Pereiti į pagrindinį turinį

S. Dailidės geros dienos receptas: pozityvios mintys ir maudynės

2019-01-20 17:00

Vis daugiau jaunimo svaigalus iškeičia į sveikus kokteilius, o laisvalaikiu renkasi kūnui bei sielai naudingas veiklas. Kai kurie jų už gyvenimo būdo pokyčius dėkingi ir Simonui Dailidei, Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentui ir blaivių renginių ciklo "Varom!" direktoriui. Tiesa, vaikino istorija galėjo susiklostyti gerokai liūdniau. Simonas neslepia, kad turėjo žalingų įpročių, dėl kurių kentėjo aplinkiniai. Pakeisti gyvenimą paskatino lemtingi susitikimai ir teisinga linkme nukreiptas užsispyrimas.

Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė Simonas Dailidė

– Paauglys anaiptol nebuvote sveikuolis – turėjote daug žalingų įpročių, buvote tapęs tėvų bei mokytojų galvos skausmu, kartą net padegėte savo mokyklą. Kodėl anuomet taip traukė klystkeliai? Tai buvo blogos kompanijos įtaka ar maišto forma?

– Dar ir dabar negalėčiau pasakyti, kodėl taip elgiausi. Greičiausiai tai buvo noras maištauti, išsiskirti iš minios. Ir dabar savo organizuojamose stovyklose sutinku panašių jaunuolių, kuriems, kaip ir man tada, nesinori būti tokiems kaip visi, nesinori klausytis patarimų, ką jiems reikėtų daryti. Tokie maištautojai tiki, kad patys geriausiai žino, kaip jiems gyventi. Šiandien man smagu sutikti juos stovyklose ir atrasti bendrą kalbą, dažnai tai pavyksta. Net ir žvelgiant į maištingiausią paauglį galima įžvelgti, kad ir jis gali būti geras. Tiesiog dažnai jiems sudėtinga rasti savo kelią, todėl ir nusukama klystkeliais. Labai svarbu jais tikėti, padėti atrasti įdomių veiklų.

– Teko skaityti, kad mokykloje buvo laukiama jūsų šešioliktojo gimtadienio, kad pagaliau būtų galima jus iš jos pašalinti. Kaip manote, galbūt neretai tėvai ir pedagogai tiesiog nesugeba prisibelsti prie jauno ir maištaujančio žmogaus, gal smerkimas ir nuoširdaus pokalbio trūkumas ir yra tai, kas trukdo pasikeisti?

– Nemokėjimas tinkamai bendrauti, manau, yra viena iš komplikuoto paauglių elgesio priežasčių. Vyresnieji dažnai bando su visais jaunuoliais bendrauti vienodai, o jie juk visi skirtingi, tad kažkuriems tas bendravimo pobūdis gali netikti. Tada reikia bandyti suprasti būtent jų atvejį, o kai to nėra, ištinka nesusikalbėjimo problemos.

– Jums teigiamus gyvensenos pokyčius atnešė karinėje stovykloje sutikti sveikos gyvensenos atstovai. Papasakokite, kaip ėmė keistis gyvenimas?

– Karinėje stovykloje atradau sveikuolių stovyklą, joje ir įvyko lūžis, o dabar ir pats esu šių stovyklų organizatorius. Patraukliausia buvo tai, kad niekas sveikos gyvensenos per prievartą nebruko ir nemokė, viskas buvo pateikiama per realius pavyzdžius, kurie sužavėjo. Veikla stovykloje vyksta sveikos gyvensenos principais, patys mokytojai gyvena jų laikydamiesi, o stovyklos programa įkvepia, įtraukia. Manau, kai vienoks ar kitoks mąstymas, elgesys yra brukamas per prievartą, dažnas iškart tai atmeta, blokuoja informaciją. O kai susipažįsti per realius pavyzdžius, žaidimus, patyrimus, tai visai kitaip tave paveikia.

– O ar nebuvo momentų, kai atkrisdavote? Gal pasitaikė, kad sprendimą nebevartoti alkoholio bei kitų svaigalų per vieną ar kitą vakarėlį kuriam laikui užmiršdavote?

