O ir krūvos sniego buvo kiek pasiilgtos – per parą, kol nukeliavome iš Vilniaus iki Kalėdų Senelio būsto Rovaniemyje, Lietuvoje seniai nematytą tikrą žiemą su speigais ir pusnimis sutikome tik ten, kur prasideda poliarinis ratas.

Atgal į vaikystę

Kelionės planas paprastas – pagaliau paspausti ranką Kalėdų Seneliui bei išsiaiškinti dėl kasmetinių radybų po egle. O ir data pasirinkta neatsitiktinai – Naujieji metai, kai ir nuotaika dar kalėdiška, ir miestai dar spindi nuo dekoracijų gatvėse.

Nukeliauti lėktuvu iki Suomijos Šiaurėje, jau Laplandijos regione esančio Rovaniemio, kur gyvena su dovanomis pro kaminus į namus įsibraunantis raudonanosis, sudėtinga. Į Oulu, kuris yra daugiau nei 200 kilometrų nuo kelionės tikslo, galima nuskristi bent porą kartų persėdant ir sumokant ne mažiau kaip 150 eurų į abi puses. Galima keliauti iki Švedijoje esančio Lulea miesto (apie 250 kilometrų iki Rovaniemio), tačiau bilietai vos 50 eurų pigesni, o persėdimai vargina. Be to, dar reikėtų paskaičiuoti ir automobilio nuomą.

Problema buvo įveikta paprastai – nuspręsta keliauti automobiliu. Į kompaktišką „Renault Scenic“ pridėta visko, ko tik įmanoma. Telpa ir kelionėje pravertęs rusiškas virdulys – samovaras, bet tik dėl to, kad bagažinė dviguba, o konservuoti produktai įgrūdami ir specialioje ertmėje po keleivių kojomis. „Kontrabandininkų automobilis“, – juokauja kolega.

Taip ruoštasi neatsitiktinai, mat maistas Suomijoje brangesnis. Pavyzdžiui, pigiausias sumuštinis su pora griežinėlių kumpio užkandinėje Laplandijoje, kur gyvenimo lygis – žemiausias šalyje, kainuoja 3,5 euro.

Kadangi automobilis kompaktiškas, tai ir degalų sąnaudos negąsdina – vidutinės degalų išlaidos siekė 5,3 litro/100 km. Iš viso nukeliauta 3 423 kilometrai, arba 75 eurai žmogui keliaujant keturiese. Kalbant apie finansus, vienam asmeniui beveik savaitės trukmės kelionė atsiėjo kiek daugiau nei 200 eurų.

Kelininkų žiema neužklumpa netikėtai

Vilniuje prasidėjęs kelionės maršrutas driekėsi pro Baltijos šalis iki Talino, kur mūsų, keturių Kalėdų Senelio fanų, laukė keltas. Tuomet – pirmyn iki pat Suomijos Šiaurės. Iš viso – 1 500 kilometrų, arba para automobilyje į vieną pusę.

Pirmoji kelionės dalis iki Estijos sostinės – vienas malonumas. Automagistralė „Via Baltica“ nušluota bei padengta druska, tad ir Talinas neatrodo toks tolimas – viso labo 7 valandos su ne vienu sustojimu raumenų pramankštinimui ir kavos pertraukėlėms.

Tačiau kuo toliau, tuo smagiau – kai Lietuvoje esame įpratę matyti bent jau pagrindinius kelius padengtus druska ir be menkiausio ledo gabalėlio, Suomijos Šiaurėje apie kelių barstymą turbūt yra tik girdėję. Visą parą dirbančios sniego valymo mašinos kelius tik nuvalo bei specialiai pašiaušia kelio dangą, kad ši sukibtų su padangomis. Tai gana logiškas sprendimas, nes jei žiema trunka pusę metų, tai, kaip sakoma, barstyk nebarstęs. Tiesa, pasirūpinti geromis padangomis prieš kelionę tiesiog būtina.

Greitis Laplandijoje, kaip ir visoje Suomijoje, ribojamas arba iki 80, arba 100 kilometrų per valandą. Tačiau kai didžiojoje, į pietus nuo Laplandijos besidriekiančioje Suomijos dalyje keliai sutvarkyti, valomi ir kuo geriausiai prižiūrimi, Laplandijoje važiuoti 100 km/val. sniegu, po kuriuo – ledas, kiek gąsdina. Ypač kai siaurais keliukais tenka prasilenkinėti su tik vos pristabdančiais medienos prikrautais sunkvežimiais. Tiesa, vėliau prie viso to tiesiog pripranti. Kaip ir prie apledėjusiais šaligatviais judančių dviratininkų – gyvenimas čia nesustoja jokiu oru.

Tokioje kelionėje paruošti reikia ne tik automobilį, bet pasiruošti ir morališkai, nes gamta čia mėgsta papokštauti. Jau keliaujant atgalios – iš Laplandijos į Helsinkį – pustė taip smarkiai, kad vienintelis orientyras buvo priekyje važiuojančių automobilių galiniai žibintai. Tiesa, kitaip nei Estijoje, kur mus pasivijo panašios oro sąlygos, eismas čia taip pustant nė trupučio nesulėtėjo. Nieko keisto, kad nemažai suomių galima sutikti ir autosporte.

A. Šarkūno nuotr.

Amžina tamsa ir Šiaurės pašvaistės medžioklė

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – sako lietuvių patarlė, kuri kuo puikiausiai pritaikoma ir Laplandijoje. Mat žiemą čia švinta apie 10 valandą ryto, temti pradeda jau apie pirmą dienos, o dar už poros valandų – aklina tamsa. Tiesa, tai turi ir savų pliusų atvykėliams – nors ir mažiau galimybių pasižvalgyti gamtoje, tačiau didėja galimybės išvysti Šiaurės pašvaistę, kam Laplandija – ideali vieta.

