Dainininkas, grupės "Čilinam" narys Stanislavas Stavickis-Stano nemėgsta pasakoti apie asmeninį gyvenimą, nevaikšto į naktinių klubų vakarėlius ar kvepalų pristatymus – tai jam neprasmingas laiko leidimas. "Praėjau tą blizgesio etapą ir suvokiau, kad tai laimės nesuteikia", – sakė su žmona du sūnus auginantis 34 metų vyras.

– Nesureikšminu Kovo 8-osios ir kitų švenčių. Kartais net primirštu žmonos ar savo gimtadienį, – nusijuokė atviraudamas Stano. – Taip, pastebėjau, kad moterims tai svarbu. Jos atsimena ir pirmą pasimatymą, vietą, laiką. Deja, aš neatsimenu net savo vestuvių dienos – tik pamenu, kad tai buvo rugsėjį. Sureikšminu ne datą, skaičius, bet jausmą, emociją, kuri sieja su vienu ar kitu įvykiu. Ir taip pat stengiuosi dovanoti jausmą.

– Susituokėte 2008 m., trumpam išsiskyrėte, o paskui, pripažinę abipusę klaidą, nuo 2011 m. jūs su žmona vėl kartu. Koks jausmas dabar, kai vienas kitą pažįstate jau daug metų? Kad dabar kitaip?

– Du vaikai. Šešiametis Ričardas ir Adomas, kuriam vasario 8 d. suėjo metukai. Jausmas nepasikeitė, tiksliau, dabar netgi sustiprėjo į gerąją pusę.

– Meilė kinta, įgauna kitą formą. Bet reikia ne tik imti tą jausmą, bet duoti, investuoti, auginti.

– Gyvenome labai audringai – tai gyvenome kartu, tai negyvenome. Bet vėliau aiškiai ir ryškiai supratome, kad turime ir norime būti kartu. Supratome gyvenimo kartu prasmę ir nesiblaškome.

– Kodėl Stanislovas, bent toks susidaro įspūdis, slepia žmoną, vengia viešumos, nepasakoja apie ją?

– Ir žmoną, ir vaikus, ir viską, kas susiję su asmeniniu gyvenimu.

– Esate diktatorius? Vienas mėgaujatės žinomumu? Jūsų žmona, regis, buvo modelis ir mėgo viešumą.

– Pramoginių šokių šokėja. Bet priežastis, žinoma, ne ta. Abu suprantame, kad žmogus, jei jį dažniau rodo per televiziją, pasakoja apie jo prabangią mašiną ar drabužius, nėra daugiau pasiekęs ar veikiantis kažką reikšmingesnio nei kitas. Jei viešiniesi, kalbėk apie prasmingus dalykus, gerus darbus, kurie turi išliekamąją vertę. Kalbėti apie asmeninį gyvenimą? Pasakoti, ką valgai, kuo rengiesi, kokioje lovoje miegi? – atsidūsta. – Tai labai tuščia, beprasmiška. Man net pikta dėl tokių dalykų. Jei apie tai mane kalbina, jaučiuosi labai nesmagiai, tuščiai eikvodamas laiką.

– O kaip reaguojate, kai apie tai kalba ir tuščiuose pokalbių šou dalyvauja bene 90 proc. jūsų kolegų?

– Neigiamai. Labai. Net ir mano geriausias draugas Deivydas Zvonkus žino, kad man nepatinka jo šeimos atvirumas ir pasakojimas apie asmeninius dalykus. Gerbiu jo pasirinkimą, bet dėl tų asmeniškumų su malonumu patraukiu per dantį.

– Jis taip pat turi subtilų humoro jausmą. Kur, draugiškai pašiepdamas, randa jūsų silpną vietą?

– Jis visą laiką iš manęs tyčiojasi, kad aš – ne kompozitorius. Jis Muzikos akademijoje tapo kompozitoriumi, o aš akademijoje baigiau muzikos vadybą.

– Kada jumyse įvyko perversmas? Prieš 8–10 metų ir dar anksčiau Stano žarstė interviu ir apie seksą, svingerius, gerbėjas.

