Atgauna vidinę ramybę

Kodėl į šiaurę, kai, atrodo, ir taip šalta, o dauguma žmonių žiemos atostogoms renkasi šiltesnius kraštus? „Arktinės gamtos man reikia dėl savęs. Visiems sakau, kad ten keliauju susireguliuoti savo vidinę ramybę“, – aiškina 32-ejų kelionių organizatorė.

Į Kalėdų Senelio gimtinę Justina šiemet vyksta trečią kartą. „Visi galvoja, kad dirbu elfe Kalėdų Senelio rezidencijoje Rovaniemyje, kur daug turistų, puikiai išplėtota infrastruktūra ir kiaurus metus pulsuoja Kalėdų dvasia“, – šypsosi mergina ir skuba paaiškinti, kad ji keliauja kitur.

Tas kitur – Inario gyvenvietė, įsikūrusi šiauriau – 320 km už poliarinio rato, šalia vieno didžiausių Suomijos ir Arkties regiono ežerų. Ten – įspūdinga arktinė gamta, niekur kitur tokios nepamatysi. Lietuvei netgi atrodo, kad Inaryje daugiau elnių nei žmonių.

J. Vai­tie­kū­nai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

„Lapkričio 21-ąją saulė čia nusileidžia, o pakyla tik praėjus porai mėnesių – sausio 19–20 d. Taigi, neriu į visišką tamsą, bet man to reikia. Kadangi likusiais metų mėnesiais esu apsupta žmonių, Laplandijoje nurimstu, atgaunu jėgas, vidinę ramybę, susitelkiu į save“, – pasakoja ji, Laplandijoje patiriamą būseną vadinanti savotiška terapija.

Anot Justinos, kiekvieno žmogaus tikslas gyvenime – atrasti harmoniją, vidinę pusiausvyrą ir kiekvienas tai daro, kaip išmano. Vieni važiuoja į jogos, meditacijos stovyklas, o ji neįsivaizduoja savęs be Laplandijos, Inario. Šią žiemą, sako, čia bus trumpiau – tik mėnesį, nes sausį turi grįžti į Kaukazą rengti slidinėjimo turų.

Subtilios Kalėdos

Kai pirmą sykį nuvyko į Laplandiją, J. Vaitiekūnaitė įsivaizdavo, kad bet kuri šio Suomijos regiono vieta turi atrodyti kaip mūsų parduotuvės gruodžio mėnesį. Viskas išpuošta Kalėdų atributais, išdabinta šventinių lempučių girliandomis, o gatvėmis šventiškai nusiteikę vaikštinėja Kalėdų Seneliai, lydimi savo pagalbininkų elfų.

„Tu ne čia atvykai, – juokėsi iš jos vietiniai. – Rovaniemyje Kalėdų Senelis turi savo rezidenciją, o pas mus jis – magiška būtybė ir nesiblaško kasdien po gatves.“

Vėliau keliautoja ir pati įsitikino, kaip minimalistiškai ir nekomerciškai vietiniai Inario gyventojai (daugiausia samiai) žiūri į mūsų dirbtinai išpūstą šventę. Taip pat subtiliai ji pateikiama viešbučio, kuriame dirbo, svečiams.

„Aš dievinu Kalėdas! Jau gruodžio 1-ąją, nusipirkusi advento kalendorių, laukiu jų be proto“, – prisipažino Justina ir patikslino, kad Inaryje ši šventė baigiasi sausio 5-ąją, o turistiniame Rovaniemyje Kalėdos švenčiamos ištisus metus.

Nors Kalėdų Senelis gyvena keliais šimtais kilometrų piečiau Inario, jis stengiasi skirti dėmesio ne tik į Rovaniemį atkeliaujantiems vaikams, bet ir gyvenantiems ar viešintiems kitose Laplandijos vietose.

Justinai teko pasidarbuoti jo pagalbininke elfe. Kalėdų laikotarpiu ji rūpinosi mažaisiais viešbučio svečiais, organizuodavo specialius užsiėmimus – sausainių gaminimo, kalėdinių darbelių kūrimo.

„Kartais tiesiog daug dūkdavome su vaikais sniege ir čiuožinėdavome rogutėmis“, – džiaugėsi elfės darbu Justina.

Jaučiasi klimato kaita

Paklausta, ar Laplandijoje juntami šiltėjančio klimato padariniai, Justina liūdnai linguoja galvą – čia vis dažniau susiduriama su sunkia pasaulinio atšilimo realybe. Moksliniai tyrimai parodė neproporcingą klimato kaitos poveikį Arkties regionui, kur, palyginti su pasauliniu vidurkiu, temperatūra šiuo metu didėja dvigubai.

Kai atvyko į samių gimtinę pirmą kartą, Justina girdėdavo vietinius bambant, kad oro temperatūra čia labai šokinėja: vieną savaitę – 20 laipsnių šalčio, kitą – tik 12 laipsnių.

