Kol esu blaivaus proto, privalau pasišalinti", – įsitikinusi Seimo vicepirmininkė, viena įtakingiausių konservatorių 69 metų Irena Degutienė. Politikė tvirtai nusprendė, kad ši jos kadencija parlamente – paskutinė.

– Trečdalį savo gyvenimo atidavėte darbui Seime. Tačiau vienu metu jūs buvote dingusi iš aktyvios politikos lauko. Atrodo, ir partija jus buvo nustūmusi į užribį.

– Taip. 2000-ieji. Tie metai buvo patys sunkiausi. Prieš Seimo rinkimus 2000 m. net norėjau pasitraukti iš politikos, nors per ketverius metus, nuo 1996 m., man teko visą kadenciją dirbti ministro poste net su trimis premjerais ir pačiai du kartus laikinai užimti Vyriausybės vadovo vietą. Po viso to partija mane rinkimų į Seimą sąraše buvo įrašiusi tik 11 numeriu.

– Kitaip tariant, gavote per galvą už tai, kad vos per vieną Seimo kadenciją padarėte stulbinančią karjerą ir tapote ryškia, perspektyvia politike.

– Galima ir taip pasakyti. Demokratijos tuo metu partijoje nebuvo. Susėsdavo trys, keturi žmonės ir nuspręsdavo, kas kokioje rinkimų sąrašo vietoje turėtų būti įrašytas.

2000 m. mūsų partija per rinkimus į Seimą laimėjo tik 9 vietas. Jei rinkėjai manęs nebūtų išreitingavę iš 11 vietos į 3, į Seimą nebūčiau patekusi. Pralaimėjau vienmandatėje apygardoje, nes buvau "ištremta" į Lazdijus ir Druskininkus.

– Tokios partijos kolegų pozicijos nelaikėte išdavyste?

– Gal išdavyste pavadinti ir negalėčiau, tačiau man keistai atrodė savų kaltinimai, esą esu lojali kitų partijų atstovams. Prieš kiekvienus rinkimus partiečiams buvo lašinama į galvas informacija, atseit Degutienė į Tėvynės sąjungą infiltruota komunistų, o vėliau – socialdemokratų. Bet juk niekada nebuvau nei komunistė, nei kitų partijų narė. Mano vienintelė partija nuo 1993 m. – Tėvynės sąjunga.

Kai kam nepatikdavo mano emocionalus charakteris. Bet tokiais atvejais atsakydavau, kad kai numirsiu, mano emocijų niekas nebepatirs, o kol gyva, nevengiu nei ašarų, nei juoko.

Ilgainiui supratau, kad politikai neretai turi daug kaukių, o mano gyvenimas be kaukių kai kam labai nepatinka. Nieko nepadarysi, visiems įtikti negaliu.

Bet mano sąžinė rami. Niekam nesu pakenkusi, niekam už nieką nekerštavau. Užaugau šeimoje, kurioje buvo laikomasi nuostatos – Dievas už viską atlygins. Ir iš tikrųjų gyvenimas įrodė – tiems, kurie man kenkė, Dievas atseikėjo su kaupu.

Bet mano sąžinė rami. Niekam nesu pakenkusi, niekam už nieką nekerštavau. Užaugau šeimoje, kurioje buvo laikomasi nuostatos – Dievas už viską atlygins.

– Kodėl po patirtų nuoskaudų ir išbandymų 2000 m. nesugrįžote atgal į ligoninę? Juk buvote patyrusi, gerbiama gydytoja. Šiandien galbūt jau turėtumėte ir privačią kliniką.

– Jei būčiau dirbusi tik Seime, ko gero, būčiau vėl užsivilkusi baltą chalatą. Bet kadangi ketverius metus atidirbau Vyriausybėje, pavyko nemažai nuveikti, man politika pasidarė įdomi. Be to, juk dar prieš patekdama į Seimą, 1993–1994 m. su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru Antanu Vinkumi dirbau ministerijos sekretore ir prisidėjau prie naujos sveikatos apsaugos koncepcijos bei ligonių kasų kūrimo. Galbūt dar ir dėl to buvau kaltinama, atseit esu per daug artima socialdemokratams.