– Taip, tai buvo. Aštuoniolikos baigiau mokyklą, pradėjau kurti dainas, koncertuoti žinomiausiose Lietuvos vietose. Perėjau visus etapus: kai norisi pasakoti, kai norisi dėmesio, blizgesio, tuštybės, kad apie mane rašytų, tuo puikavausi. Bet suvokiau, kad tai laimės nesuteikia. Didelis pasitenkinimas, kai ką nors sugebi nuveikti reikšmingo, prasmingo. Perėjau tą blizgesio etapą, todėl, kai tuo pradeda puikuotis nauja grupė ar muzikantas, žvelgiu atlaidžiai, šypsodamasis. Tačiau neigiamai vertinu tuos, kurie šou versle, scenoje jau ne vieni metai, o dar dalyvauja tuštybės mugėje. Kiekvienas žmogus, gavęs dozę šlovės ir žinomumo, susiduria su žvaigždėjimu, pasiklysta tarp vertybių. Tai turbūt natūralu, bet svarbu, kokią žinią atsiųsi sau, kokią pamoką išmoksi.

– Ir kokią žinią siunčia jūsų kolegos jauniems, dar nesusiformavusiems 14–16 metų paaugliams, pasakodami apie nagų lako spalvas, padidintas krūtis, naujus automobilius?

– Jie nėra mano kolegos. Mes užsiimame panašia veikla. Ir viskas. Su jais nerandu bendros kalbos, nesibičiuliauju šeimomis. Dirbu su tais žmonėmis, parašau dainų, bet į savo asmeninį gyvenimą neįsileidžiu.

– Tie blizgesio, tuštybės etapai neišvengiami? Ar tai priklauso nuo auklėjimo, aplinkos, šeimos ir ar galime to išvengti?

– Neįsivaizduoju, kaip to išvengti, kaip tam gali pasirengti. Kai esi jaunas ir staiga tampi žinomas, pasipila pinigai, tai suvelia vertybių sistemą, pasaulėžiūrą. Vargu ar koks nors vyresnis draugas, mokytojas padės. Vis tiek tvarkytis ir su tuo gyventi turėsi tu. Ir rasti, kas tau svarbu.

– Sako – mokykis iš kitų klaidų, bet mes vis tiek mokomės iš savų?

– Taip. Na, gal yra vienetai, kurie labai talentingi, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas, kuris gal niekada ir nesijautė žvaigžde (juokiasi).

– "Tie žmonės gražiausią savo gyvenimo periodą parduoda televizijai. Užuot mokęsi, ieškoję vietos gyvenime, jie dažnai daro tai, kas jiems visiškai ne prie širdies. Jie išsunkiami ir paskui paliekami likimo valiai." Taip 2008 m. kalbėjote apie realybės šou dalyvius. Dabar pritartumėte tiems savo žodžiams?

– Aš pats dalyvavau viename pirmųjų realybės šou Lietuvoje – "Akvariume". Yra labai daug realybės šou. Bet beveik nėra nė vieno atlikėjo, kuris taptų A lygio dainininku, išėjęs iš realybės šou. Na, kažkodėl nėra! Tarsi gražiai dainuoja, bet nei iš "X-Faktorius" nei iš "talentų", nei iš "Lietuvos balso" neatsirado dar vieno A.Mamontovo, Marijono Mikutavičiaus, Samo ar dar ko nors. Ko gero, tas teisingas ėjimas į populiarumą ir pripažinimas pasiekiamas tik sunkiu, varginančiu, lėtu darbu. Tai išugdo gilesnę ir įdomesnę asmenybę.

– Tai, kad buvote benamių, neregių chorų generolas "Chorų karuose" atspindi jūsų požiūrį? Kai kas replikuoja, kad gailesčiu Stano norėjo surinkti papildomų balų.

