Kelionę Japonijoje tęsiantys draugai ir žurnalistai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus apsilankė ir didžiausiame žuvų turguje Tsukiji. Lietuviai labiausiai norėjo pamatyti įdomiausias vietas, kur vyksta pati aktyviausia prekyba, o pašaliniai įleidžiami labai nenoriai.

Po daugiau kaip du mėnesius trukusių derybų tarpininkaujant Lietuvos ambasadai Tokijuje (Vytaras ir Martynas dėkoja Lietuvos ambasados Tokijuje darbuotojams, ypač - poniai Galinai Meilūnienei) pavyko gauti leidimą nedidelei ekspedicijai.

Sėkmingai užpildę krūvą anketų ir atsakę į dažnai sunkiai atsakomus, tiesa, kartais "logiškus" klausimus (pvz.: “O kam jums filmuot? Pas mus jau filmavo. Yra net internete…”), keliauninkai turėjo nusipirkti guminius batus.

"Vytaras iš Lietuvos lagamine jau vežėsi plaukmenis, dar pora guminių batų nebeatrodytų keistai. Net priekabiausiam muitininkui. Tačiau tuomet vietos galėjo nebelikti kiaulės žarnoms, o to negalėjome sau leisti. Tad teko aukoti japoniškus pinigus ir botus nusipirkti vietiniame prekybos centre", – socialiniame tinklapyje juokavo M.Starkus.

Trečią valandą ryte jau stypsojo prie turgaus budinčiojo, aplinkui tvyrant atvykstančių ir žuvies konteinerius, dėžes bei rezervuarus dideliais greičiais kraunančių sunkvežimių triukšmui.

Lietuviai gavo po raištį ant rankos. Ir viskas. Jokios ginkluotos palydos, "veido kontrolės", užstato bei specialių apmokymų, kaip teisingai fotografuoti "selfį" (asmenukę) su negyva žuvimi. Tik trumpas mandagaus budinčio įspėjimas: "Būkite atsargūs, žmonės čia kitokie, nei sutikote mieste. Jie pavargę, o dėl to – piktesni".

Tačiau piktas žuvies turgaus krovikas, anot keliauninkų, drąsiai galėtų būti pripažintas savaitės mandagumo etalonu kokioje europinėje įmonėje.

"Net jei lakstydamas su savo bačka ant padėklo su ratais primenančiu aparatu pervažiuoja naujų, blizgančių guminių batų galus, – savo paskyroje "Starkaus & Radzevičiaus kelionės" rašė vyrai. – Ir net to nepastebi. Pats kaltas, stebėk aikštę."

Ten jie suprato, kodėl nenorima įsileisti pašalinių. Veiksmo čia daugiau nei koviniame filme. 

"Šie elektriniai daiktai, iš pirmo žvilgsnio primenantys panaudotą statinę nuo tepalų, po visą teritoriją zuja pasiutusiu greičiu – tik spėk trauktis iš kelio", – rašė V.Radzevičius.

Aktyvus veiksmas turguje prasideda apie trečią valandą nakties – atvežamos, kraunamos prekės, ruošiamasi aukcionams.

Viena iš daugelio milžiniškų turgaus salių – skirta prekybai šaldyta žuvimi. Artėjant ketvirtai valandai ryto, į salę pradeda rinktis potencialūs pirkėjai. Vyksta susipažinimo procesas tarp pirkėjo, pardavėjo ir jo prekės.

Pirkėjai – priekabūs. Dažnai gali pamatyti, kaip jie minko, gnaibo, maigo ir uosto siūlomo gyvio gabalėlius.

Artėjant aukcionų valandai, prekes atvežusius automobilius keičia kiti – atvykę prekių paimti.

Nuo eilėmis surikiuotų šaldytų tunų kyla šaltas rūkas. Suvežti tunai yra rikiuojami pagal vieniems tik vietiniams suprantamą tvarką ir taisykles.

Netrukus pradeda rinktis pirkėjai. Specialiai jiems tunai bus peržymimi, pertampomi, pernumeruojami.

Kitur, keliose šiek tiek mažesnėse salėse, ruošiamasi šviežių, atvėsintų tunų aukcionams. Šie sulaukia daugiausiai dėmesio ir yra akyliausiai saugomi.

"Šiuose aukcionuose įvyksta rekordiniai pardavimai, apie kuriuos žinia nusirita per visą pasaulį. 2013 metais už vieną tuną čia buvo sumokėta rekordinė 1,76 mln. JAV dolerių suma", – pasaulio žiniasklaidą apskriejusį šokiruojantį skaičių primena savo socialiniame tinklapyje keliauninkai.

Salėse, kur parduodamos paprastesnės, ne tokios karališkos žuvys, vyksta paskutiniai pasiruošimai aukcionams. 

"O vyksta taip: keli pardavėjai vienu metu greitakalbe beria net tikram japonui nesuprantamus garsus, į kuriuos pirkėjai reaguoja įvairiomis, tik jiems patiems suprantamomis pirštų kombinacijomis", – rašė Vytaras ir Martynas.

Ant pirkėjų kepurėlių – registracijos kortelės. Visas aukcionas trunka gal dešimt minučių. Tiek laiko intensyvaus šūkavimo ir mojavimo nulemia, kas kam ir už kiek bus parduota.

Tunų aukcionai vyksta paskutiniai. Pirkėjai vaikšto išilgai eilių, pasišviesdami žibintuvėliais atidžiai tyrinėja kiekvieną žuvį.

Priklausomai nuo pirkėjų pasirinkimų, tunai vėl yra perskirstomi į kitas eiles. Kol eilės nusistovi, dažnai pasitaiko, kad vienas tunas yra pervelkamas kelis kartus.

Galiausiai ant kiekvieno tuno užrašomas eilės numeris – pagal jį pirkėjai galės sekti kainas.

Artėjant penktai valandai ryto, tunų aukciono salė – pilnutėlė.

"Pusę šešių ryto – jau šviesu. Turgus baiga darbą, palikdamas kalnus (tiesiogine to žodžio prasme) šiukšlių, kurias mikliai tvarko dieninės pamainos darbuotojai", – po kelionės į didžiausią žuvų turgų rašė V.Radzevičius ir M.Starkus.