Šiųmetis festivalis „Kaunas mene. Kalbėjimasis„ baigėsi Jūratės Jarulytės audiovizualine instaliacija „Svetimšalio išbandymas“. Galerijoje „Meno parkas" pristatytas projektas – atsvara komercinei dokumentikai ar žinių reportažui, vaizdai ir garsai šiame projekte yra surinkti be išankstinio tikslo informuoti.

Tapybą VDA Kauno dailės institute ir drabužių modeliavimą studijavusi kaunietė pasuko medijų meno link. „Mane visada domino menų sąsaja, tarpdiscipliniškumas. Studijuodama tapybą domėjausi vaizdų virtualioje erdvėje tikroviškumu, medijuota patirtimi, – savo ieškojimų istoriją atkuria J.Jarulytė. – Vėliau kūrybinė praktika tik plėtėsi nuo tapybos iki instaliacijos, vaizdo, garso meno ir interaktyvių projektų."

„Mano projektai dažniausiai būna efemeriški, trunka neilgai (nors, beje, žemės meno instaliacijų nykimas gali tęstis keletą metų), todėl procesą dažnai dokumentuoju. Tai eksperimentinio pobūdžio dokumentacija, dažniausiai filmuoju pati, kamerą laikau rankose arba nejudančią, tiesiog pritvirtiną vienoje vietoje", – pasakojo menininkė.

– Paroda „Svetimšalio išbandymas“ yra jūsų netgi ne vieno tarptautinio projekto rezultatas.

– Šioje parodoje remiuosi keliais projektais. Tai „Kalbėk su manimi, paléavem„ II Ghetto bienalėje Port o Prense (Haityje); dalyvavimas meno ir mokslo laboratorijoje Helsinkio universiteto Kilpisjärvi biologinėje stotyje Laplandijoje, Suomijoje, ir filmas „Bone Setters“ – bendradarbiavimas su natūralios medicinos daktaru Mohamedu Khasimu Mysore Indijoje.

Ghetto bienalė yra alternatyvus renginys, į kurį yra kviečiami Vakarų ir ne Vakarų menininkai bei teoretikai bendradarbiavimo projektams su Atis-Rezistans menininkais arba Grand Rue bendruomene Haičio sostinėje. Ši bienalė išsiskiria tuo, kad joje nėra garsių vardų, o atvykstantys menininkai tam tikra prasme jau yra pabuvoję savuose getuose. Bienalėje susitinka neįtikimai skirtingos patirtys, sukurdamos platformą turtingoms diskusijoms.

Mano projektas iš dalies prisidėjo kuriant šias diskusijas. Kelias savaites savaites praleidau bendraudama su haitiete Rose Marie Paul. Mes ieškojome alternatyvių bendravimo formų: aš nemokėjau nei kreolų, nei prancūzų kalbos, ji nemokėjo angliškai. Atidarymo dieną nusprendėme drauge gaminti pietus ir pakvietėme bienalės dalyvius, svečius ir bendruomenės gyventojus paragauti šio maisto kaip bendravimo rezultato.

Beje, parodoje buvo galima pamatyti britų menininkės Leahos Gordon, vienos iš Ghetto bienalės kuratorių, filmą „Atis Rezistans – Grand Rue skulptoriai“, taip pat pasiklausyti „BlowUpRecords“ studijoje darytų įrašų.

Projektas su M.Khasimu, daktaru ir kushi – tradicinių Indijos imtynių – praktikuotoju, buvo panašus: daugiau kaip mėnesį kasdien lankydavausi jo klinikoje. Tik šiuo atveju tai nebuvo jokio kito renginio dalis ar meno projektas, o mano apsisprendimas mokytis daktaro praktikuojamos senovinės technikos apie išnirusių sąnarių ir kaulų lūžių atstatymą. Klinikoje kasdien apsilankydavo apie 80 žmonių. Aš atlikdavau įvairius darbus nuo tokių nesudėtingų kaip tvarstymas iki sudėtingesnių – kaip sąnarių atstatymas. Tik dirbdama suvokiau, kokia tai buvo neįtikima galimybė pažinti vietos gyventojus. Paskutinėmis mano svečiavimosi dienomis nutarėme nufilmuoti daktaro darbo technikas su pacientais. Filme atvirai rodomas skausmas, kurį gydant patiria pacientai ir kuris Vakarų visuomenėse yra netoleruojamas, jį bandoma paslėpti krūvomis tablečių.

„Field Notes“ laboratorija – projektas biologinėje stotyje Arktikoje, Laplandijoje – šiame kontekste grąžina į tarsi pažįstamą aplinką. Tai savaitę trukusių intensyvių dirbtuvių, konferencijų ir diskusijų dokumentacija. Vis dėlto aplinka, į kurią patekau tuo metu, man nebuvo įprasta. Čia susidūriau su mokslininkais ir technologija, kurią naudoja ne tik mokslininkai, bet, pasirodo, ir menininkai. Prieš tai tik girdėjusi „Bio Art“ pavadinimą, tačiau, dar neturėdama savo nuomonės apie šią meno rūšį, dabar galėjau ją formuoti stebėdama tai iš vidaus, pati bandydama, klausinėdama.