– Ką darysi su tais balais? Girdėjau tokių nuomonių. Po pirmojo socialinio choro, komandos iš moterų kalėjimo kalbėjo, kad rengiamasi rinkimams. Praėjo šešeri metai, bet į Seimą neinu. Mano tikslas ir idėja – projektais pritraukti žmones, kurie neva yra socialiniame užribyje. Parodyti juos per televiziją. Žiniasklaida turi didelę galią. Ir bent 1 proc. žmonių pasikeitė požiūrį į benamius, bent daliai jie nėra bomžai, bent dalis suprato, kad tai žmonės, išgyvenę likimo lūžius. Bent šiek tiek pasikeitė požiūris į neregius. Dabar mažiau manančiųjų, kad jie turi tūnoti užsidarę namuose. Jie lygiai tokie patys žmonės, kurie ir džiaugiasi, ir liūdi.

– Jūsų požiūris keitėsi?

– Turėjau jau susiformavusį. Bet, žinoma, susipažinęs artimiau, susibendravęs dar labiau išryškinau savo nuomonę. Tai, ką mąsčiau, tapo tuo, ką pajaučiau ir dar labiau supratau. Tie žmonės man tapo artimesni.

– Kas dabar maitina jūsų sielą? Knygos, pavyzdžiui, jums patinkanti knyga "Gulago archipelagas", ar rimti, festivaliniai filmai?

– Literatūra ir kinas – mano laisvalaikio duona. Apie kiną galėčiau kalbėti labai, labai daug ir ilgai. Pastaruoju metu daug skaičiau istorinės ir socialinės literatūros. Neseniai atradau Nobelio premijos laureatę Svetlaną Aleksijevič. Perskaičiau visas jos knygas. Kai pradėjau skaityti, akimirksniu įtraukė jos pasaulis, rašymo stilius. Ji rašo apie baisius išbandymus – Antrąjį pasaulinį karą, Afganistaną, Černobylį. Dažnai mes į ekstremalius įvykius žvelgiame iš vyrų pusės, o ji aprašo, kaip jaučiasi moteris. Perskaičiau ir susimąsčiau, kokios išties stiprios moterys, kiek turi vidinės jėgos, gal net genetinio pranašumo prieš mus. Jos knygos smarkiai pakeitė požiūrį į moterį.

– Mes silpnumą slepiame po fizine jėga?

– Mums tik atrodo, kad esame stiprūs. Kažką nušauti, sumedžioti ar atitempti grobį namo nėra jėga ir tikroji stiprybė. O ką išgyvena, iškenčia moteris, kuri, kai kariaujame, mušamės, dar užsiima vyriškais darbais? Ko gero, mums tai būtų nepakeliama.

– Esate gimęs Sočyje, Rusijoje. Kaip reaguojate į aštrinamą dabartinę politinę situaciją, abiejų barikadų pusių propagandų darbą, kai Lietuvoje kai kurie didieji interneto portalai skleidžia neapykantą rusams?

– Pateiksiu pavyzdį. Pas mane atvyko giminės iš Rusijos, Sočio. Vyresnio amžiaus. Žiūrėjome žinias, įjungiau jiems "Pirmąjį Baltijos kanalą". Rodė reportažą apie Ukrainoje, Donbase, apšaudomą mokyklą: verkiančius žmones, kruvinus vaikus. Sėdi giminės ir keikia ukrainiečius, vadina juos fašistais, kurie net vaikų negaili. Palaukite, sakau, ar iš tiesų taip yra, ar tai žinote? Perjungiau jiems LRT, BBC, kitus kanalus, interneto portalus. Išverčiau. Aiškinu, kad niekada nereikia daryti skubotų išvadų, būtina įvertinti visus šaltinius, mąstyti kritiškai. Ir staiga supratau, kad ir ką sakyčiau, nieko man neišeina. Tie žmonės labai stipriai paveikti propagandos. Jie įpratę aklai tikėti tuo, ką rodo. Gali nors galva sieną daužyti, jų nuomonės nepakeisi. Jie neįpratę priimti kitos informacijos, nesugeba mąstyti kritiškai, savo protu. Baisu! Ir negali pykti.

