsėjusiame mieste veikia tik kelios – budinčiu režimu. Ištisi kvartalai, kuriuose stovi po 50 daugiabučių namų, tušti", – į pokalbį įsiterpia R.Puišys, matęs dūlančius su baldais, daiktais paliktus butus.

Imk raktus ir gyvenk

Pavelo butas taip pat stovi tuščias daug metų. Jis moka komunalinius mokesčius, už šildymą ir jo priežiūrą.

"Oi, niekam butų ten neparduosi. Tokių tuščių butų labai daug. Nori – imk raktus ir gyvenk. Tik mokėk komunalinius mokesčius", – aiškina P.Jeretnovas.

Po daugelio metų grįžęs į Vorkutą jis rado viską, kaip paliko: baldus, spintas, žaislus, magnetofoną su muzikos juostomis, ant sienų kabančias fotografijas.

"Nuotraukas, beje, išsivežiau namo. Jau važiuojant į Uralą širdis plaka it pašėlusi. O Vorkutoje šiurpuliukai laksto po kūną. Verkti norisi, – atvirauja tvirtas vyras. – Turbūt kiekvienas žmogus jaučia savo vaikystės, jaunystės, gimtojo miesto nostalgiją. Beje, tokių patriotiškų žmonių niekur nesutikau. Paklausk bet kurio ir bet kur gyvenančio vortkutiečio – jis neabejodamas pasakys, kad labai myli savo miestą."

Iki Karos upės – šarvuočiu

"Gyventojų labai sumažėjo, bet liko pačios gražiausios merginos ir draugiški, geri žmonės", – teigia Paša, o Raimondas linksi galva.

Kartą eidami gatve jie pamatė pulką nuostabaus grožio ilgakojų merginų, pamanė, kad jos – grožio konkurso dalyvės.

Žmonės itin svetingi: pavaišins, pagirdys, apnakvindins ne tik draugus, bet ir svetimus. Ir duos raktus nuo laisvo buto: nori – gyvenk.

Ar jiems pavyko išsimaudyti Arkties vandenyne?

"Raimondai, pervažiavome visą Lietuvą", – kai nuo Vorkutos iki Karos jūros jie įveikė apie 300 km, juokavo Pavelas.

Iki Karos jūros, kuri susilieja su Arkties vandenynu, pirmą kartą jie važiavo sunkvežimiu "Ural", po to – savadarbe, šarvuotą BTR primenančia transporto priemone.

"Vieni buvo Dominikoje, kiti – Maldyvuose, Kuboje ar Tenerifėje, – pasakojo Pavelas. – Ten – viskas kitaip. Čia – rūstus grožis. Išlįsdavo saulutė ir mes šokome į vandenį, gaudėme žuvis. Na, be 100 gramų ten niekaip. Beje, labiausiai užsigrūdinę žmonės buvo mus lydėjęs vietos medžiotojas ir Raimondas."

Susipažino ir su M.K.Čiurlioniu

Kodėl šį kartą į Lietuvą P.Jeretnovas atvyko be vaikų ledo ritulio komandos?

"Buldogus", kurie Kaune buvo laimėję ir ledo ritulio turnyrą, nupirko Sankt Peterburgo SKA. Ledo ritulio klubą išlaikyti labai sunku. Tai – ne keli šimtai tūkstančių, bet milijonai dolerių, – atsiduso ledo ritulį labiausiai mėgstantis penkių vaikų (turi keturis sūnus ir dukrą) tėvas ir nusijuokė: – Futbolas? Oi, ne, nežiūriu. 20 neįgalių aplink vieną kamuolį laksto. Ledo ritulys – tikrų vyrų sportas."

O Raimondas ir dabar pamena, kad rusų vaikai (jiems, beje, daugiau nei milijoną eurų kainavusį autobusą kelionei į Lietuvą nupirko vienas rusų oligarchas) ne tik žaidė ledo ritulį.  Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje išsižioję iš susidomėjimo, sėdami ant grindų, jie dvi valandas klausėsi pasakojimo apie Lietuvos kompozitorių ir dailininką.

"Kur geriau važiuoti? Aš dažniausiai renkuosi ne ten, kur dar nebuvau, bet ten, kur manęs laukia, – šiltai apie draugus lietuvius kalba Pavelas. – Tai Kaunas, Vilnius, Palanga, Trakai ir kiti miestai. Labai gražu. 99,99 proc. lietuvių – labai geri, draugiški, vaišingi, kultūringi žmonės. Vyrai – sportiški. Jei bus už ką – duos į snukį."

Pavelas šypsosi ir skanauja didžkukulius, plokštainį.

"Pas jus labai skanu, tačiau jūs jau įpratę prie savo skanaus maisto", – tęsia verslininkas.

Vorkutoje paliko sielą

Kas jam Lietuvoje nepatiko? Juolab kad dabar Lietuvos ir Rusijos politiniai santykiai įtempti.

"Na... Nenoriu kištis į politiką. Tegul politinius reikalus sprendžia politikai. Svarbu, kad per juos nekentėtų žmonės. Kurie nori, vyksta gyventi į Nyderlandus, kas nori – į Angliją, kas nori – lieka. Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, girdėjau sakant, kad lietuviai – gasterbeiteriai (įžeidžiantis emigrantų žargonas – "gastarbeiter"). Tačiau specialistai iš Lietuvos su džiaugsmu pas mus laukiami. Piteryje žino, kad lietuviai – kvalifikuoti, kultūringi ir išsilavinę, – atvirauja rusas ir po akimirkos prisipažįsta: – Kelis kartus Lietuvoje lankantis su žmona, išgirdę, kad kalbame rusiškai, mums šiurkščiai išrėžė: "Okupantai, lauk iš čia!" Na, kiekvienoje šalyje: Kinijoje, Mongolijoje, JAV ar Rusijoje – bus žmonių, kurie sugadins nuotaiką. Tačiau dėl to negali kaltinti visos tautos. Čia lankausi jau septintą kartą ir žinau, kad lietuviai – labai geri, draugiški, kultūringi ir vaišingi."

Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs Pavelo vaikystės draugas Nikolajus, paklaustas apie Lietuvą, neslėpė, kad čia – kitaip nei Sankt Peterburge.

"Labai ramu, jauku. Atvykus iš Sankt Peterburgo, kur nuo vienos iki kitos miesto pusės 50 km ir važiuosi ne vieną ir ne dvi valandas, čia – kaip didelis, gražus, jaukus ir ramus kaimas. Žmonės neskuba, kultūringi, labai skanu", – nenusivylė kelione į Lietuvą Nikolajus.

O moterys?

"Gražios, bet Vorkutoje gražesnės", – nusijuokia Kolia.

"O man patiko...  – įsiterpia Ela ir nusijuokia: – Kodėl manote, kad aš tik į vyrus žiūriu?"

"Taip, Baltijos šalių moterys turi šarmo, – sutinka Pavelas. – Beje, gražiausios mums atrodė klaipėdietės. Nors čia atvykome ne į moteris spoksoti, o pažiūrėti nuotraukų, sudėlioti paskutinius taškus dėl albumo."

Albumą apie Vorkutą R.Puišys ketina išleisti jau šį rudenį.

Kokią Vorkutos dalį, jei būtų tokia galimybė, verslininkas P.Jeretnovas norėtų persikelti į Sankt Peterburgą?

"Turbūt visą gamtą. Ir man nuo jaunystės įstrigusią didelę užtvanką, – susimąsto Pavelas. – Net nežinau – turbūt viską. Juk Vorkutoje aš palikau savo sielą."