– Grįžęs po jau antros stovyklos atsisakiau alkoholio ir mėsos, bet tada dar rūkiau cigaretes ir žolę. Vėliau supratau, kad pastaruosius įpročius pasilikau tam, jog palaikyčiau ryšį su buvusia draugų kompanija, nes kitaip išvis nebūtų buvę ko susitikti. Matyt, pasąmoningai dėl to kurį laiką tų įpročių neskubėjau atsikratyti, nes kompanijoje buvo sunkiai suvokiama, kad žmogus gali negerti – toks buvau vienintelis. Tačiau priėmęs sprendimą kažkurio įpročio atsisakyti, niekada nesusvyravau. Mane vis įkalbinėdavo, per vakarėlius ragindavo išgerti, sakydami, kad nieko baisaus nenutiks. Aš ir pats žinojau, kad nuo gurkšnio ar stiklinės nieko nenutiks, bet tiesiog nenorėjau, tad atsisakydavau dėl principo.

– Kaip manote, kodėl jums pavyko pasakyti tvirtą "ne", o štai daugeliui žmonių, nusprendusių atsikratyti žalingų įpročių, nepavyksta savųjų planų laikytis?

– Matyt, tai mano užsispyrimas. Kai mane įkalbinėja, man dar labiau nesinori to daryti. Man atrodo, jei jau pasakiau, kad nenoriu, tai būk geras, gerbk mano nuomonę ir nekišk savų norų. Dar įdomu, kad tie patys žmonės, vakarėlio pradžioje įkalbinėdavę išgerti, po keleto valandų prieidavo ir girdavo, koks aš šaunuolis, prisipažindavo, kad man netgi pavydi. Keistoka, ko čia galima pavydėti – kiekvienas gali turėti tą patį, ką ir aš, tiesiog reikia negerti.

Galbūt šalta klausytis ar žiūrėti, tačiau iš tiesų visai nešalta maudytis eketėje. Tai sunku nupasakoti, panašiai kaip ir jausmą, kai įsimyli – paprasčiau išbandyti pačiam.

– O kaip supratote, kad norite ir galite padėti kitiems?

– Tai prasidėjo, kai ėmiau savanoriauti stovyklose, jas rengti. Pastebėjau, kad su jaunimu greitai randu bendrą kalbą, manyje jie dažnai atranda autoritetą, gal pradeda sekti ir socialiniuose tinkluose, parašo, klausia patarimų. Supratau, kad galiu padėti. Jei būdamas autoritetas pakreipsiu jaunus žmones teisingai, jei parodysiu, kad remiuosi kitokiais gyvenimo principais, gal ir juos tai įkvėps keisti savo gyvenimą – kažko ieškoti, apskritai sužinoti, kad yra galimybė gyventi kitaip.

– Patarkite, nuo ko reikėtų pradėti jaunam žmogui, kuris pajunta, kad nori keisti gyvenimo būdą?

– Pirmas žingsnis būtų pakeisti aplinką. Jau greitai ateis šiltasis metų sezonas, vyks įvairių stovyklų, bus galima išvykti kad ir į kaimą pas artimuosius. Tuomet reikėtų nebijoti likti vienam su savimi, tiesiog įsiklausyti į save ir pajausti, ko iš tikrųjų nori. Ilgainiui ims atsirasti kitų draugų, bendraminčių. Man pačiam tai labai pravertė. Iš pradžių išvažiuodavau į stovyklas, jos būdavo tarsi naujas baltas lapas, kuriame gali gyvenimą kurti visai kitaip. Po šitokios savaitės grįžęs į senąjį gyvenimą jau turėdavau su kuo jį palyginti. Todėl manau, kad kita aplinka ir naujų dalykų ieškojimas yra labai svarbūs aspektai žmonėms, norintiems kažką savo gyvenime pakeisti.

– Neretai keisti gyvenimo būdą atgraso ir baimė, kad dings seni draugai, nebebus ką veikti laisvalaikiu. Kaip susidoroti su šia mintimi?

