„Šiuo metu esu Ukrainoje. Kai yra karas, saugios vietos nėra, bet šiuo metu bent jau kažkiek turim vietos gyventi ir šią akimirką esu saugus. Kada tas saugumas pasibaigs –neaišku“, – teigia savanoris Mindaugas iš Lietuvos.
Saugumo sumetimais Mindaugas kalba užsidėjęs kaukę, nes šiuo metu atlieka tikrai svarbias misijas.
– Vakar kalbinome lietuvį karį, kuris užsiima instruktorių organizavimu Ukrainoje, kad pamokytų civilius ir pan. Kokia jūsų misija Ukrainoje?
– Mano misija taip pat yra paruošti civilius tapti kariais. Pagrindinė misija yra padėti jiems išgyventi ir grįžti iš karo zonos, jeigu to prireiktų. Taip pat stengiamės stebėti visą situaciją, vykstančią Ukrainoje, ją analizuoti, bendraujam su aukštesniais vadais. Grįžus į Lietuvą turėti šios informacijos ir, neduok Dieve, jei kažkas nutiks Lietuvai, žinoti, kaip daryti, ir kas pasiteisina, kas nepasiteisina.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Kaip tas paruošimas vyksta? Ko jūs mokote? Kaip tie užsiėmimai vyksta ir kaip jiems sekasi?
– Mokome nuo pat pradžių: kaip paimti ginklą, kaip jį laikyti, kaip ginklas šaudo, tai yra atatranka, kaip judėti mūšio lauke, kaip suteikti pagalbą sužeistam draugui. Tai yra tokie pagrindiniai ir esminiai dalykai, kuriuos bandome įdiegti. Geriausias variantas, jeigu civilis supranta tiek, kad galėtų karo lauke improvizuoti.
– Mindaugai, paklausiu tiesiai šviesiai, ar pačiam teko jau atsidurti kovos lauke?
– Mūšio fronte neteko būti, bet, kadangi esam instruktoriai, tai į mus pirmoj vietoj ir žiūri, nes mes galim paruošti neribotą kiekį karių. Rusų arba baltarusių pajėgos, diversantai labiausiai stebi mus ir esame pirmas taikinys jiems.
– Kiek pavyko paruošti civilių? Kaip atrodo jūsų diena?
– Reguliarios dienotvarkės nėra, nes vieną dieną esi saugus ir gali važiuoti juos paruošti, kitą dieną nesi saugus ir turi likti arba keisti savo gyvenamą vietą. Stengiamės paruošti kiek įmanoma daugiau žmonių. Taupant laiką stengiamės, kad jau apmokyti civiliai perduotų kitiems bent jau pagrindines žinias.
– Pirmomis karo paromis teko girdėti apie daug sulaikytų išaiškintų diversantų, kurie buvo prasiskverbę į miestus, bandė apsimesti ukrainiečiais ar Ukrainos kariais. Paminėjote, kad esate „taikinys nr. 1“. Ar jau teko matyti žmonių, kurie jus sekė? Kaip jų išvengėte?
– Teko su jais susidurti, bet išvengti yra sudėtinga, nes ne visada žinai, kada seka diversantas, kada seka Ukrainos pajėgos, kurios galbūt tikrina, ar mes nesam diversantai. Labai yra sudėtinga ir negalime pirmi pradėti kontakto. Jeigu jau gauname šūvių, tada stengiamės atsišaudyti ir išsaugoti savo gyvybes.
– Ar teko jau ginti savo gyvybę būtent tokiu būdu?
– Manau, kad taip. Tikrai kiekvieną dieną mes tą darom. Ne visada šūviais, bet vienas ar kitais būdais visą laiką ginam savo gyvybę.
– Virš 20 tūkst. savanorių yra atvykę ginti Ukrainos laisvę. Kokie jūsų motyvai?
– Mano motyvas labai paprastas. Suprantu, kad ukrainiečiai yra mūsų broliai, net ir partizaniniu laiku mes bendradarbiavom, kai pas mus ir pas juos buvo partizaninis karas. Šiuo metu lygiai taip pat turim išlaikyti tą bendradarbiavimą ir, jeigu Ukraina kristų, mes labai aiškiai suprantam, kad sekantis taikinys būtume mes, lietuviai.
– Panašu, kad diversantai yra paruošti atlikti tam tikras spec. užduotis. Kiek jie yra pavojingi? Kiek jų daug yra?
– Tikslaus skaičiaus nežinome, jei žinotume skaičių ir kas jie tokie, tai tikriausiai jų ir nebebūtų. Jie veikia grupėmis, labai strategiškai. Jei vyksta užpuolimai, tai suplanuoti. Matosi, kad žmonės paruošti ir jau laukia to momento, kada galėtų užpulti.
– Kokia yra bendra situacija? Kokios jūsų prognozės?
– Labai sudėtinga pasakyti, nes situacija keičiasi valandomis. Vieną valandą vienaip vyksta, kitą jau kitaip. Kiekvieną rytą pabudęs žiūri, ar tu dar esi saugus, ar kažkur šalia nukrito bomba, kurią, galbūt, iš nuovargio pramiegojai, o galbūt jau pabusi kitur, ne šiam pasauly.
– Britų ir amerikiečių žvalgyba praneša, kad rusų pajėgos yra visur įstrigusios. Niekas jiems nepavyksta, niekur nepavyksta pasistūmėti apart to bombardavimo, kuriuo didžiausią žalą jie ir sugeba padaryti. Kaip manot, ar Ukraina jau yra pergalės kelyje?
– Reikia tikėtis. Mes irgi to paties tikimės ir linkim jiems, bet prognozuoti negalima, nes viskas vyksta labai netikėtai ir kiekvieną akimirką gali viskas pasisukti kita linkme.
– Kiek per parą turit laiko pailsėti?
– Mes turim tokią dienotvarkę, kad, jeigu turi laiko – valgyk ir miegok.
– Ar esate sau nusistatęs kažkokį terminą, kiek laiko ten praleisite?
– Ne. Mes esam savanoriai, mes nepriklausom, iš tiesų, niekam, tad visiškai savanoriškai ir nusprendžiam savo laiką. Aišku, stebim savo grupės narius ir, jeigu matom, kad nuo įtampos žmogui šiek tiek „važiuoja stogas“, mes stengiamės jį išsiųsti pailsėti. Galbūt išvis žmogus galės padėti Lietuvoje, nes parama yra labai svarbi. Jei lietuviai gali, tegu remia per patikimas firmas, nes matom, kad labai daug paramos nuvažiuoja į kitas vietas ir, galbūt, net grįžta kai kurios į Lietuvą.
Stengiamės kaip galim. Žiūrim pagal savo emocines galimybes, kada grįšim į Lietuvą, o kas dar galim pabūti.
– Išlikit saugus, padarykit viską, kas nuo jūsų priklauso. Jūs judėdamas po Ukrainą matot tą saugumo situaciją. Po tų 23 parų yra kažkoks poslinkis į teigiamą pusę?
– Taip, nes žmonės pavargo bijoti. Tu matai kaip po naktinio apšaudymo dienos metu žmonės išeina pavedžioti šunį, nueina į kavinę kavos, nes, pasirodo, kavinės dirba kitą dieną. Žmonės pavargo bijoti ir šiuo metu tiesiog stengiasi gyventi reguliarų gyvenimą, tokį, kokį gyveno prieš karą.