– Panaši tendencija jau juntama ir Lietuvoje. Lygiai tokių pačių žmonių yra ir kitoje barikadų pusėje.

– Tai ir noriu pasakyti. Nemokėjimas mąstyti kritiškai ir tik vieno šaltinio priėmimas – baisiausia Rusijos nelaimė. Labai bijau, kad tas pats gali įvykti ir Lietuvoje. Tendencijos juntamos, kad viskas Rusijoje ir kas su ja susiję, yra tik blogai, kad visi rusai – blogi, kad jie piešiami kaip priešai, tokie ir anokie. Tai labai pavojinga. Jei Lietuvoje bus pateikiama tik vienpusė informacija, nebus analitinio mąstymo, tapsime tokie, kaip ir didelė dalis rusų, nesugebėsime keistis.

– Gimėte Rusijoje. Turbūt dėl to jaučiatės labai nejaukiai?

– Iš Sočio į Lietuvą atvykau 1991 m. Man, vaikui, tuomet buvo keista, kai sakė, kad nekalbėčiau rusiškai. Negalima – perspėjo. Bet aš kitaip kalbėti nemokėjau. Kodėl negalima kalbėti rusiškai, kodėl negalima kalbant kita kalba gyventi Lietuvoje? Man, vaikui, tai buvo nesuvokiama. Pažįstu labai daug rusų Lietuvoje, kurie moka mokesčius, gerbia Lietuvą, moka lietuviškai ir balsuoja ne už tas keistas kaip Valdemaro Tomaševskio partijas. Ir niekuo nepagrįsta agresija man nesuprantama. Mano šeimą iš Lietuvos ištrėmė sovietai, rusai. Lietuva buvo ir yra mano tėvynė. Mama – rusė, gyvena Sočyje.

– Lietuva – tėvynė, o kas jums Rusija?

– Ten praleidau nedaug laiko. Bet ten nuostabūs, sielos žmonės, mano prisiminimuose – šiltas jausmas. Normalu, kai pažįsti ne tik kaimynus, bet šiltai bendrauji su viso rajono žmonėmis. Lietuvoje buvo keista, kad žmonės gali nepažinoti laiptinės kaimyno ir, jei staiga pritrūko, negali paprašyti duonos ar svogūno. Rusija – labai gerų, nuoširdžių žmonių kraštas.

– Ką atradote tėvystėje?

– Kantrybę. Suvokimą, kad viskam reikia laiko. Jei nori, kad kuo nors keistųsi elgesys, kad ko nors išmoktum, reikia kantrybės. Ir dar. Atradau suvokimą, kad nesi geresnis ar protingesnis už vaiką. Ir negali vienareikšmiškai teigti vieno ar kito dalyko. Turi diskutuoti, padėti jam ieškoti tiesos, savo kelio.

– Gal vaikai net teisingesni? Jie be kaukių, dar nesugadinti mūsų veidmainiavimo, manipuliavimo, diegiamų taisyklių?

– Taip. Ir jie yra ne tai, ko tu nori, o tai, kas jie yra. Gali stengtis vaiką vedžioti į būrelius, bet negali jo pakeisti, negali keisti prievarta. Jis yra toks, koks yra. Ir svarbu tai pamatyti.

– Kažkada esate neatsargiai leptelėjęs, kad kai turėsite tris vaikus, nusifotografuosite kartu su šeima, išsamiai papasakosite apie žmoną, vaikus. Turite jau du sūnus.

– Turiu savo logiką. Nesu prieš su žmona vaikščioti į viešus renginius. Ir einame. Pavyzdžiui, į vaikų onkologijos centrą. Svarbu, kad ten, kur einame, būtų kokia nors prasmė. O kokia prasmė eiti į kavinės, naktinio klubo atidarymą ar kvepalų pristatymą? Jokia. Tuščia. Jeigu galėsime pasakoti savo gyvenimo istoriją, kuri bus prasminga ir galės įkvėpti kitus, būtinai tai papasakosime kartu su žmona.