Šiemet minimos dvi prezidento Antano Smetonos sukaktys – 140-osios gimimo ir 70-osios mirties metinės. Jau seniai netyla diskusijos dėl prezidento palaikų perlaidojimo Lietuvoje, tačiau atrodo, kad tik proginėse kalbose išsakomas noras parvežti JAV, Klivlande, palaidoto prezidento palaikus gali taip ir likti tik diskusijų objektu, nes prasidėję svarstymai atskleidė daugelį kitų problemų.

Pėdsakai – visoje šalyje

Akivaizdu, kad vien politinių pareiškimų ir kelių žmonių iniciatyvos čia nepakanka. Svarstant, kodėl prezidento palikuonys JAV delsia pradėti derybas dėl palaikų perlaidojimo, pirmiausia turėtume pagalvoti, kokį visuomenės nusiteikimą prezidento A.Smetonos atžvilgiu jie gali skaityti komentaruose po publikacijomis, kokį valstybės indėlį į jo atminimo vietas ir istorinių tyrimų sklaidą jie mato.

Vos tik Kauno miesto politikai pranešė apie šią iniciatyvą, visuomenė skilo į tris grupes – "už", "prieš" ir "neturinčius nuomonės". Kilusias diskusijas norėtųsi pakreipti pozityvesne linkme ir pasvarstyti, kas yra svarbiau – laukti, kada prezidento A.Smetonos palaikai bus parskraidinti į Lietuvą, ar pasirūpinti tinkamu jo atminimo įamžinimu jau dabar veikiančiose memorialinėse vietose, kurių esama visoje Lietuvoje.

Apie prezidentą A.Smetoną kaip Nepriklausomybės Akto signatarą pasakoja Signatarų namai Vilniuje. Ukmergės rajone pamažu atgimsta prezidento vasaros rezidencija. Kauno ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos taip pat aktyviai populiarina prezidento vardą. Bene svarbiausia memorialinė vieta, kurioje prezidentas A.Smetona dirbo ir gyveno daugiau kaip penkiolika metų, yra prezidento rūmai Kaune, dabar vadinami Istorine prezidentūra.

Daugiau nei biuras

Pastarieji rūmai matė prezidentą dirbantį, švenčiantį, liūdintį ir besiilsintį, matė jo šlovės viršūnę, nutolimą nuo demokratinių principų ir galiausiai – priverstinį pasitraukimą.
Šiandien čia, prie Istorinės prezidentūros sodelyje stovinčios skulptoriaus Alfonso Vauros sukurtos A.Smetonos skulptūros valstybinių švenčių proga, pažymint prezidento gimimo ir mirties metines, iškilmingai dedamos gėlės, pagarbą atiduoda kariai ir civiliai.

Istorinėje prezidentūroje lankytojai gali pamatyti ne tik prezidento darbo kambarį, oficialius priėmimus menančią Audiencijų salę, kurioje jis susitikdavo su užsienio šalių pasiuntiniais ir apdovanodavo valstybės apdovanojimais šaliai nusipelniusius žmones.

Kadangi tuomečiuose prezidento rūmuose buvo ne tik kanceliarija, bet ir asmeninis prezidento butas, pastato istorija susipina su Smetonų šeimos gyvenimu, laisvalaikiu ir pomėgiais.

Bandyta ištrinti iš istorijos

Istorinės prezidentūros – kaip reikšmingiausio Pirmosios Lietuvos Respublikos valstybingumo simbolio – atgaivinimo idėja buvo iškelta dar Sąjūdžio metais. Po daugiau nei dešimtmetį trukusių restauravimo darbų, kuriems vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, Istorinė prezidentūra atvėrė duris lankytojams.

Kodėl pastato rekonstrukcija truko taip ilgai? 1940 m. birželio 16 d. pastatas, likęs be šeimininkų, tapo pirmąja sovietizacijos auka: dingo didžioji dalis jame buvusio kultūros paveldo, neliko ir gausybės likimo valiai paliktų Smetonų šeimos asmeninių daiktų.

Antrojo pasaulinio karo metais pastate dirbo vokiečių karinė krašto vadovybė. Daug didesnės žalos pastatui atnešė sovietų šeimininkavimas. Prezidentūros interjeras buvo nuniokotas, pirmajame aukšte buvo drastiškai išgriautos pertvarinės sienos, išplėštos grindys ir įrengtas kino teatras.

