– Daugeliui Lietuvos žmonių esate žinoma kaip vyriausioji Lietuvos ragana. Vadovaujate okultinių studijų centrui, netradiciniais metodais gydote žmonių kūną ir sielą. Gal suklydau ar ko nepaminėjau?
– 1991 m. įkūriau pirmąją Lietuvoje alternatyvios medicinos sąjungą. Taip ir įklimpau, ir esu iki šiol. Rengiu paskaitas, seminarus. Dalyvauju renginiuose. Vedu parapsichologijos konsultacijas. Žinoma, sulaukiu ir jaunų merginų skambučių, norinčių pasiburti. Visuomet joms atsakau, kad esu ragana, o ne būrėja. Pasiūlau kreiptis tada, kai turės rimtų problemų. Aiškinamės, kokios žmogaus pamokos šiame gyvenime, kokios karminės užduotys. Vis dėlto mano mylimiausias darbas yra bioenergetika. Gydau žmonių kūno ir dvasios negalias. Kita mano aistra – manualinė stuburo terapija. Kadangi jos seansams reikalingas stiprus fizinis pasirengimas – esu priversta kasdien sportuoti, palaikyti gerą fizinę formą.
Naujųjų Žiurkei būdingas nepalaužiamas charakteris ir kova už teisingumą. Tad ir ateinantys metai bus kaip tik tokie.
– O jei be šventinių fejerverkų – kokia Vilija kasdien?
– Esu labai laimingas žmogus. Dievas davė man talentą ir galimybę juo naudotis – padėti žmonėms. Dirbu daug, bet kai darbas mėgstamas, jėgos sugrįžta atgalios. Nedrįstu Dievo nieko daugiau prašyti. Visą laiką ieškau pusiausvyros, kad neperžengčiau ribų. Esu sveika, rūpinuosi savo kūnu, nekrypstu į fanatizmą (kalbu apie visokias dietas ar mėsos atsisakymą), nepriklausau Motiejaus Valančiaus blaivybės draugijai. Žmonės sako, kad šalia manęs būti jauku. Galiu prisiekti, kad dėl mano raganiškos veiklos nė vienas prie manęs arti esantis žmogus neturėjo nepatogumo. O dar… nemėgstu būti viešumoje, nenoriu trikdyti žmonių. Gyvenime stengiuosi laikytis nuosaikumo: gatvėje esu praeivė, draugui – draugė, giminei – giminaitė, ligoniui – gydytoja, dukroms – mama...
– Artėja virsmo laikas, kai Rytų kalendoriaus Žiurkė nuvers nuo sosto iki tol šeimininkavusią Kiaulę ir pradės naują astrologinį ciklą. Sakykite, ar tikite populiariu prietaru: kaip sutiksi Naujuosius, tokie metai ir bus. Ar išties nuo vieno vienintelio vakaro gali priklausyti visų ateinančių dvylikos mėnesių sėkmė?
– Nelabai tikiu prietarais apskritai. Man žinojimas daug kur trukdo tikėjimui. Be to, daug tų Naujųjų metų yra – ir kalendoriniai, ir astrologiniai… Tad žmonėms sakau – nesijaudinkite. Jei nespėjote susibėgti su draugais paskutinę gruodžio dieną, burkitės draugėn astrologinių metų pradžioje. Ir nesusikurkite neigiamos programos. Nesivadovaukite visokiais senų bobučių paistalais, kad jei jau nepavyko linksmai atšvęsti gruodžio 31-osios, tai, vadinasi, visi metai nueis šuniui ant uodegos.
– Kuriuos Naujuosius metus švenčiate jūs? Ir kaip patartumėte sutikti kalendorinius?
