Vokietiją garsina ne tik automobiliai ir futbolas, bet ir festivaliai. Be didžiųjų "Oktoberfest" ir Rosenmontag", kasmet kone visą vasarą kas savaitgalį vis kitame miestelyje šurmuliuoja viduramžius menantis "Schützenfest" (liet. Šaulių festivalis). Geriausias šaulys tituluojamas Metų karaliumi ir apgaubiamas šlove, bet paplonina piniginę kone 10 tūkst. eurų.

Nuo penktadienio vakaro

Prieš kelis šimtus metų gintis nuo plėšikų į sąjungas bei klubus susibūrę šauliai tęsia senąsias tradicijas ir šiandien. Šiaurės Reine-Vestfalijoje, Zauerlando regione, ši šventė taip pat populiari.

Enkhausene, kuriame gyvena vos 850 žmonių, švęsti pradedama penktadienį. Vakare prie namų keliamos vėliavos, kaimynai vaišina vieni kitus. Taip prasideda didysis šventės maratonas.

Jau šeštadienį popiet renkamasi Šaulių halėje, kurią turi kiekvienas save gerbiantis miestelis. Tai populiariausia susibūrimų vieta. Iki vidurnakčio skamba muzika ir liejasi alus.

Sekmadienio rytą muzikantai važinėja gatvėmis ir savo muzika kelia iš miego, o popiet linksmybės vėl tęsiasi. Išgeriamas ne vienas bokalas alaus, sudainuojama ne viena daina, sušokamas ne vienas šokis, todėl pati svarbiausia šventės diena – pirmadienis – ne vieno pasitinkama netvirta eisena, užkimusiu balsu ir skaisčiu raudoniu nuspalvintu veidu.

Kunigas stengiasi nepataikyti

Pirmadienis. Nors dauguma šią dieną paprašo atostogų ir į darbą neina, šiemet Enkhausene pasisekė visiems, nes gegužės 25-oji Vokietijoje buvo nedarbo diena. Į 9 val. ryto laikomas šv.Mišias šv.Lauryno bažnyčioje susirenka vos keliasdešimt žmonių, pusė iš jų – uniformuoti šauliai. Iškart po jų lydima orkestro vis gausėjanti kolona, nešina vėliavomis, juda miestelio pakraščio link. Ant stulpo iškeltame stende jau pritvirtintas medinis erelis, kuris laukia savo liūdnos baigties – būti kulkų suknežintas į šipulius.

Pirmojo šūvio garbė tradiciškai atitenka šv.Mišias laikiusiam kunigui, kuris, anot miestelėnų, taip pat tradiciškai stengiasi į jį nepataikyti. Vėliau vienas po kito šūvius paleidžia oficialiam klubui priklausantys šauliai, tačiau stipriai pritvirtintas erelis net nesiruošia lengvai pasiduoti.

Jam pailsėti leidžiama gerą pusvalandį, nes iš minios neatsiranda nė vieno, norinčio išbandyti akies taiklumą, juolab kai niekas nežino, kieno šūvis bus lemtingas. Vėl skamba muzika, putoja alus.

Šlovės kaina – 10 tūkst. eurų

Perprasti šventės scenarijų tik iš pradžių atrodo paprasta. Pasirodo, šaulių karaliumi nori būti ne kiekvienas. Per metus reikia dalyvauti daugelyje reprezentacinių renginių, o ir asmeninės išlaidos nemenkos – apie 10 tūkst. eurų – verčia susimąstyti, ar verta aukotis dėl šlovės.

Kai 33 metų Ralfui Hoffmannui paskutiniu šūviu pasiseka pribaigti medinį erelį, pasigirsta džiaugsmingi šūksniai ir audringos minios ovacijos.

Viena pirmųjų, vos sulaikydama jaudulio ašaras, nešina alaus buteliu pasveikinti šaulio atbėga mylimoji Katja. Akivaizdu, moteriai ši žinia buvo netikėta ir nelaukta. Naujajam karaliui kabinamos regalijos, sakomi sveikinimai. Tada – kone įdomiausia šventės dalis, tačiau iki jos dar tenka palūkėti, kol varžosi jaunieji šauliai.

Suknelės – tarsi per vestuves

Minia suka Šaulių halės link, kur trumpai pristatomi Metų karalius ir Metų karalienė, vėl kliuksi alus ir garuoja lengvi užkandžiai. Dabar didžiausias išbandymas tenka šventinių drabužių salono darbuotojoms ir kirpėjoms, kurios vos per kelias valandas turi papuošti naująjį karalių ir karalienę bei juos lydinčias poras. Juk iš anksto niekas nežino, kas jais taps.

Ilgomis suknelėmis pasidabinusios damos ir kostiumuoti džentelmenai surengia vaikštynes miestelio gatvėmis, mojuodami stoviniuojantiems pakelėse ir iškilmingai skanduodami senovinį šūkį "Horrido!" Na, o vėliau linksmybės vėl persikelia į Šaulių halę, kurios viduryje sušokamas pirmasis karaliaus ir karalienės šokis – šlove ir dėmesiu žymioji pora mėgausis visus metus.