– Mėgstu žmonėms pasiūlyti iššūkį: metams atsisakyti alkoholio ir pažiūrėti, kas įvyks. Metai – labai daug. Po jų gali aiškiai pamatyti, kiek daug visko pasikeičia. Kartu pamatai, kiek iš tikrųjų yra draugų, su kuriais ir toliau kažką veiksi, kurie, net ir tau pakeitus laisvalaikio leidimo būdą, vis tiek kvies susitikti. Greičiausiai bus ir tokių, kurie ims šaipytis, ryšys su jais tiesiog nutrūks dėl skirtingų interesų.

– Kokios dažniausios priežastys, dėl kurių jauni žmonės vengia linksmintis ir į gyvenimą žiūrėti blaiviomis akimis?

– Dabartinėje visuomenėje, tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir filmuose, galima pamatyti, kad jei nori būti kietas (o to, aišku, nori  visi), tu turi gerti, svaigintis, tai parodoma kaip labai šaunus dalykas. Vien jau tai – labai blogas reiškinys. Kita priežastis, kad išgėręs nematai, kas vyksta čia ir dabar, tau gera, smagu, tai paprasčiausias būdas susirasti veiklos – pirma išgeri, o paskui jau viskas automatiškai įvyksta. Priežastys labai skirtingos. Pavyzdžiui, dabar daug laiko praleidžiu kaimuose, važinėdamas po mokyklas, matau daugybę jaunuolių, kurie savo aplinkoje nuolatos mato gėrimo pavyzdį ir supranta jį kaip elementarų laiko leidimo būdą.

– Greitai prasidės trisdešimties dienų iššūkis, kai drauge su kitais sveikuoliais kasdien maudysitės eketėje.

– Jis prasidės naktį iš sausio 18-osios į 19-ąją, jau yra keletas miestų, kurie prie šio iššūkio prisijungė. Paskui mes visi susitinkame Palangoje, iššūkį vainikuoja keli šimtai dalyvių, šokančių į jūrą. Prie šios iniciatyvos prisijungia vis daugiau žmonių, kurie ledines maudynes išbando pirmą kartą. Dažnai žmonės baiminasi pabandyti prisiklausę, kad tai – kažkas baisaus, pavojingo. O dar šiais metais, kovo 2-ąją, vyks 25 m plaukimas ekete Trakuose.

– Kaip jums kilo tokių maudynių mintis? Ką gero ji įnešė į jūsų gyvenimą? Prisipažinsiu, vien klausantis jūsų darosi šalta...

– (Juokiasi) Galbūt šalta klausytis ar žiūrėti, tačiau iš tiesų visai nešalta maudytis eketėje. Tai sunku nupasakoti, panašiai kaip ir jausmą, kai įsimyli – paprasčiau išbandyti pačiam. Taigi, įlindus į šaltą vandenį, visai nėra šalta, nes organizmas pats gamina šilumą. Vandenyje susitraukia visos kraujagyslės, o iš jo išlipus labai stipriai pagreitėja kraujotaka, tad būna šilta. Daug kas sako, kad ilgai plaukioti šaltame vandenyje nesveika ir mes pritariame. Tereikia trumpam sukelti organizmui šoką, išlipus ilgai nepozuoti nuotraukoms, šiltai apsirengti. Viską darant protingai, tai tikrai į sveikatą. Man pačiam noras maudytis šaltame vandenyje atsirado natūraliai, atėjus į Sveikuolių sąjungą. Čia daugybė žmonių, kurie praktikuoja tai ilgus metus, grūdinimasis – sveikos gyvensenos dalis.

– Žiema daugeliui asocijuojasi su tingiu buvimu namuose ir poodinio riebalų sluoksnio kaupimu. Kaip nepasiduoti norui tiesiog padrybsoti ant sofos su nesveikų užkandžių lėkšte be tokių ekstremalių metodų kaip lindimas į eketę?