– Paprastai su šeima ir draugais švenčiame kalendorinius. O su Raganynu (tai žmonės, kažkada baigę mano kursus, kuriuos pradėjau vesti nuo 1991-ųjų) stengiamės pradėti astrologinius metus. Buriamės, atliekame ritualus. Šiais metais Baltoji Žiurkė perims valdžią 2020 m. sausio 25 d. ir viešpataus iki 2021 m. vasario 11 d. Naujųjų metų elementas bus metalas – patvari medžiaga, įkūnijanti atkaklumą, kovą, jėgą, ryžtą. Spalvos – balta, mėlyna, žydra. Kadangi žiurkėms patinka jaukūs lizdeliai, Naujuosius švęskite namuose su visa šeima. Kita vertus, žiurkė yra bandos gyvūnas, tad ir triukšminga draugų kompanija puikiai tiks.
Naujųjų vakarą derėtų tinkamai pasipuošti. Tiks ryškūs mėlyni akcentai, blizgantys audiniai. Šventinį įvaizdį papildykite ryškiais aksesuarais: metaliniais pakabukais, auskarais, blizgančiomis segėmis. Galite pasidaryti kokių nors papuošalų iš folijos – išsilankstyti karūną ar susisukti į foliją pats tarsi keptas viščiukas (juokauju). Ir jau būtinų būtiniausiai ant vaišių stalo turėtų būti bent vienas patiekalas, keptas folijoje. Gražiai atrodytų stalo dekoras su metaliniais indais, kuriuose – įvairiausios sūrių rūšys Jos Didenybei Žiurkei pamaloninti.
Draugystė: Vilijos dukra Ieva sakosi turėjusi kitokią vaikystę nei jos bendraamžiai. Asmeninio archyvo nuotr.
– Gal žinote magiškų ritualų, kuriuos reikėtų atlikti namuose prieš pasitinkant Naujuosius – na, pavyzdžiui, paslėpti visuose namų kampuose šiek tiek maisto 2020-ųjų valdovei Žiurkei?
– Žiurkė yra pragmatiška, ji visas vertybes traukia į urvą, bet netoleruoja šiukšlių ir nereikalingų daiktų namuose. Jai patiktų kapitalinis apsitvarkymas prieš Naujuosius. Išsikuopkite šiukšles, išsiplaukite langus, kad į namus patektų kuo daugiau šviesos (juk po Kalėdų dienos pradeda ilgėti, šviesėti). Ne paslaptis, kad visi graužikai turi gerą apetitą ir mėgsta nuolat ką nors kramsnoti. Tad pasirūpinkite, kad šventinis stalas būtų gausus ir įvairus. Tik ne perdaug egzotiškas – pakaks nesudėtingų šventinių patiekalų.
Kita vertus, darykite tuos ritualus nedarę, o kokie metai bus, tokiais ir reikės gyventi. Turėsite išmokti prisitaikyti, kaip ir žiurkės. Ar kada pagalvojote, kad žiurkė yra protingas padaras, kuris moka išlikti bet kokiomis sąlygomis? Žaviuosi šito gyvūno gudrumu, sugebėjimu susitapatinti su aplinka. Galime jų nekęsti, vadinti kenkėjomis, bet pasimokyti iš jų reikėtų štai ko – nelaidykime, mielieji, strėlių ten, kur jos niekada nenuskris. Verčiau pradėkime nuo savęs, susivokime kiekvienas savo realybėje: kur esame, kas esame ir kiek turime realių galimybių kažką nuveikti Naujaisiais.
Šiandien auginu tris kates ir du šunis. Jie globoja ir rūpinasi vienas kitu – žodžiu, mano namuose veikia labai taiki ir draugiška gyvūnų sąjunga. Bet ne žiurkių!
– Sakoma, kad žodis "ragana" yra nuo "regėti". Ką regite žvilgtelėjusi į ateitį, kokie, jūsų nuomone, bus ateinantys Žiurkės metai? Kas vargins žmones – nuo ko reikės statyti pelėkautus? Ir, žinoma, kokių džiugių sūrio trupinių laukti?