„Pernai ir aš tomis kalbomis įsitikinau, – sako ji. – Tarkim, trečiadienį lauke gali būti –20 laipsnių, o šeštadienį – jau tik 0... Įsivaizduokite, koks temperatūrų šuolis!“  Klimato kaita daro didžiulį poveikį Laplandijos aplinkai, gyvūnų migracijos keliams, buveinėms ir elgesiui. Justina pasakoja, kad vietiniai elniai, turintys čia savo migravimo takus, sutrikę. Dalis jų takų veda per Inarį – trečią pagal dydį Suomijos ežerą.

„Kadangi pernai ežeras užšalo vėlai, vargšeliai nebežinojo, kaip pasiekti savo ganymosi vietas“, – paaiškino ji.

J. Vai­tie­kū­nai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Svarbiausia – apranga

Žiemą Laplandijos turizmo sektoriui reikalingi sezoniniai darbuotojai, todėl nuo lapkričio iki beveik balandžio čia darbuojasi daugybė žmonių iš kitų šalių. Dažnai jiems apgyvendinti viešbučiai turi paruošę pastatus arba vietas, kurias būsimi darbuotojai gali nuomotis.

„Pirmąją žiemą gyvenau viešbučio teritorijoje. Nelabai patiko: atrodė, kad visada dirbu, – juokiasi pašnekovė. – Pernai apsigyvenau pačiame Inaryje. Iki darbo reikėdavo eiti arba važiuoti dviračiu 3 km.“

Kai viešbučio administracija pasiūlė merginai dviratį, ši purtė galvą ir sakė nepavyks. „Paskui tiesiog sėdau ir nuvažiavau“, – kvatojasi ji, prisiminusi savo baimes. Sako, tik Laplandijoje supratusi, ką reiškia posakis apie blogą orą ir netinkamą aprangą.

„Tuomet ir sugalvojau trijų sluoksnių taisyklę. Trys sluoksniai ant kojų (būtinai mamos megztos vilnonės kojinės ir dviem dydžiais didesni batai), trys sluoksniai ant krūtinės ir dvi, trys poros kumštinių pirštinių. Tačiau visų svarbiausias yra pirmasis sluoksnis, esantis arčiausiai kūno. Jį turėtų sudaryti kokybiški šildomieji drabužiai, tarkim, iš merino vilnos“, – rekomenduoja Laplandijos šalčius išbandžiusi keliautoja. Sintetika neleidžia odai kvėpuoti. Žmogus suprakaituoja, atvėsta ir dar labiau sušąla.

Arktyje, anot jos, niekas nežiūri, kaip esi apsirengęs, ir jokių madų čia demonstruoti nereikia. Svarbiausia – turėti praktiškų drabužių, kurių, beje, siūlo ir Laplandijos viešbučiai – tiek savo svečiams, tiek ir juos aptarnaujančiam personalui. Jei nori – imk sniego batus, kojines, pirštines, netgi didžiulį šalčiui atsparų kombinezoną.

Justina džiaugiasi, kad gavo ne tik drabužių, bet ir galimybę išbandyti atostogautojams skirtas pramogas visiškai už dyką.

„Čia žmonės atvyksta pasigrožėti Arkties gamta, Šiaurės pašvaistėmis ir įsimylėti žiemą. Visos veiklos vyksta tamsiuoju dienos metu. Siūlomi pasivaikščiojimai su sniego batais po subarktinį mišką, poledinė žūklė, kelionės su sniego motociklais. Taip pat apsilankymai elnių fermose, safariai su haskiais“, – vardijo ji.

Čia gyvendama lietuvė išmoko čiuožti lygumų slidėmis, pajuto poledinės žūklės azartą. Ar neprišalo uodegos kaip tas vilkas iš pasakos, žvejojęs žuveles eketėje? Pašnekovė juokiasi ir sako, kad, pasitiesus elnio kailį, galima drąsiai sėsti ant ledo – nesušalsi.

Sąlygos užgrūdino

Ar būdama Laplandijoje J. Vaitiekūnaitė turėjo kokių nors sveikatos bėdų? Mergina paaiškina, kad atvyko pasirengusi sveikatos iššūkiams – jau Lietuvoje praktikavo ruonių maudynes lediniame vandenyje.

„Nepaisant, kokia užsigrūdinusi čia atvykau, vis tiek drauge su kitais pasigavau koronavirusą. Paprasta sloga ir peršalimais beveik nesirgau“, – tikino pašnekovė.

Pasak Justinos, daug laiko leisti gryname ore Laplandijoje yra tiesiog būtina, nes kitaip labai norisi miego – juk Arktyje dienomis be galo tamsu.

