„Yra keistas dalykas – aš nuo vaikystės jaučiu, kad pasaulis turi labai daug problemų, daug ką reikia išspręst. Ir kartais net nereikia kalbėt apie globalinį atšilimą, tiesiog žiūrėt, kas vyksta tavo kieme. Ir visada turėjau tokį jausmą, nepaisant to, kad esu iš pasiturinčios šeimos ir man nieko netrūko, visada jaučiau, kad reikia kažką nuveikti, padaryt kažką gero“, – pasakoja Jurgis, Lietuvoje sukūręs ir be gailesčio atsisveikinęs su sėkmingais, tačiau laimės nenešusias sumanymais, tokiais kaip garsi grupė „Inculto“ ar bendras projektas su žmona, dainininke Erica Jennings „The Ball and Chain“.

„Esu dėkingas Dievui už viską, ką turiu – už draugus, už šeimą, už vaikus, už žmoną, už tai, kad darau mylimą darbą, už tai, kad turiu pakankamai iššūkių. Supratau, jeigu moki sąveikauti su aplinka, aplinka pradeda sąveikaut su tavimi, ir tai nėra ezoterika“, – įsitikinęs dainininkas, tapęs savotišku Lietuvos muzikos ambasadoriumi pasaulyje.

„Mano motina dažnai sakydavo, jei nėra aistros ir nėra emocijos, gali savo sutuoktinį aprengti gepardiniais „triusikais“ ir sugalvot visokių žaidimų, bet tiesiog nebus energijos. Antra pusė turi vesti iš proto, bet ne tiek, kad norėtum nusižudyti, nusipjauti ausį ar atsidurti psichiatrinėj ligoninėj“, – sako Jurgis, pripažįstantis, jog didžiausias jo gyvenimo iššūkis buvo 2000-aisiais iš gimtosios Kolumbijos atvykti gyventi į Lietuvą.

„Čia atvažiavau iš durnumo, vaikiško. Man seneliai įskiepijo daug patriotiškumo – tu esi lietuvis. Kai teko išvažiuot iš Lietuvos, jie kūrė Lietuvą Bogotoj, Kolumbijoje. Tai buvo mūsų tapatybės dalis. Ir kai jie grįžo į Lietuvą, ragino ir mus grįžt, negalvojau nei apie karjerą, nei apie tolimesnes perspektyvas, sakiau – čia, Vilniuje, labai šaunu, palyginti su Bogota. Ir likau. Kartais draugai sako, kam išvažiavai iš Kolumbijos, jau buvai įstojęs į universitetus, kam tau reikėjo. O aš manau, žmonės patys kuria savo likimą ir gyvenimą, ir kartais priima keistus sprendimus, net nežinodami kodėl.“

Tiesa, Jurgio įsivaizdavimai apie Lietuvą keitėsi. Dar pirmomis viešnagėmis, būdamas vaikas, jis pamatė, jog čia nėra ilgakasių lietuvaičių, žmonės nevaikšto apsirengę tautiniais rūbais. Užsienio lietuvių pieštas paveikslas pasirodė ne visai teisingas.

„Kur užsienio lietuviai su savo keistais smetoniškais įsivaizdavimais galėtų rasti ką bendra su čia esančiais Karoliniškių „bachūrais” arba Kauno gangsteriais? Bet aš tikiu globalios Lietuvos vizija, nes suprantu, kad Lietuva yra ne viena, ji – įvairialypė: ir lenkiška, ir rusiška, ir žydiška, ir karaimiška. Ir jei pas mus kelis šimtus metų yra sugyvenimo ir integracijos kultūra, kodėl paskutinius 20,30,50 metų mes spėjom pamiršti, kad tai turime? Tai vertybė“, – svarsto Jurgis Didžiulis.

Prieš pusantrų metų Jurgis keliavo po Jungtines Valstijas ir lankė ten gyvenančius lietuvius. Sako, būtent ten supratęs, gal esantis ne visai tikras lietuvis, tačiau norintis juo jaustis.

„Laikau save pasaulio lietuviu. Jeigu mes galime pripažinti, kad tikras lietuvis yra ne vien suvalkietis, žemaitis arba dzūkas, bet ir Lenkijos lietuvis, ir Kolumbijos lietuvis, ir Amerikos lietuvis,  tai aš esu visavertis lietuvis. Visiems sakau – aš esu pats didžiausias patriotas, jeigu tik manęs neprašo išsižadėti Kolumbijos.“

Praėjusį rudenį tapęs Kolumbijos garbės konsulu Jurgis Didžiulis pripažįsta tikintis lietuvybe. Ne kaip prievarta brukama prievole, o autentišku jos išskirtinumu.

„Stilius“ – šeštadienį, sausio 13 d., 19.30 val.