– Naujųjų Žiurkei būdingas nepalaužiamas charakteris ir kova už teisingumą. Tad ir ateinantys metai bus kaip tik tokie. Jie privers daugumą žmonių realiai suvokti savo padėtį ir prisiimti asmeninę atsakomybę. Tarkim, išeina mokytojai į gatves streikuoti. O ką mes? Na… palaikiname feisbuke, konstatuojame įvykį draugų rate, o daugiau? Mūsų veiksmai nerodo, kurioje barikadų pusėje esame. Galbūt šįmet daugeliui bus lemta suvokti, kad visi tie ūkininkų, gydytojų, mokytojų streikai liečia ne tik juos, bet ir mus pačius – ne kaip atskirų profesinių sąjungų narius, bet kaip paprastus Lietuvos piliečius, atsakingus už šviesesnę savo tautos ateitį. Kitais metais nebebus populiaru nekęsti valdžios. Reikės imtis konkrečių priemonių. Nenoriu gąsdinti, bet išties ateinantys Naujieji daugeliui bus streso metai, kur filosofavimui nebeliks vietos. Ne kažkas, o būtent tu pats turėsi pasirūpinti savo ateitimi. Kaip žinome, žiurkės bėga tik iš skęstančio laivo. Jei laivas neskęs, šie padarai niekada nebėgs. Tad pabėgsime ar išliksime savo valstybės laive? Išgąsdinau? Rūstūs tie Metalinės Žiurkės metai žada būti, bet jei kiekvienas žmogus išmoks prisiimti atsakomybę, bus lengviau.
– Žiurkėms, nepageidautinoms namuose, prilipdyta kenkėjų etiketė. Ar galima daryti prielaidą, kad Žiurkės metais triumfuos... kenkėjiškos prigimties asmenybės?
– Nesąmonė. Tai tik mūsų požiūris. Mes patys sumąstėme, kad vieni gamtoje – kenkėjai, kiti – geradariai. Vienus reikia galabyti, o kitus, anot mūsų, naudinguosius, saugoti ir globoti... Bet ar nepagalvojote, kad gamtoje yra pusiausvyra. Ne mums spręsti, kas vertas gyventi, o kas – mirti. Nedrįstu nė spėlioti, kokia katastrofa ištiktų, jei būtų išnaikinta žiurkių populiacija.
O dėl kenkėjiškos prigimties asmenybių... Juk jų ir Kiaulės metais prisižiūrėjome į valias. Parazituojančios jėgos visąlaik atsparesnės. Tad ir kovoti su jomis – toms šviesiosioms – labai sudėtinga. Jei norėsime permainų, teks burtis kaip žiurkėms į būrius. Patarčiau ir partijoms ne didinti naujų pavadinimų skaičių, o vienytis ir jungtis. Susiskaldymas Seime jau pasiekė apogėjų. Tad mes, žmonės, negalime likti nuošalyje. Turime burtis, kovoti. Tik ne tankais, patrankomis ar šautuvais (juk Metalinės Žiurkės metai), bet vienybe.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Sakoma, kad mokslininkai savo darbams žiurkes pasirenka dėl dviejų priežasčių: pirma, jų fiziologija yra artima žmogaus, o antra, šie gyvūnai yra labai protingi, lengvai pasiduoda dresūrai. Beje, ne paslaptis, kad laboratorinės žiurkės patenka į vaikų mylimų naminių gyvūnėlių kategoriją. Gal kokią žiurkytę kažkada auginote ir jūs?
– Leisiu sau pajuokauti. Kodėl žiurkės lengvai pasiduoda dresūrai? Ogi todėl, kad jos protingos ir supranta: jei nepasiduos – bus nugalabytos. Turbūt, kaip ir daugelis moterų, nemėgstu šitų gyvūnų. Kita vertus, stengiuosi su visa gyvąja gamta gyventi draugiškai. Nei musių, nei žiurkių nežudau. Pelėkautų joms nestatau. Bet gyventi kartu irgi nenoriu. (Dukros taip pat nenorėjo net jūrų kiaulyčių.) Kita vertus, gyvūnų pas mane visais laikais buvo daug. Žinoma, kai koks mylimas šuo ar katinas iškeliaudavo į dausas, aš visada sau prisiekdavau, kad daugiau niekada jų neturėsiu. Kad dūšios neskaudėtų… Bet kažkaip ir vėl jie pas mane ateidavo. Šiandien auginu tris kates ir du šunis. Jie globoja ir rūpinasi vienas kitu – žodžiu, mano namuose veikia labai taiki ir draugiška gyvūnų sąjunga. Bet ne žiurkių!