Išrinkta į Seimą 1996 m. maniau, kad turėdama nemenkos patirties sveikatos apsaugos srityje galėčiau pretenduoti į sveikatos apsaugos ministro postą. Bet, deja – ne. Ministru tapo Juozas Galdikas, nes tuo metu jo sesuo Laima Andrikienė ir jos vyras Vidmantas Žiemelis buvo ypatinga šeima konservatorių partijoje.

– Ar šiandien nesigailite, kad, kaip laikinajai premjerei, teko pasirašyti sutartį su amerikiečių kompanija "Williams" dėl įmonės "Mažeikių nafta" pardavimo"?

– Dabar, aišku, gailiuosi. Kita vertus, likimas tada pasiuntė nemenką išbandymą. Tapau tarsi atpirkimo ožiu to ilgo su "Williams" derybų ir sutarties pasirašymo proceso. Juk derybos prasidėjo dar esant premjeru Gediminui Vagnoriui, o jose dalyvavo tikrai nemažai suinteresuotų žmonių. Apie juos kalbėti nenorėčiau.

Tačiau tada šventai tikėjau, kad sutartį su "Williams" pasirašyti reikia, nes ji Lietuvai, pretenduojančiai tapti NATO nare, buvo svarbi ir ekonomiškai, ir geopolitiškai. Tik vėliau sužinojau, kokius milžiniškus pinigus Kremlius buvo metęs tam, kad šios sutarties pasirašymas būtų sužlugdytas.

Taip pat pamačiau, kokie politikai dviveidžiai. Iki šiol prisimenu, kaip tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis pasikvietė visą Vyriausybę su Rolandu Paksu priešakyje ir paklausė, ar dėl sutarties su "Williams" pasirašymo nėra jokių keblumų. Ir R.Paksas, ir ūkio ministras Eugenijus Maldeikis, ir finansų ministras Jonas Lionginas tylėjo, o jau kitą dieną atsistatydino. Va, tada pamačiau, kokia politika gali būti juoda. Man tiesiog kraujas užvirė, nes R.Paksas išdavė visą savo Vyriausybę.

– Kokia šeimų įtaka konservatorių partijoje? Vienos šeimos įtaka jums kažkada sutrukdė tapti sveikatos apsaugos ministre, o Landsbergių šeima, galima sakyti, užkirto kelią siekiant partijos lyderio posto. Jei, tarkim, socialdemokratų partijoje panašūs procesai būtų vykę, greičiausiai reakcija būtų buvusi neprognozuojama?

– O gal mūsų demokratija dar nėra brandi? Pasižiūrėkime, Ameriką valdė tai Kenedžių, tai Bušų dinastijos. Ir ten tokie procesai – normalūs. O Lietuvoje – dar ne. Manau, kad po 20–30 metų panašius dalykus vertinsime visai kitaip.

Bet atsitraukime nuo politikos ir pažiūrėkime, kas darosi medicinoje, teisės srityje. Ten irgi galime aptikti ne vieną dinastiją. Ir argi blogai, kai vaikai mokosi iš savo tėvų ar senelių?

Tik vėliau sužinojau, kokius milžiniškus pinigus Kremlius buvo metęs tam, kad šios sutarties pasirašymas būtų sužlugdytas.

– Tačiau ir savo kolegų, ir visuomenės akyse jūs buvote užsitarnavusi partijos lyderio postą.