– Kokiomis patirtimis prasiplėtė jūsų pasaulis po šių su menine misija kelionių? Kaip yra išbandomas svetimšalis?

– Dalyvavimas meno rezidencijose mane pirmiausia išvedė už savo studijos ribų, tapau mobili, klajoklė, atvira naujoms patirtims. Kita vertus, riba tarp meno ir nemeno dingo. Menininko profesija yra įtraukianti, laikui bėgant pastebi, kad neturi laisvadienių, o vėliau toks skirstymas pasidaro nebeaktualus. Manau, kad menininkai yra žmonių rūšis, kaip niekas kitas turinti daugiausia reikalų su nelogiškais dalykais, struktūromis ir uždaviniais. Kelionės man buvo savęs išbandymas ir iš dalies alternatyvus pasirinkimas: išbandyti, ar menininkas, neremiamas jokių institucijų ir nepriklausantis jokioms sąjungoms, gali išgyventi, nepriklausomai kurti ir savarankiškai dalyvauti tarptautiniuose renginiuose.

Esu dalyvavusi projektuose, kurie tiesiogine prasme formavo ir keitė mane, išvedė šiek tiek toliau už vien tik europietiškojo, vadinamojo vakarietiškojo meno (filosofijos, pasaulio) suvokimų ribų, atvėrė įvairesnius bendravimo modelius, kultūrų skirtumus ir panašumus.

Ypač svarbūs buvo tie projektai, kuriuose dalyvavo žmonės iš labai skirtingų šalių, kaip kad „Triangal Arts“ organizuojamos kelių savaičių kūrybinės dirbtuvės, suburiančios darbui drauge vietinius ir atvykusius iš svečių, dažniausiai aplinkinių, šalių menininkus. Pamenu, Šri Lankoje pirmą kartą buvo keistas ir savotiškai džiugus jausmas suvokti, kad esu viena iš tik trijų baltaodžių ir viena iš tik dviejų europiečių 20 menininkų grupėje.

Nuolat besikeičiantis centro ir periferijos santykis buvo vienas iš svarbiausių mano atradimų ir patyrimų. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbu suvokti įvairovės, daugialypumo prasmę, lygiavertiškumą ir susietumą. Jei, tarkime, dar prieš dešimt metų, stebėdami televizoriuje stichinių nelaimių reportažus iš kažkur toli galėjome išgyventi egzistencinį siaubą, bet kartu likti ramūs savo kambariuose, dabar jau mažų mažiausiai būtų naivoka manyti, kad tai mūsų niekaip neliečia asmeniškai, kad tai tik „kitų žmonių nelaimės“.

– Kokia technika filmavote tai, kas eksponuojama parodoje, ar tai nėra svarbu ir akcentai yra kitur?

– Filmuoju ir žemos, ir aukštos rezoliucijos kameromis, o montažai neretai būna susipynę tarpusavyje. Išskyrus sinchronizuotus vaizdus videoinstaliacijoje, dokumentinė medžiaga buvo renkama be papildomo pasiruošimo, įvairiomis sąlygomis, o montažas darytas nekeičiant įvykių eiliškumo. Technika nebuvo svarbiausias dalykas, kadangi šiuose projektuose pirmiausia buvau dalyvė, o tik po to – filmuotoja. Žinoma, tokiomis sąlygomis daug kas liko neužfiksuota, bet samdyti profesionalių filmuotojų neturėjau galimybės. Antra vertus, vertinu tokiomis sąlygomis išliekantį autentiškumą ir manau, kad net minimalios filmavimo grupės atsiradimas iš esmės keistų projektus.

– „Jei mes ketiname kištis į kitų gyvenimus, bent truputis stropaus situacijos tyrimo yra minimalus reikalavimas“ – projekto pristatyme cituojamas rašytojas, fotografas Teju Cole. Tikriausiai ir pati vadovaujatės šia nuostata. Ką atvėrė stropus situacijos tyrimas – išorinį ar vidinį pasaulį ir kokį?

– Šią Teju Cole, Niujorke gyvenančio Nigerijos rašytojo ir meno kritiko, citatą pasirinkau neatsitiktinai, jis kritikuoja Vakaruose medijų kuriamą „baltaodžio gelbėtojo“ įvaizdį, rašydamas apie tai, kad baltaodžiai, vaidindami trečiojo pasaulio gelbėtojus, deja, giliai neieško teisybės, jie tik patenkina savo sentimentalius poreikius patirdami tokius emocinius jausmus kaip savo išskirtinumą, privilegijuotumą.