„Tiek Lietuvoje, tiek Laplandijoje lįsdavau į eketę ir visam organizmui keldavau šoką – galiausiai tai išėjo į naudą. Ne tik mažiau sirgau, bet, pastebėjau, pagerėjo ir mano odos būklė“, – džiaugėsi ji.

Keliautoja pasakoja, kad Suomijoje, kaip ir kitose šiaurės valstybėse, labai skatinamas vietinis turizmas gamtoje. Įrengti puikūs pasivaikščiojimų takai, pristatyta trobelių, kuriose turistai gali nemokamai pernakvoti, išsivirti arbatos, pasigaminti maisto.

„Ne kartą būdama ten mečiau sau iššūkį. Pasiimdavau kartu draugės šunį Karmą ir eidavome kokius 5–6 km mišku iki tokios trobelės, kurioje viena nakvodavau“, – atviravo ji.

Kiekvienas įveiktas iššūkis – kai sugebi išgyventi atšiauriomis sąlygomis – žmogui suteikia vidinės stiprybės. Reikėdavo, ten nuėjus, ir vandens iš sniego arbatai išsivirti, ir ugnį iš sudrėkusių malkų užsikurti. Meškų nė karto nesutiko, bet vilkų pėdsakų iš ryto rasdavo, todėl ir šunį drauge imdavo.

Pasitenkinti tuo, ką turi

Ne vienus metus suomiai įvardijami kaip vieni laimingiausių pasaulyje žmonių. Gal Justina, gyvendama tarp jų, sužinojo šios tautos laimės paslaptį?

J. Vaitiekūnaitei atrodo, kad lietuviai neteisingai supranta žodį „laimė“. Laimė suomiams nėra džiaugsmas, dėl kurio jie nuolat vaikščiotų šypsodamiesi. „Ji nėra nei vakarėlis, nei balius. Anglai tam pojūčiui apibūdinti turi gerą žodį „contentment“. Laimė suomiams yra pasitenkinimas tuo, ką turi šiuo metu“, – aiškino ji.

Žmonės kartais siekia, kad kiekviena diena būtų pilna beprotiškai fantastiškų džiaugsmo akimirkų, o kai jų nebūna – kelionių, koncertų ir pan. – puola skųstis, kad jų gyvenime kažkas negerai. Suomiai, Justinos žodžiais, moka džiaugtis labai paprastais dalykais. Jie daug laiko leidžia gamtoje, kuri taip pat suteikia ramybės.

„Pažiūrėjęs į suomį netgi nesuprasi – laimingas jis ar ne. Man vietiniai iš pradžių atrodė labai susiraukę, nerodantys emocijų žmonės. Tačiau ilgainiui išmokau iš jų džiaugtis ne tik tuo, ką turiu, bet ir tyla, ramybe. Išmokau būti tą akimirką ir ją išgyventi, pajausti, gėrėtis“, – atvirauja lietuvė ir tikina, kad, be visų išvardytų pranašumų, Suomijoje žmonėms sukurtos labai geros socialinės sąlygos gyventi, mokytis, dirbti. Tai irgi nemažai prisideda prie suomių laimės indekso.

Skirtingos tradicijos

Gal dirbant Laplandijoje teko susidurti su liaudies medicina iš gamtos? Justina sutinka, kad vietiniai žmonės labai tiki gamtos poveikiu sveikatai ir sako, kad viską, ko žmogui reikia, galima rasti joje, pradedant arbatomis (bruknių, spanguolių, kt.) ir baigiant vaistažolėmis.

Justina mini ir šiaurės kraštuose labai populiarų juodąjį beržo grybą (čaga), kuris išsiskiria tamsia spalva ir atrodo tarsi prie medžio prilipęs purvas. Iš tokių grybų vietiniai ruošia imuninę sistemą stiprinančią arbatą.

Paprašyta išplėsti savo kelionių geografiją ir pasidairyti po kitas šalis, kuriose teko gyventi, keliautoja mini Balį. Ten visose parduotuvėse, ne tik vaistinėse, į akis krinta homeopatiniai vaistai.

„Kur tik pažvelgsi – visokie tepaliukai, mikstūrėlės, sirupiukai, pagaminti iš natūralių medžiagų – imbierų, ženšenių šaknų, pipiriukų ir pan.  Lietuvoje dominuoja cheminės sudėties vaistai“, – įspūdžiais dalijosi Justina.

Sakartvele – dar kitaip. Čia istoriškai susiklosčiusi ir labai stipri vyno kultūra. Todėl vietiniai dažnai nuo visų ligų siūlo išgerti taurelę vieno ar kito alkoholinio gėrimo, kuris, jų giliu įsitikinimu, bemat pagerins sveikatą.

„Jie raudonąjį vyną, konjaką ar vietinę degtinę – čačą – įvardija kaip vaistus“, – juokiasi ten didžiąją metų dalį praleidžianti lietuvė ir tikina, kad apsigyvenusi Sakartvele išvis nustojo vartoti alkoholį.

J. Vai­tie­kū­nai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Kaip viduje, taip ir išorėje

Antropoteosofai teigia, kad aukštos žmogaus vibracijos, optimizmas, pozityvus požiūris į aplinką atbaido visas ligas, nes kaip viduje – taip ir išorėje. Paklausta, ką apie tai mano, mergina sutinka, kad visos ligos ateina arba per galvą, arba per skrandį. Kūnas nusilpsta, kai žmonės maitinasi nesveiku, greituoju maistu, bet labiausiai kūnas silpsta, kai žmogus nervinasi.

  „Matau ir tarp savo pažįstamų, kad tie, kurie kasdien randa priežastį dėl ko nors paburbėti, nuolat ir serga. Įsitikinau, kad kai esu rami, tai ir sveika. Kai tik prasideda visokios vidinės audros, atrodo, kūnas tai jaučia ir kenčia: tuoj pradeda kibti visokios ligos“, – dalijosi atradimais Justina.

Artėjant šaltajam sezonui ji siūlo žmonėms ne tik gerti vitaminus, mikroelementus ar kitokiais būdais stiprinti savo imunitetą, bet ir rasti laiko savo psichikos higienai.

Smagu, kad jau ir Lietuvoje garsiau šnekama apie psichikos sveikatos stiprinimą. Vis dėlto Justinai keista, kad Lietuva pagal Pasaulio laimės indekso ataskaitą šiais metais pateko į laimingųjų 20-uką, gerokai lenkdama savo kaimynes. „Kai apie tai perskaičiau, iš pradžių nepatikėjau. Juk pagal savižudžių skaičių ES mes irgi pirmaujame!“ – sulygino kelis faktus.

Treniruoja sveikatą

Paprašyta pasidalyti, kaip pati gerina psichikos sveikatą, Justina mini ruoniavimą. Jai patiko kažkur išgirsta mintis, kad savo psichikos sveikatą žmogus gali treniruoti kaip raumenį.

„Tarkim, žmonės ruoniai, kurie maudosi lediniame vandenyje, ištreniruoja save psichologiškai padaryti kažką labai sunkaus. Iš tikrųjų, kol tu žiemą nusirengi, kol įlendi į eketę, tarsi kankini save. Tačiau kai jau ištreniruoji tą vidinį raumenį, jis padeda gyvenime įveikti ir kitus didesnius ar mažesnius iššūkius“, – įsitikinusi pašnekovė, taip pat labai akcentuojanti miego, režimo svarbą.

Studijų laikais mergina mėgdavo sakyti, kad pamiegos, kai numirs. Tačiau kai po kelių savaičių chaotiško paros ritmo galvoje ėmė darytis negeri dalykai – susiėmė.

„Todėl ir dabar labai daug dėmesio skiriu miegui. Jei keliaujant dėl laiko juostų skirtumo nepavyksta užmigti, į pagalbą pasitelkiu mamos daržo vaistažolių arbatėlių – ramunėlių, medetkų ir kt.“, – šypsojosi J. Vaitiekūnaitė.

Šiais laikais kaip išeitį mintims nuraminti daugelis renkasi meditaciją. Justina prisipažįsta ją irgi išbandžiusi, bet norimo efekto nepajutusi: įkyrios mintys vis tiek lindo į galvą. Tuomet sugalvojo, kad savotiška meditacijos forma gali būti ir tiesiog buvimas su savimi, t. y. ėjimas pasivaikščioti be telefono, garso knygų ar muzikos, skambančios iš ausinių.

„Mano meditacija – ilgų distancijų ėjimas. Pastebėjau, kad kai ilgai eini, pradedi su savimi kalbėtis. Tuomet atrandi, kas galbūt tau kelia nerimą. Tokių pasivaikščiojimų metu išsisprendžia daugybė problemų“, – džiaugiasi Justina.

Prisiminusi Laplandiją, mergina sako negalinti nepaminėti ir gyvūnų terapijos. Ten labai daug laiko ji praleisdavo su vietinių šunimis.

„Neseniai varčiau nuotraukų albumą iš Laplandijos ir juokiausi, kad daugelyje jų aš apsikabinusi kokį nors šunį. Tai juk irgi terapija. Kadangi Inario miestelyje nėra daug žmonių, transporto, tuos gyvūnus galėdavome matyti beveik kasdien. Ypač vieną gražuolę lapę, kuri atsliūkindavo į mūsų miestelį pakaulinti maisto. Elniukai – irgi“, – dalijasi smagiais prisiminimais keliautoja ir priduria, kad Arkties platybėse ji jautėsi labai maža, užtai ir žmogiškosios problemos neatrodė didelės.