– Be abejo, man buvo skaudu, kad prieš partijos pirmininko rinkimus įvykiai pasisuko visai kita, nei buvo planuota, linkme. Juk aš rinkimuose turėjau konkuruoti su Andriumi Kubiliumi, tačiau jis paskutinę dieną atsiėmė savo kandidatūrą ir vietoj savęs pasiūlė Gabrielių Landsbergį, kurį aš pamačiau pirmą kartą. Negana to, buvau raginama rinkimuose nedalyvauti. Bet, tai išgirdus, jau "sugrojo" mano ambicijos ir aš atsakiau, kad net nemanau trauktis iš kovos.

Ir gerai, kad aš dalyvavau partijos lyderio rinkimuose, kad partija buvo supurtyta iš vidaus. Tai suteikė pagreitį kartų kaitai. Vienintelis dalykas, kuris tada mane labai užgavo, kad G.Landsbergio aplinkos žmonės ėmė kabinti man etiketes, esą aš jau – per sena. O visai dar ne sena ir dar "nenudurnėjusi" (juokiasi).

– Pastarųjų metų įvykiai įrodė, kad net ir patyrę politikai nesugeba atsispirti verslo įtakai. O ar jums pavyko?

– Nei verslininkai, nei kitos struktūros man niekada jokios įtakos neturėjo. Mane pažįstantys žmonės ne kartą yra sakę, kad vaikštau visur viena, kaip katė. Žinau, kad politikoje toks elgesys kenkia.

Daugelio žmonių arti neprisileisdavau, nes nepasitikėdavau. Intuicija padiktuodavo tokį mano elgesį, nors kai Trišalėje taryboje tekdavo spręsti įvairias problemas, esu bendravusi ir su velioniu Bronislovu Lubiu, ir su kitais verslininkais bei profsąjungų atstovais. Tačiau asmeniškai manęs niekada niekas nieko nėra prašęs.

– Kaip gyveno jūsų šeima, kol jūs darėte karjerą politikoje? Ar tai jai suteikė daugiau atradimų, ar praradimų?

– Pirmiausia visi prarado ramybę. O vaikai man yra tiesiai šviesiai išrėžę, kad, būdama politikoje, jiems tik kenkiau. Sūnus Gediminas visuomenėje jau žinomas, bet apie dukrą Silviją mažai kas žino ir jos beveik niekas nepažįsta. Ji dabar jau keturių vaikų mama.

Kai Silvija baigė teisės studijas Vilniaus universitete ir aš nuvažiavau jos pasveikinti per diplomų teikimo ceremoniją, fakulteto dekanas ėmė siūlyti man pasakyti kalbą. Atsisakiau prisipažindama, kad atvykau privačiu reikalu – pasveikinti dukters. Visi neteko žado, nes net nežinojo, kad mano dukra studijavo teisę. Į klausimą, kas tėvai, Silvija nemeluodama atsakydavo – gydytojai. Dabar jau visi žino, kad ji – mano dukra. Bet jei nežinotų, būtų pasiekusi kur kas daugiau, nes yra gabi ir darbšti. Gi šiuo metu turi tenkintis eilinės specialistės pareigomis Teisingumo ministerijoje.

– Ką darysite pasibaigus Seimo kadencijai ir politikos keliui?

– Gyvenimas – labai gražus, tik reikia mokėti juo džiaugtis. Esu sveika, vyras irgi sveikas. Vaikai užauginti. Ir anūkai jau paaugę. Galėsime su vyru po pasaulį pasidairyti.

Be manęs politika tikrai nesugrius. Be to, ateina nauja karta, kuri daugelį dalykų vertina visai kitaip. Reikia, kad dabartinis jaunimas kurtų ateitį po jo ateinančiai kartai.

Tačiau tikrai nesinorėtų, kad į gyvenimo pašalius būtų nustumti visi tie, kurie gimė ir gyveno sovietmečiu. Gerų dalykų buvo sukurta ir tais laikais. Kita vertus, o kas gi, jei ne mes ir mūsų tėvai bei seneliai, atvedėme Lietuvą iki nepriklausomybės?