Tiesa, pašvaistes reikia medžioti, laukti prie lango ar lauke ir tikėtis dangaus pašviesėjimo Šiaurės Rytuose. Tuomet didžiulis, žalias debesis nuvinguriuoja per visą dangaus keterą. O jei dar nesi susipažinęs su šiuo gamtos reiškiniu, kai Saulės vėjas sukelia viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimą, tiesiog bėgioji pasiklykaudamas ratais, ieškodamas fotoaparato. Kartais pašvaistė trunka vos minutę, kartais dangus žaižaruoja ir pusvalandį ar daugiau.

Panorėjus galima sudalyvauti ir pašvaistės medžioklės turuose (100-150 eurų žmogui), tačiau ir jų organizatoriai 100 procentų negarantuoja, kad išvysite šį gamtos reiškinį. Taip pat siūloma užsisakyti paslaugą, kuri praneša apie danguje pasirodančią pašvaistę – 6 eurai dienai.

Speigas negąsdina

Panašią sumą kaip ir už turą galite sumokėti už nakvynę. Pavyzdžiui, trys naktys namelyje prie ežero 4 žmonėms per būstų nuomos sistemą „Airbnb“ atsiėjo 186 eurus, t.y. po 15,5 euro nakčiai. Aišku, yra ir brangesnių, ir pigesnių nakvynių, tačiau mūsiškė – idealus variantas: prie pat ežero, su pirtimi, virtuve, dviem didžiulėmis lovomis. Kitos dvi nakvynės – kiek brangesnės: jau po 20 eurų nakčiai vienam asmeniui.

Gerai ir tai, kad daug kur yra stotelės su elektros lizdais – prie jų galima prijungti ir elektros laidus, ir, žinoma, jei turite, autonominio šildymo sistemą, pavyzdžiui „Webasto“. Degalams taip pat nereikėtų gailėti – rinkomės „NESTE PRO DIESEL“ degalus, kurie be problemų tarnavo visos kelionės metu. Be to, paprastos rūšies dyzelinių degalų Laplandijoje nerasi – jie gali užšalti esant maždaug 25 laipsniams šalčio, kai „PRO“ degalai tarnauja bent jau iki 10-15 laipsnių žemesnės temperatūros.

Nors didžiąją paros dalį spaudžia speigas ir yra visiškai tamsu, tačiau veikti tikrai yra ką – gyvenimas didesniuose miesteliuose ir miestuose verda iki pat vėlaus vakaro. Šventinė nuotaika kiek daugiau nei 60 tūkstančių gyventojų turinčiame Rovaniemyje juntama kiekviename žingsnyje, saikingai lempelėmis primargintos gatvės sufleruoja, kad jau šventės. Įdomu tai, kad, nors miestelį galima pavadinti Kalėdų sostine, jokios pompastikos nėra – net pagrindinės miestų eglės papuoštos vos vienos spalvos lemputėmis.

Lemtinga akimirka

Jau minėtame Rovaniemyje įsikūręs ir tas tikrasis Kalėdų Senelis, dėl kurio ir kilo idėja trenktis taip toli, tiesiai žiemai į nagus. Jo kalėdinis miestelis tiesiog pripildytas mažaisiais ir jau artėjančiais prie pensijos – pasisveikinti ir nusifotografuoti su Kalėdų simboliu nori kiekvienas. To kartais reikia laukti ir porą valandų, nors viešnagė pas patį šio pasakojimo herojų trunka vos akimirką. Kėdėje sėdintis žilabarzdis pasisveikina lietuviškai, teiraujasi, kaip sekasi, kviečia prisėsti šalia. Dar akimirka, keli fotografo mygtuko spustelėjimai, ir jau mojame jam, žadėdami greitai grįžti atgal.

Tuomet jau pasitinka jo padėjėjai ir didžiuliame ekrane rodo nuotraukas – itin kokybiškas, kurias siūlo atsisiųsti internetu už 40 eurų. Spausdintos vietoje – 10 eurų pigiau. Suvenyrų taip pat nors vežimu vežk. Galima įsigyti ir maišelį naudotų pašto ženklų, kuriuos greičiausiai atsakingai, siųsdami laiškus Kalėdų Seneliui, ant voko klijavo vaikai.

Naujieji ant ledo

Po pramogos Kalėdų Senelio kaimelyje laukė dar viena – Naujieji metai. Kadangi nuo Rovaniemio iki laikinųjų namų - apie šimtą kilometrų, o iki Naujųjų buvo likę daugiau negu 8 valandos, nusprendėme juos sutikti ten, kur ir apsistojome - ant ežero kranto. Tiek daug laiko iki Naujųjų liko, nes pas Kalėdų Senelį reikia atkeliauti kuo anksčiau – žiemą jis dirba iki 5 valandos vakaro, šventinėmis dienomis – pora valandų trumpiau. Kadangi jau pačios eilės kartais gniaužia kvapą, tai ir laiko apsilankymui skirti reikia tikrai daugiau nei pusdienį.

Nors Naujieji ir nebuvo sutikti Laplandijoje su gausybe fejerverkų ir minia suomių, tačiau gailėtis nebuvo nei ko, nei kada. Kai laikrodis mušė dvyliktą, užsilipome ant ledu padengto ežero ir klausėmės. Tai iš šen, tai iš ten pasiekdavo fejerverkų sukeltas aidas, vienas kitas šviesos žybsnis nušviesdavo ir dangų. Ne vien susitikimas su dovanas nešančiu pilvotu raudonanosiu, bet ir gamta čia užburia – Laplandija tinkama ir įvairiausių pramogų, ir nepaliestos gamtos išsiilgusiems žmonėms.