Po karo pastate buvo įkurti Pionierių namai, o nuo 1955 m. čia veikė Mokytojų namai. Visą sovietmetį buvo stengiamasi iš visuomenės atminties ištrinti nepriklausomos Lietuvos istoriją, todėl iš Šv.Gertrūdos g. pusės prezidento rūmai buvo paslėpti už naujų pastatų mūrų. Daugelis kauniečių dar ir šiandien pastatą tebevadina Mokytojų namais, todėl atrodo, kad sovietinė amnezija vis dar gaji tarp lietuvių.

Dar didesnę nuostabą kelia tai, kad net ir šiandien atsiranda istorijos mokytojų, kurie prisipažįsta nebuvę šiame tarpukariu svarbiausiame modernios valstybės politinio vadovavimo centre.

Pilietiškumo ugdymo centras

Daugiau nei prieš dešimtmetį, 2003 m. Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, visuomenė galėjo pirmą kartą išvysti atkurtą tarpukario laikotarpio prezidentūros interjerą, įvairiapusiškai susipažinti su Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) prezidentų politine veikla ir asmenybės bruožais Karo muziejaus parengtoje ekspozicijoje.

Po dviejų metų Prezidento rūmai perduoti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus žinion. 2005 m. liepos 3 d. atidarydamas rūmuose įrengtą ekspoziciją "Sugrįžtančios relikvijos" Prezidentas Valdas Adamkus išreiškė viltį, kad šis pastatas taps visos tautos memorialiniu-pilietiniu centru, kuriame žmonės pažins, supras ir didžiuosis savo istorija.

Nuo to laiko kiekvienas Istorinės prezidentūros bendruomenės narys jaučia asmeninę atsakomybę ir pareigą saugoti, puoselėti ir populiarinti Pirmosios Lietuvos Respublikos, prezidento institucijos ir prezidentų istoriją.

Pačioje naujausioje, 2013 m. atidarytoje parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" taip pat daug dėmesio skirta visų trijų Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentų šeimų istorijoms. Lankytojus labiausiai domina ilgiausiai prezidento rūmuose gyvenusi Antano ir Sofijos Smetonų šeima.

Šiandien modernus muziejus yra ne tik memorialinė, bet ir edukacinė vieta, todėl siekiama, kad gana lakoniškus vadovėlių faktus moksleiviai ir visi besidomintieji istorija lankytojai pakeistų gyvesniu, šiltesniu asmeniniu santykiu, kuris atsiranda tik tuomet, kai šalies istorijos fragmentai matomi ne tik oficialiose nuotraukose, valstybės simboliuose, portretuose, bet ir asmenybėse, jų gyvenime, kuris taip pat buvo pilnas rūpesčių ir džiaugsmų.

Ženklai sostinėje

Muziejininkai pastebi, kad visuomenėje išplitęs negatyvizmas ir paviršutiniškos istorijos žinios lietuviams trukdo užmegzti žmogišką ryšį su praeitimi. Okupantų skleistas melas, Lietuvos istorijos klastojimas nepraėjo be padarinių, todėl į buvusius šalies veikėjus vis dar žiūrime kaip į svetimus, "buržuazinius nacionalistus", "liaudies priešus" ir panašiai.

Būtent dėl to prezidento A.Smetonos palaikų grąžinimo planai iš karto virto pretekstu visuomenei supriešinti.

Kita vertus, ar perlaidojimas išspręstų istorinės atminties problemas? Šiandien turime pakankamai memorialinių vietų, kur galime pareikšti pagarbą prezidentui net ir neturėdami jo tikrosios kapavietės.

Vilniečiai A.Smetonos atminimą pagerbia Signatarų namuose, kur 1918 m. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, taip pat prie paminklinės lentos ant namo Tilto g. A.Smetona Vilniuje praleido 17 metų: nuo 1902-ųjų, kai atvyko baigęs Peterburgo universitetą ir įsidarbino advokato padėjėju, iki 1918 m. pabaigos, kai, būdamas Lietuvos tarybos pirmininku ir rūpindamasis valstybės nepriklausomybės įtvirtinimu, išvyko į užsienį ir į šį miestą sugrįžo tik jį atgavus 1939 m.

Vilniuje A.Smetona subrendo kaip politikas, kartu su žmona Sofija Smetoniene aktyviai įsijungė į visuomeninę-tautinę veiklą. 1919 m. pradžioje, Vilnių okupavus bolševikams, Smetonų šeima prarado namus. S.Smetonienė, gavusi patikimų žinių, kad rengiamasi ją su vaikais paimti įkaitais, skubiai pasitraukė į Kauną.