Iš tiesų mano ateitis man nepavaldi. Kas bus lemta, tai ir įvyks.
– Senosiose bendruomenėse raganos ne tik regėdavo, bet ir gydydavo žmones rankomis, žodžiais, žolelėmis. Sakykite, ar būtų galima, apžvelgus jūsų pacientų ligų istorijas, surasti vieną bendrą vardiklį – tai nuo ko tos visos XXI a. ligos? Negi nuo nervų?
– Tikiu, kad ligas diktuoja laikmetis, civilizacija. Anksčiau tai išties buvo vadinama nervais, arba psichinėmis ligomis. Be to, nervų ligomis sirgti galėjo tik moterys. O vyrai mėgdavo sakyti: "Juk nesimušu, laukais nelakstau, vadinasi, nesergu." Gerai, kad dabar viskas pasikeitė, ir žmogui nebegėda prisipažinti, kad serga depresija. Bet naujieji laikai atnešė ir daug naujų blogybių. Atsirado genetinių sutrikimų dėl aplinkos užterštumo, genetiškai modifikuotų maisto produktų. Tie patys nerimo sutrikimai dabar nesvetimi tiek mažam vaikui, tiek ir aštuoniasdešimtmetį atšventusiam senoliui. Jau nešneku apie labai aktyvius žmones. Darboholikus. Jie perkaista, nes nemoka saugoti savo nervinių išteklių. Jiems atrodo, kad jei esi jaunas, tai gali bet ką galvoti, bet kaip miegoti ir bet kada maitintis. Bet mentalinis pasaulis labai sudėtingas. Tos neigiamos mintys mintelės dauginasi kaip piktžolės, o paskui išravėk jas, kad geras. Ne kiekvienas tą sugeba. Todėl ir mokau "daržininkystės" – kaip atvėsinti perkaitusius saugiklius, pagauti (ir išrauti) ramybės neduodančias mintis.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Gruodžio pabaigoje atšventėte savo gimtadienį, apie kurį sakėte: "Mano gimtadienis yra kaip nacionalinė šventė, kurios nešvęsti tiesiog negaliu…" Kam jau kam, bet jums turbūt išsipildo visos svajonės, kurias tik sugalvojate prieš pūsdama ant torto žvakutes?
– Na štai, ir jūs – kaip visi. Aš net loterijose nelošiu, bijodama, kad žmonės sakys: "Tai ji savo burtais prisišaukė sėkmę…" Iš tiesų mano ateitis man nepavaldi. Kas bus lemta, tai ir įvyks. Bet yra dalykų, kuriais aš puikiausiai galiu pasirūpinti. Vienas iš jų – mano gimtadienio šventė. Nuo pat mokyklos laikų tą ypatingą dieną buvau atvira visiems, kurie mane prisimena, nori pasveikinti. Šįmet sugalvojome lėkti į sodybą prie Trakų ir linksmintis teminiame vakarėlyje "Pirmyn į praeitį". Visi mano svečiai buvo pasipuošę teminiais apdarais iš šito šimtmečio ar praeitų savo gyvenimų. Atsivežė savo firminių patiekalų. O svarbiausia – ir dukra Ieva iš Anglijos šventėms grįžo namo.
– Jei jau prakalbote apie dukrą, tai skaitytojams reikėtų priminti, kad kadaise pravardžiuota raganos dukra Ieva Lobačiūtė dabar labai išdidžiai vadinama geležine lietuvaite. Ar tą geležinę valią sportuoti Ieva paveldėjo iš jūsų?
Žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad žmogus, kuris gali pažvelgti į jų ateitį, puikiausiai gali žvilgtelėti ir į savąją, o apie ją žinodamas – nedaryti klaidų.
– Iš tiesų dukros sportas buvo didelė staigmena ir man pačiai. Vaikystėje, paauglystėje ji tikrai nebuvo fiziškai aktyvi. Tik kai išvažiavo į gyventi į Londoną, užsikrėtė po truputį tais maratonais, triatlonais. Iš pradžių tikslas buvo numesti keletą nereikalingų kilogramų, o paskui viskas užsisuko… Ieva dalyvavo sunkiausiose žmogaus ištvermės varžybose "Iron Man" ir tapo pirmąja geležine lietuve, įveikusia daugiau nei 200 km plaukimo, bėgimo ir važiavimo dviračiu distanciją. Vėliau ji ne tik pakartojo, bet ir pagerino asmeninį rekordą.
Dabar dukros planuose – įveikti Lamanšą. Man, kaip mamai, dar norisi tikėtis, kad šitų minčių ji atsisakys… Nors užsispyrimo, patikėkite, ji turi daug. Perkalbėti? Ne, nebandysiu. Ji jau seniai pati priima sprendimus ir už juos atsako. Negaliu daryti įtakos, juolab kad dukra gimusi po Šaulio ženklu. O tai reiškia, kad kryptingai ir tvirtai sieks užsibrėžto tikslo. Tegaliu padėti savo patarimais – kad neperlenktų lazdos, kad neperdegtų treniruodamasi. Pavasarį ji bėgo ultramaratoną Pietų Afrikoje, kurio distanciją sudarė 87 km. Ar galit įsivaizduoti, ką tai reiškia?! Be to, Ieva buvo viena iš Bostono maratono dalyvių, kirtusių finišo liniją, likus vos kelioms minutėms iki dviejų sprogimų, sunkiai sužalojusių arti tris šimtus žmonių. Iki šiol, tai prisiminusi, šiurpstu, kad tarp aukų galėjo būti ir mano dukra.
– Vyriausioji Lietuvos ragana regi daugiau už kitus… Bėda, kad, regint kitų negandas, dažnai nėra laiko pagalvoti apie savąsias. Tad ko palinkėtumėte sau Naujaisiais metais?
– Žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad žmogus, kuris gali pažvelgti į jų ateitį, puikiausiai gali žvilgtelėti ir į savąją, o apie ją žinodamas – nedaryti klaidų. Tokiems aš visuomet kalbu: "Žmogau, jei tu niekada gyvenime nieko negirdėjai apie Afriką, tai tau ji ir neegzistuoja. O jei girdėjai ar juo labiau buvai ten nuvykęs (net jei toji Afrika tau visai nepatiko), ji vis tiek egzistuoja." Taigi, kai aš pasižiūriu į savo ar kitų žmonių "Afriką", nebūtinai galiu ją pakeisti. Ne visada žinojimas žmogui yra naudingas. Gal todėl mums ir neduota žinoti, kad nenumirtume iš streso. O mūsų, raganų, gyvenime dažnai yra taip: žmogus, turintis galių, nebūtinai yra laimingas. Prisiminkime pasakas apie raganas. Jos tikrai negyvena rūmuose. Neretai būna vienišos, neturi šeimos. Raganų bijomasi, nes jos truputėlį kitokios nei visi žmonės. Ir tai nėra didelė laimė. Todėl turiu nuvilti visus, kas man pavydi: aš ir pasensiu, ir sirgsiu, ir numirsiu… (Kalbu apie kūną.) O mano siela ir aš pati, pūsdama gimtadienio torto žvakutes, būsiu laiminga tada, kai… Į šį klausimą atsakysiu labai bendražmogiškai: kai visiems mano vaikams seksis ir jie bus laimingi. Laimingų Žiurkės metų visiems!
Naujausi komentarai