Po garsiai skelbiamomis „humanitarinių nelaimių“ antraštėmis, į kurias neva reaguoja „baltaodis gelbėtojas“, dažniausiai slepiasi gilesnės negandos, kaip kad skurdesnių šalių militarizacija, trumparegiška žemės ūkio politika, išteklių gavyba ir eksportas, korumpuotų vyriausybių rėmimas ir panašiai, kurių „baltaodis gelbėtojas“ tarsi nepastebi. Kitais žodžiais tariant, jis mato tik alkanas burnas, kurias nori kuo greičiau užkimšti.

Prieš vykdama į Haitį žinojau, kad ši šalis yra nualinta gausybės nelaimių ir man buvo neramu dėl galimos „baltaodžio gelbėtojo“ etiketės, nors man ši unikali šalis visų pirmiausia asocijavosi su sunkiai pasiekta laisve ir kultūrine įvairove. Apsilankymas Haityje pranoko visus lūkesčius, nebuvo neperžengiamo slenksčio, kurį kartais patirdavau kitose šalyse. Buvau sužavėta daugumos sutiktų žmonių noru bendrauti, bendradarbiauti. Vienintelė sąlyga – lygiavertiškumas bendraujant ir abipusė, nesuvaidinta pagarba, jaučiama net subtiliausiame balso tone ar judesyje.

– Sakote, kad „mūsų žinios, kurios yra fragmentiškos ir nepakankamos tam, kad galėtume spręsti apie autentišką kitų gyvenimą. Bet kartu atsiveria ir išbandymo galimybė“. Kokius patyrėte išbandymus ir kaip juos reflektuojate šiandien?

– Po projektų egzotiškesnėse šalyse man pasidarė akivaizdi jų dokumentacijos pateikimo savo šalyje problematika. Užsiimdama bendra veikla ir bendraudama betarpiškai „iš vidaus“ svetimose šalyje, aš tiesiog nereaguodavau į išorinį skurdą, nes tai – ne esminis dalykas. Man įdomiau būdavo sužinoti, išmokti, pamatyti tai, kaip gyvena žmonės kitoje pasaulio pusėje, ką jie valgo, kartu pasišnekėti, pasėdėti jų šviesoje. Atsisakiau tradicinio informatyvaus, žurnalistinio reportažo ar nuotraukų rodymo savo šalyje, manau, toks būdas tik sutelkia dėmesį į išorę ir palaiko medijų kuriamą įvaizdį, kuris dažniausiai visiškai neatspindi autentiško gyvenimo.

– Svetimšalis yra priverstas permąstyti ir perkurti save iš naujo, taip pat ieškoti naujų komunikacijos būdų. Minėjote, kad įgyvendindama meninę idėją, stengiatės bendrauti savo gimtąją kalba, o suprasti tenykščius – jų gimtąja. Kaip visa tai pavyko ir ką patyrėte?

– Kalbant apie svetimšalio išbandymą, pavadinimą pasiskolinau iš Antoine'o Bermano knygos, pavadintos pagal šį Martino Heideggerio posakį. A.Bermanas nagrinėja vertimui būdingas deformuojančias tendencijas. Išbandymas vyksta bendraujant, ne tik per žodinę, bet ir nežodinę komunikaciją. Ji kartais pavyksta, o kartais – ne. Patirti svetimo, kitokio, atvykėlio būseną visiškai nebūtina keliauti į kitą šalį. Kartais užtenka nuvažiuoti į kitą miestą ar pereiti gatvę ir įeiti į kitą namą. Taigi šiuo projektu aš nesiekiu papasakoti tik savo, kaip svetimšalės patirties, bet parodyti, kad ši pozicija nėra pastovi. Na, o norint pažinti ir suprasti kitą kultūrą, manau, yra ypač svarbu bent kiek suprasti jos kalbą. Kiekviena kalba yra unikali, sudėtinga kodų sistema ir patirties lobynas, tikslus vertimas į kitą kalbą yra beveik neįmanomas, jis visada lieka tik improvizacija.

Mano projekto Haityje idėja buvo bendrauti lietuvių ir kreolų kalbomis nenaudojant anglų, kaip paplitusios tarptautinės bendravimo kalbos. Kadangi Rose Marie visiškai nešnekėjo angliškai, o aš – prancūziškai, neturėjome nieko, tik savo gimtąsias kalbas ir bendravimą ženklais. Aš praleidau nemažai laiko kartu Rose Marie, kartais mes tiesiog daug nešnekėdamos gamindavome maistą ar eidavome pasivaikščioti. Akivaizdu, kad aš buvau ta, kuri greičiau pramoko kreolų kalbos, na o lietuvių kalba buvo naudojama tam, kad išgirsti tolimos, nepažįstamos kalbos skambesį.

– Kur dabar yra nukreiptos jūsų akys? Tikriausiai artimiausiu metu vėl kur nors vyksite?

– Šiuo metu neplanuoju tolimų kelionių, nors žinau, kad kitais metais kažkokiu būdu turėsiu grįžti atgal į Port o Prensą, į trečiąją bienalę, tam, kad dar bent vieną kartą aplankyčiau žmones, su kuriais taip labai susidraugavau.