Šeimos turtas Vilniuje buvo paliktas likimo valiai, o A.Smetona ne kartą savo artimiesiems skundėsi, kad labiausiai jam gaila Vilniuje paliktos asmeninės bibliotekos. Galime sakyti, kad Smetonų šeimai buvo lemta patirti klajoklio dalią, nes, vos tik įsikurdavo naujame būste, aplinkybės priversdavo bėgti palikus viską.

Paskutinė stotelė Lietuvoje

Prezidento A.Smetonos atminimą labai stengiasi įamžinti ir ukmergiškiai. Didžiuodamiesi savo kraštiečiu, jie 2012 m. atkūrė prezidentui priklausiusį dvarą Užulėnyje, kurį 1934 m. buvo gavęs dovanų 60-mečio proga nuo Tautininkų partijos narių.

Ši dovana pareikalavo nemenkų Smetonų šeimos investicijų. Tik po kelerius metus trukusių statybų, 1937 m., Smetonos pagaliau atšventė įkurtuves "Užugirio kieme" – būtent taip Prezidentas vadino namus gimtinėje.

Užugiryje daugiausia laiko praleisdavo S.Smetonienė, kuriai teko vadovauti ūkiui. Tik vasarą į Užugirį atvykdavo Smetonų vaikai su šeimomis. Deja, 1940 m. birželio 15 d. S.Smetonienė į Užugirį nuvykusi ruošti vyrui Antaninių, iš vyro telefonu gavo skubų nurodymą susirinkti vertingiausius daiktus ir atsiųstu automobiliu skubiai vykti į Lietuvos pasienį, Kybartus.
Užugiris sovietmečiu buvo nacionalizuotas, čia įsikūrė kolūkio įstaigos, vėliau vaikų sanatorija. Vienus šeimininkus keitė kiti, todėl netenka stebėtis, kad ir šioje vietoje neliko jokių su Prezidentu susijusių vertybių.

Nepaisant autentikos trūkumo, rugpjūtį minėdami prezidento gimtadienį, Užugiryje Ukmergės krašto muziejus rengia smetonines. Tai tampa gražia tradicija smagiai, tarpukario laiko dvasia prisiminti ilgiausiai prezidentavusį Antaną Smetoną. Ukmergės rajono savivaldybė ir toliau ieško būdų, kaip plėtoti muziejų ir pritaikyti dvarą turizmo reikmėms.

Pažinti, suprasti, didžiuotis

Daugelis Lietuvos muziejų šiemet rengiasi pristatyti įvairių parodų, atspindinčių prezidento A.Smetonos politinę ir visuomeninę veiklą.

Artėjant Lietuvos Respublikos šimtmečiui, verta pagalvoti ne tik apie su prezidentais susijusias memorialinių vietų sutvarkymą ir atnaujinimą, bet ir apie istorinės atminties atgaivinimą.
Didelė dalis šalies piliečių apie Lietuvos istoriją mąsto sovietinių vadovėlių frazėmis. Sąjūdžio laiku buvęs didžiulis susidomėjimas savo valstybės istorija šiuo metu gerokai priblėsęs. Pragmatiškas supratimas apie švietimą ir išsilavinimą humanitarinius dalykus nustumia į užribį, nes jie, ekonomistų požiūriu, šalies ūkiui nesukuria didesnės pridėtinės vertės.

Šioje situacijoje nereikia išradinėti dviračio, galime pasirinkti tarpukario praktiką – vietinio turizmo, krašto pažinimo skatinimas buvo viena efektyviausių patriotizmo ugdymo formų. Ar šiandien negalime pasinaudoti formule "pažinti, suprasti, didžiuotis"?

Tapti ekspozicijos kūrėjais

2014 m. rugpjūtį Istorinėje prezidentūroje bus atidaryta nauja paroda, pasakojanti apie paskutinius ketverius prezidento A.Smetonos gyvenimo metus emigracijoje, jo šeimą, vaikus ir anūkus.

Sulaukę nemenkos kauniečių pagalbos rengiant parodą "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje", Istorinės prezidentūros specialistai kviečia visuomenę bendradarbiauti kuriant ir šią ekspoziciją.

Nors daugelis šeimų, siekdamos išvengti sovietinio teroro, masiškai naikino nuotraukas, kuriose buvo įamžinti valstybės vadovai, šauliai ar kariškiai, muziejaus darbuotojai tikisi, kad drąsiausi savo nedideliuose slaptuose archyvuose išsaugojo vertingų atvaizdų, vardinių prezidento įteiktų dovanų, suvenyrų su A.Smetonos, taip pat ir kitų prezidentų – Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus – atvaizdais.