Kauno paveikslų galerijos salėse – šviesaus atminimo dailininko Vytauto Tamoliūno žolynai, vandenys, menininkų fotoportretai ir mažai kam pažįstama ankstyvoji kūryba.

Paroda su dangaus režisūra

Atidarant retrospektyvinę parodą "Matau save paveiksle", į ekspozicijos sales plūstelėjo minia žmonių. Susirinko ne tik dažniausiai parodų atidarymuose sutinkami dailininkai, meno specialybių studentai – ir fotomenininkai, dailininko kūrybos mylėtojai, kurių Kaune – daugybė.

Paroda prestižinėse miesto ekspozicijų erdvėse atidaryta beveik prieš metus anapilin iškeliavusio dailininko 55-ojo gimtadienio išvakarėse. Jos kuratorė dailininko našlė Rimantė Tamoliūnienė tokį datų sutapimą vadina dangaus režisūra. "Surengti Vytauto 55-mečiui skirtą parodą, galima sakyti, buvo paskutinis jo noras. Gražus noras, tačiau gauti salę parodų rūmuose atrodė tolygu stebuklui. Mintyse ruošėmės parodai kur kas mažesnėje, šiuo metu remontuojamoje Fotografijos galerijoje. Nustebau, kai metų pradžioje Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys pranešė, kad atsirado galiūmybė Vytauto parodai", – prisiminė R.Tamoliūnienė, rengdama parodą jautusi pagalbą iš anapus.

Anot Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Parodų skyriaus vedėjos Kristinos Civinskienės, mintis surengti tokią parodą kilo per "Geriausio metų kūrinio" rinkimus. "Dailininkas šiai parodai tradiciškai teikdavo savo darbą. Šiemet, be Vytauto, pastebėjome: parodoje taip trūksta žolynų, šviesos", – sakė ji. Nors V.Tamoliūnui esant gyvam jo personalinė paroda muziejuje nebuvo surengta, dabar abejonių, ar rengti parodą, nekilo.

Paveikslus skolino ne visi

Ėmusis kuruoti parodą R.Tamoliūnienė prisiminė vyro prieš mirtį sudiktuotus paveikslų įsigijusių žmonių sąrašus ir ėmė skambinti nurodytais telefonais. "Buvo vienas kitas, kurie atsisakė pagelbėti, tačiau daugelis žmonių geranoriškai atsiliepė į prašymą paskolinti paveikslus parodai", – žvalgydamasi ekspozicijų salėje, kur daugelį drobių lydi prierašas "Iš asmeninės kolekcijos", pasakojo dailininko našlė. Ji pastebėjo, kad daugelis žmonių suvokia – jei paveikslas eksponuotas parodoje, jo vertė išauga.

Įėjus į parodų salę, pasitinka kėdė ir tarsi į dangų lydintis austas takelis. Tai vienas čia eksponuojamų skulptūrinių objektų. Pirmosiose salėse karaliauja vėlyvųjų metų daugeliui atpažįstamos stilistikos – tūkstančiais brūkšnelių, taškelių nutapytos drobės. Pievos, žolynai, vandenys, dangūs, berniukas nuostabos kupinomis akimis, tarsi iš ūkanų išnyrantys arklio kontūrai. Greta – meninės fotografijos kūriniai iš trijų garsiausių, menininkus ir miestovaizdžio bruožus įamžinusių ciklų: "Kauno menininkai", "Kauno menininkų šeimos", "Kaunas: dienoraščio fragmentai".

Salėje, kur eksponuojamos ankstyvosios V.Tamoliūno drobės, žiūrovai atsiduria tarsi kito autoriaus darbų apsuptyje. Netipiškos dailininkui plastinės raiškos groteskiškuose, siurrealistiniuose, senųjų meistrų stiliumi nutapytuose paveiksluose – bičiulių ir atsitiktinių praeivių portretai, autoportretai, bohemiško gyvenimo atspindžiai. Matyti, kaip darbai po truputį skaidrėja, abstraktėja – atsiranda kryžiaus, vėlyvajai kūrybai būdingos šviesos motyvai. "Perfrazuojant Platoną, galima pasakyti, kad kūryba yra pasirengimas mirti. Tačiau stebuklas įvyko – Vytautas gyvas savo darbuose, kuriuose matome amžinybės atspindį. Kurdamas jis siekė betarpiško susiliejimo su sakralia būtimi, kurioje jis atsirado ir nustebęs žvelgė į pasaulį. O nuostaba – tai ne tik filosofijos, bet ir meno pradžia", – sakė dailės kritikas Algis Uždavinys, V.Tamoliūno darbus vadinęs filosofinės ir meninės nuostabos įprasminimu.

Tapybos darbų ekspoziciją užbaigia iki šiol neeksponuotas, paskutinysis, mirties nuojauta alsuojantis kūrinys "Metastazių metamorfozės", liudijantis sergančio menininko išgyvenimus.

Įliejo švarią energiją

Menotyrininkai V.Tamoliūną vertina kaip sukūrusį savo individualų stilių – jo darbus iš smulkučių potėpių atskirsi iš daugelio kitų. "Be to, tai yra populiarus autorius. Žmonėms patinka, kai matyti atpažįstami objektai ir įdėtas kruopštus darbas. V.Tamoliūno kūryboje visa tai yra", – pastebėjo K.Civinskienė. Dailininko žmona prisiminė girdėjusi tokių pasakymų: "Tamoliūnas toks narkotizuojantis, kad nusiperki vieną jo darbą ir dar norisi." "Vytautas tapydamas medituodavo. Sakydavo: "Mano paveikslai – tai krikščioniška mandala arba rožinio kalbėjimas. Kiekvieną potėpiuką aš su malda tepu." Atrodo, kas gi čia tokio – šieno kupeta, arkliukas. Bet paveikslai tiesiog traukia į juos žiūrėti ir žiūrėti. Matyt, žmonės jaučia menininko įlietą švarią energiją", – sakė R.Tamoliūnienė, linkėdama, kad paroda jos lankytojams taptų susitikimu su pačiu autoriumi, tylia jo pasaulėjautos atvertimi. "O jis, žvelgdamas į mus iš anapus, tikriausiai galėtų, kaip ir japonų poetas, haiku meistras Macuo Bašio, ištarti: "Matau save paveiksle: / Arklelis mano tipena / Per vasaros pievas plačias", – pridūrė.

Kas: retrospektyvinė paroda V.Tamoliūnui atminti "Matau save paveiksle".

Kur: Kauno paveikslų galerijoje, K.Donelaičio g. 16.

Kada: paroda veikia iki gegužės 30 d.