– Nepavadinčiau tų maudynių eketėje ekstremaliu dalyku, jei baisu – iškart įlendi į eketę, o paskui jau ir nebebaisu. Be to, tai padeda ir pagreitinti kraujotaką, tada šaltame ore nebešąla nei galūnės, nei nosis. Tuomet ir į žiemą kitaip imi žiūrėti, norisi išnaudoti šį sezoną ir jo teikiamus malonumus, tokius kaip slidės, pačiūžos ar tiesiog pasivaikščiojimai ant užšalusio ežero. Apskritai, manau, labai smagu, kad turime žiemą, kiti juk jos neturi.

– Kaip gimė projekto "Varom!", organizuojančio renginius be svaigalų, idėja? Atskleiskite plačiau, ką juose veikiate, kaip tokie vakarėliai atrodo?

– Viskas prasidėjo tada, kai, pasikeitus gyvenimo būdui, atsirado ir naujas draugų būrys, su jais kavinėse ar vakarėliuose laiką leisdavome nesisvaigindami. Gimė idėja surengti blaivų festivalį, kuris dabar jau vyksta septintus metus. Festivalis išsiskiria veiklų gausa, tad dalyvaujant jose nėra kada ir pagalvoti, kad kažko trūksta ir norėtųsi išgerti. Yra septynios erdvės, jose vyksta įvairiausių užsiėmimų. Pavyzdžiui, meno erdvėje galima pasidaryti įdomų rankdarbį, sporto erdvėje nuolatos vyksta įvairiausių varžybų, yra šokių, kovos menų, vaikų erdvė, taip pat paskaitoms skirta dalis, kurioje vyksta įkvepiančios, saviugdą skatinančios paskaitos, jose nuolatos sužinai kažką naujo ir naudingo, o taip pat harmonijos erdvė, kur vyksta jogos užsiėmimai, įvairios mankštos.

– Esate minėjęs, kad sąvoka "sveikuolis" apipinta įvairiausiais mitais. Papasakokite, kokia jūsų įprasta diena?

– Iš tiesų, mano dienos labai skirtingos, sunku nupasakoti įprastą. Tačiau nuo daugelio kitų jos skiriasi galbūt mityba, taip pat pastangomis kuo daugiau judėti. Čia praverčia ir iš pažiūros maži dalykai, pavyzdžiui, jeigu yra galimybė lipti laiptais, nesirenku lifto. Taip pat sveika gyvensena skiriasi ir pozityvesniu mąstymu – stengiuosi ne tik nedaryti, bet ir nelinkėti niekam blogo.

– Gal turite ir daugiau nuostatų, padedančių išsaugoti ne tik kūno, bet ir sielos gerovę?

– Tai iš esmės elementarios taisyklės: nedaryti kitam blogo ar to, ko nenorėtum, kad kitas darytų tau. Gaila, tačiau šiuos dalykus dažnai pamirštame. Tikint gyvenimiškais dėsniais, blogi darbai grįžta dvigubai, todėl stengiuosi, jei jau kažkur ateinu, po savęs palikti geriau, negu buvo, nesvarbu, ar tai stovyklavietė, ar prekybos centro tualetas. Manau, jei daugiau žmonių tuo vadovautųsi, gyventi smagiau būtų visiems. Taip pat man svarbus sąžiningumas – tiek prieš kitus, tiek ir save patį.

– Esate susižadėjęs su gražuole arfininke Aiste Baniulyte. Didelę dalį draugystės jūsų santykiai buvo per atstumą, kol Aistė mokėsi Paryžiuje. Kiek žinau, stengdavotės kuo dažniau susitikti, esate mylimosios aplankyti numynęs net dviračiu. Atskleiskite paslaptį, kaip pavyko išlaikyti puikius santykius net ir daug laiko gyvenant atskirai?

– Besąlygiškai vienas kitu pasitikime, stengiamės būti sąžiningi tiek vienas su kitu, tiek ir kiekvienas sau. Tad laiką atskirai tuo remdamiesi bei vienas kito laukdami ir pragyvenome. Aišku, stengdavomės kuo dažniau susitikti. Tačiau apie santykius kalbėti turbūt reiktų po keliasdešimties metų, tuomet būtų daugiau ką papasakoti. Juk būna, žmonės skaito paskaitas apie santykius, o paskui, žiūrėk, ima ir išsiskiria. Santykiai – įdomus dalykas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų