Šią savaitę į Kapčiamiestį susitikti su vietos gyventojais vyksiantis šalies vadovas sakė, kad yra nusiteikęs konstruktyviai sąžiningai diskusijai.
„Aš tikrai važiuoju nusiteikęs konstruktyviai sąžiningai diskusijai, gerbdamas žmonių nuomonę, mėgindamas juos įtikinti ir pirmiausia paneigti tas melagienas, kurios dabar pilasi iš visų kampų, turbūt ne be Rusijos pagalbos taip pat“, – interviu BNS sakė G. Nausėda.
„Tikrai daugybė baimių yra tapusios baubais ir, svarbiausia, niekuo nepagrįstais baubais – ir apie masinį (miško) kirtimą, ir apie (sklypų) paėmimą, ir apie tai, kad saugumas nebus užtikrintas“, – pridūrė jis.
G. Nausėda sakė esąs pasiruošęs Kapčiamiesčio ir apylinkių gyventojams pristatyti, kokias naudas atneš kaimynystėje esantis poligonas.
Anot jo, centrinės valdžios parengtos naudos poligonus priimančioms vietovėms „leis paskatinti šio regiono, kuris tikrai galbūt šiek tiek yra nutolęs ir ekonomine prasme galėtų būti gerokai gyvybingesnis“, vystymąsi.
Pasak šalies vadovo, šiuo metu vietų treniruotis Lietuvos kariuomenei trūksta, o rengti pratybas būtina, siekiant turėti galimam konfliktui pasirengusias ginkluotas pajėgas.
„Kariuomenė, kuri tris kartus per dieną valgo, miega ir nieko neveikia, yra ne kariuomenė“, – kalbėjo G. Nausėda.
Žemiau skaitykite antrąją BNS interviu su šalies vadovu dalį, kur G. Nausėda apžvelgia situaciją dėl Grenlandijos, JAV veiksmus Venesueloje, dujų tranzito į Kaliningradą sutartį, Rusijos ir Baltarusijos opozicijos ateitį Lietuvoje, gynybos biudžeto panaudojimą, valdančiosios koalicijos ateitį ir kitus klausimus.
BNS jau publikavo pirmąją interviu su G. Nausėda dalį, kur jis komentuoja kritusius savo reitingus, LRT klausimus, Ukrainos rėmėjų planus siųsti į šalį pajėgas taikai palaikyti ir atsako į klausimą, ar Vokietija tebesilaiko įsipareigojimo dislokuoti Lietuvoje brigadą iki 2027 metų pabaigos.
– „Politico“ rašė, kad Prancūzija ir Vokietija rengia Europos atsako planą dėl JAV grasinimų Grenlandijai. Ar jums kas nors apie tai žinoma? Ar aptarėte tai su F. Merzu?
– Kalbėjau apie tai. Tikrai šiandien turime tokią gana įdomią situaciją, kuri susiklostė. Mano požiūriu, visi puikiai suvokiame ir visi esame tame, taip sakant, pačiame puslapyje, kuomet kalbame apie tai, kad Arkties regionas, kad Šiaurės Atlanto regionas tampa labai svarbia geopolitine erdve, kurioje akivaizdžiai matomas ir Kinijos, ir Rusijos interesų sustiprėjimas. Numoti ranka į tai negalima, todėl pačią Jungtinių Amerikos Valstijų geopolitinę filosofiją aš suprantu, tačiau juk visa tai galima padaryti ir įgyvendinti esant gerai valiai ir iš Danijos, ir iš Grenlandijos, be kažkokių tai statuso keitimų.
Ir todėl aš manau, kad tiek karinių bazių klausimai, tiek ekonominiai projektai, tiek naudingųjų iškasenų gavyba gali būti vykdoma principu, kuomet visos šalys dalyvauja. Grenlandija iš to patiria didžiausią naudą, kadangi tai yra valstybė arba tiksliau teritorija, kurioje vyksta šitie darbai. Ir visa tai galima įgyvendinti be jokių konfliktų, svarbiausia – konfliktų NATO viduje. Nes kalbame juk šiuo atveju apie dvi NATO valstybes, kurios, jeigu taip situacija rutuliotųsi toliau, turėtų teritorinių pretenzijų viena kitai. Taip negali būti.
– Tie, kurie labiau eskaluoja retoriškai šią padėtį, kalba apie tai, kad jeigu JAV karine prasme sugalvotų užimti Grenlandiją, tai būtų NATO pabaiga. Tą pasakė ir Danijos premjerė, ir mūsų eurokomisaras Andrius Kubilius. Jūs dalijatės irgi tokiu vertinimu?
– Na, tai skambus pareiškimas. Dar kartą kartoju – NATO yra kolektyvinio saugumo organizacija, kurioje tarp atskirų valstybių neturi būti jokių pretenzijų viena kitai. Štai kodėl aš manau, kad iki šito patikrinimo, ar NATO vis dar egzistuoja, mes tiesiog nenueisime. Raudonos lemputės jau įsijungė, Europos balsas, visų praktiškai Europos valstybių, įskaitant Lietuvos balsą, yra labai aiškus – tiek Danijos, tiek Grenlandijos teritorinio suvereniteto klausimai yra pačių Danijos ir Grenlandijos žmonių reikalas ir jiems tai spręsti.
– Kalbant dar apie tą atsako planą, kurį minėjote, kad aptarėte kažkiek su ponu Merzu, gal galite padetalizuoti apie jį? Mes žinome tik tiek, kad jis yra susijęs su atgrasymu, jeigu JAV imtųsi karinių priemonių. Gal galite daugiau papasakoti?
– Aš nenoriu kalbėti apie Vokietijos kanclerio planus. Jie man buvo išsakyti, bet tai yra Vokietijos politikos dalykai, kurių anonsuoti neturėdamas jo sutikimo aš nenorėčiau.
– Pakalbėkime trumpai apie Venesuelą. Pats, berods, dar nepareiškėte pozicijos dėl JAV operacijos, kurios metu buvo nuimtas nuo valdžios Venesuelos autoritarinis lyderis. Ar jūsų, pirmiausia, negąsdina tai, kad pašalinusios Maduro, Jungtinės Valstijos negalvoja apie demokratiją Venesueloje, o toliau dirba su režimu?
– Bet kuriuo atveju faktai yra akivaizdus – režimas buvo nedemokratinis, rinkimai, kaip ir kaimyninėje mūsų Baltarusijoje, buvo suklastoti. Kitaip tariant, opozicijos lyderis laimėjo tuos rinkimus, tačiau situacija susiklostė taip, kaip susiklostė. Mes niekada nepripažinome Nicolas Maduro kaip teisėto Venesuelos prezidento. Mes smerkiame jo veiklą, kuomet jis rėmė karą – Rusijos karą Ukrainoje – ir palaikė artimus ryšius su Iranu ir Kuba.
Šitoje vietoje aš manau, kad demokratijos atstatymas, be abejo, yra pirmiausia Venesuelos žmonių reikalas. Jeigu būtų galima sudaryti tokias sąlygas, kuomet žmonių valia galėtų atsispindėti rinkimuose, tai galima padaryti. Bet visada turime suprasti, kad štai toks atvejis, kuomet kalbame apie tiesiog, kad ir pasiskelbusio prezidentu žmogaus suėmimą ir išvežimą iš šalies, tai kuria precedentą ir tai, sakyčiau, konfliktuoja su Jungtinių Tautų chartija.
– Ar JAV turėtų susilaukti pasekmių dėl elgesio, kuris konfliktuoja su Jungtinių Tautų chartija?
– Pirmiausia, norėtųsi labai aiškų signalą išgirsti iš pačių Jungtinių Amerikos Valstijų, kad tai tikrai daroma demokratijos vardan.
– Kol kas pasigendame tokių vertinimų, kaip žinome...
– Palaukime, būkime kantrūs.
– Jūs tikite, kad gali būti kitaip?
– Aš manau, kad bet kuriuo atveju tai gali vesti į tam tikrų demokratinių institucijų atstatymą – galbūt ir netiesiogiai, galbūt per tam tikrą pereinamąjį laikotarpį – bet aš tikiuosi, kad vis dėlto šitie veiksmai turės įtakos ir demokratijos atstatymui Venesueloje. Kaip kas beaiškintų tikruosius motyvus, tikiuosi, kad demokratinis procesas ir, svarbiausia, žmonių tikėjimas, kad diktatorius gali būti nuverstas ir kad jų balsas rinkimuose gali būti išgirstas, aš manau, patys Venesuelos žmonės į tai turėtų reaguoti.
– Net jeigu tikėtume, kad demokratinė tranzicija Venesueloje įvyks, ar nebūtų nuoseklu Lietuvai nepripažinti ir dabartinės Venesuelos vadovybės, konkrečiai paskirtosios prezidentės?
– Mes apsvarstysime šitą klausimą. Šią savaitę rengiu tikrai pasitarimą su mūsų komitetų vadovais, tais, kurie atsakingi už saugumą, užsienio politiką, ir netrukus toks susitikimas įvyks. Yra daug klausimų susikaupę, kur turime būti vieningi ir labai aiškiai matyti problemas ir, svarbiausia, žinoti sprendimo būdus.
– Seimo komitetų?
– Taip.
– Kokių dar klausimų reikia aptarti?
– Visokių čia susikaupė. Ir ta pati Grenlandija, ir mūsų pirmininkavimas Europos Sąjungai... juk pripažinkime, laikas tiksi ir tas mūsų pirmininkavimas jau tampa labai, sakyčiau, artima perspektyva, mes jau labai konkrečiai tam ruošiamės. Kaip ir, be abejo, mūsų saugumo klausimai, poligonai ir visa kita. Visa tai bus apsvarstyta ir manau, kad tikrai atėjo laikas mums rimčiau pasišnekėti.
– Prezidente, ar neatėjo metas pasakyti tiesiai šviesiai, kad pasaulį dalinasi galingieji, o Lietuvai belieka tikėtis, kad būsime stipresniojo pusėje ir pakankamai rūpėsime tam stipresniajam, kad nebūtume parduoti šiuolaikiniame Ribentropo-Molotovo pakte?
– Aš viską darau, kad taip neatsitiktų. Ir galiu pasidžiaugti, kad mūsų santykiai su pagrindiniais sąjungininkais yra tikrai labai geri. Aš juos labai vertinu, aš juos labai branginu. Pirmiausia kalbu apie Vokietiją, Jungtines Amerikos Valstijas.
Santykiai su Vokietija yra tikrai tiesiog puikūs ir tai mes matome labai aiškiai jų planuose Lietuvoje, kurie turės ne tiktai saugumo dėmenį, bet, kas ypatingai svarbu, ir ekonominį, socialinį ir kultūrinį dėmenį. (...) Jungtinių Amerikos Valstijų įsitraukimas į mūsų regiono saugumą taip pat yra neabejotinas. Taip pat referuočiau į puikų signalą, kurį gavome iš Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo laiško pavidalu, kuriame jis pripažįsta Lietuvą kaip svarbią strateginę partnerę, ir tai leidžia tikėtis Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesio mums ir ateityje.
Tai štai turėdami šiuos nepaprastai svarbius sąjungininkų paramos signalus, plius turėdami ambicingus planus kurti nacionalinę diviziją Lietuvoje ir darydami labai konkrečius žingsnius per gynybos finansavimą, per karinių pirkimų optimizavimą ir, sakyčiau, viešųjų pirkimų kontrolę didesnę... aš manau, kad mes galime tikėtis iki 2028-2029 metų sustiprinti Lietuvos atgrasymą iki tiek, kad niekam nekiltų noras jo testuoti.
– Stipriai pasisakėte šiame interviu apie tai, kad vertybinė politika jums nėra tušti žodžiai, bet kai JAV politikoje dominuoja interesai, o ne vertybės, ar šiandien neatrodo trumparegiška iki minimumo mažinti arba nutraukti kontaktus su Rusija, Baltarusija, Kinija?
– Iš tikrųjų visada turime suprasti, kad yra tam tikros ribos, iki kurių mes galime kalbėti apie tai, kad santykiai gali būti pagrįsti pragmatiniais interesais ir tai yra suprantama. Bet kuomet šalys akivaizdžiai nusigręžia nuo tų dalykų, kurie mums yra brangūs nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, ir kuomet šalys pradeda kelti tiesioginį pavojų savo kaimynams, tiesiog pradėdami neskelbtą karą, žudydami civilius žmones... na, sakyti, kad čia mes truputį patylėsime, čia mes truputį užmerksime akis, čia mes truputį nusigręšime nuo vertybių, nes mums naudinga turėti vieną, kitą vagoną trąšų – na, man tai yra nepriimtina.
Aš tokiomis vertybėmis vadovaujuosi nuo pat pirmųjų savo pirmosios kadencijos dienų ir tikrai mes įgijome kaip Lietuva (...) reputaciją kaip šalis, kuri neparsidavinėja. Ir tame tarpe ir Ukrainos akyse turime tokią reputaciją kaip viena iš nuosekliausių Ukrainos rėmėjų. Tai jeigu tik pradėsime siųsti tokius mišrius signalus arba trypčioti ir žvalgytis aplinkui... Kaip aš mėgstu sakyti – tai ne mano citata, bet man ji labai patiko – pati geriausiai atsiperkanti politika yra vertybių politika.
– Prezidente, aš nežinau, kiek tai prezidentinis klausimas, bet tikrai žinau, kad buvote šioje temoje, nes dar pernai sausį per Valstybės gynimo tarybą apie tai buvo kalbėta... Aš apie tą Lietuvos sutartį su Rusija dėl dujų tranzito į Kaliningradą. Derybos galiausiai įvyko, sutartis buvo pasirašyta, už tranzitą Lietuva gaus daugiau pinigų. Bet turint omeny tai, ką sakote, kaip Lietuvos interesus atitinka šita sutartis?
– Ne, tai yra visai kitas klausimas. Aš visgi daryčiau čia tam tikrą skirtį. Tranzito klausimai, nesvarbu, ar kalbame apie prekes, apie žmones ar apie gamtines dujas – tai yra vis dėlto net ir Europos Sąjungos elgsenos požiūriu atskiras klausimas ir tai yra susitarimas su Rusija, kad mes šito tranzito turime laikytis, nes pagaliau už tai mes gauname ir iš Daugiametės finansinės perspektyvos šitai specialiai tranzito schemai labai konkrečius ir ne tokius mažus pinigus.
Taip kad šis klausimas tikrai yra atsietas nuo tų visų dalykų, apie kuriuos kalbėjau. Mes tikrai normaliai svarstėme šitą gamtinių dujų tranzito klausimą, nekilo jokių ten klausimų, kad užlituokime vamzdį ar kažką panašaus padarykime. Tai yra labai jautrūs klausimai, be jokios abejonės, tai yra gerokai provokuojantys Rusiją ekstremaliems žygiams klausimai. Mes matome jų retoriką tais atvejais, kuomet jiems iškyla kažkokių klausimų dėl tranzito. Bet šiuo atveju aš kalbu apie, pirmiausia, Europos Sąjungos politiką, kurios, būdami Europos Sąjungos nariai, mes laikomės ir gerbiame ją.
– Prezidente, einant link pabaigos, Baltarusijos opozicijos lyderei Sviatlanai Cichanouskajai buvo pakeistas, o realiai – sumažintas apsaugos režimas. Žinome iš šaltinių, kad ji dėl to svarsto dirbti iš Varšuvos. Leidimą gyventi Leonidui Volkovui jau peržiūri Migracijos departamentas dėl jo privataus susirašinėjimo. Ar tai signalai, kad Lietuva jau kitaip žiūri į Rusijos ir Baltarusijos opozicijos ateitį šalyje?
– Volkovo atvejis yra iš tikrųjų išskirtinis ir mes turime gerai išsiaiškinti pirmiausia, ką mes laikome opozicijos lyderiais, nes kuomet opozicijos lyderiai pradeda kalbėti žargonu, kuris panašus į paties Vladimiro Putino žargoną, kyla klausimas, kur yra pozicija, kur yra opozicija. Rusijos atžvilgiu aš esu priverstas pasakyti ir konstatuoti, kad dažnai tą skirtį ir skiriamąją juostą nustatyti yra gerokai sunkiau negu, pavyzdžiui, Baltarusijos atžvilgiu.
Baltarusijos opozicijos lyderių kontekste tikrai nebuvo jokių išankstinių nusistatymų, kad štai opozicijos lyderės komanda turėtų keltis iš Vilniaus kažkur kitur. Tiesiog gavome labai aiškią, pagrįstą faktais ir vertinimais informaciją apie tai, kad saugumo grėsmės yra sumažėjusios, kad galime taikyti kiek kitokį apsaugos režimą. Tą ir padarėme. Gaila, kad atsirado net ir pačioje Lietuvoje iš karto mėginančių čia įžvelgti kažką tai daugiau – štai kodėl galbūt ir šitie klausimai jums kyla. Aš dar kartą noriu pasakyti, kad S. Cichanouskaja, jos komanda, kaip ir kiti žmonės, kurie tikrai kovoja už savo valstybių laisvę, yra mums svečiai – svečiai, kurių saugumą mes norime užtikrinti, kuriems norime sudaryti sąlygas toliau vykdyti savo veiklą, nes toje šalyje, iš kurios jie atvyko, tai daryti yra neįmanoma. Ir esame pasirengę būti tokia šalimi ir ateityje. Todėl aš ir turėjau progos pasimatyti su ponia Cichanouskaja asmeniškai, aš visa tai jai perdaviau, bet, be abejo, galutinis sprendimas yra jos ir jos komandos rankose.
– Atsiekime tada šituos du klausimus ir truputėlį pakalbėkime apie Rusijos opoziciją. Yra tų nuomonių, o gal tai yra ir faktai, kad nepaisant to, jog demokratiniai Rusijos aktyvistai pasisako už Vladimiro Putino režimo nuvertimą, iš esmės demokratinius pokyčius Rusijoje, laisvus rinkimus, tai nebūtinai reiškia, kad jie yra prieš imperialistinę Rusijos politiką, prieš karą Ukrainoje. Ką su tuo daryti, turint omeny, kiek jų čia pas mus gyvena?
– Na, pirmiausia, opozicija, Rusijos opozicija yra vis dėlto pačios Rusijos reikalas ir pačių jos žmonių, kurie nori sugrąžinti galbūt demokratinę santvarką, reikalas. Tenka pripažinti, kad Putinas ir Kremliaus režimas padarė viską, kad tą opoziciją naikintų tiek fiziniais, tiek kitokiais būdais ir jiems nemažai pavyko šitoje srityje. Pačiai Rusijai kaip valstybei ir galbūt jos žmonėms kitą kartą tikrai sunku iki galo atsikratyti tų imperinių užmojų ir galbūt jie kitaip žvelgia į pasaulį laikydamiesi to rusiškojo mesianizmo filosofijos. Mes visada jiems bandome įrodyti tai, kad jūs pirmiausia pasirūpinkite savo žmonių gerove ir savo žmonių saugumu, ir tokiu atveju jūs padarysite tą darbą, iš kurio jūsų Rusijos žmonės ir laukia.
Bet ne. Karts nuo karto jiems kyla pagunda nešti savo gyvenimo būdą į aplinkines valstybes ir šitoje vietoje jau reikia pasakyti labai aiškiai – žmonės, nesvarbu vadina jie save opozicija ar kažkaip kitaip, pasisakantys ir sakantys, kad Ukrainos valdžia yra fašistai... Na, man čia jau yra taškas, už kurio aš nebenoriu toliau eiti. Man viskas aišku. Jeigu šitame žmonės galvoja, kad šalies vadovai, šalies, kuri buvo užpulta brutaliausiu būdu, žudoma, naikinama – vadovai yra fašistai, reiškia arba tie žmonės nesupranta žodžio fašizmas esmės, arba jie yra tiesiog kitokį pavidalą turintys tie patys imperialistai.
– Bet ką su tuo daryti sistemiškai? Ar dabar Migracijos departamentas turėtų peržiūrinėti visų Rusijos piliečių, kurie gavo leidimą gyventi Lietuvoje, leidimus gyventi, siųsti jiems naujus klausimynus, kuriuose atsispindėtų jų geopolitinės nuostatos?
– Mes nepatingėkime daryti sprendimų tuomet, kuomet tie sprendimai yra reikalingi. Ir apskritai, jau jeigu prakalbome apie Migracijos departamentą, turėjome ir Prezidentūroje diskusiją tuo klausimu – mums reikia stabdyti arklius su mūsų migracija. Priešingu atveju tokia nedidelė šalis, kuri saugo savo nacionalinį identitetą kaip gintaro gabalėlį, gali susidurti su labai rimtais iššūkiais ir ne už penkių – dešimties metų, o jau pačiu artimiausiu metu.
– Kitą savaitę vyksite į Kapčiamiestį, susitiksite su vietos bendruomene, bandysite įtikinti ją, kad ji nebūtų tokia kritiška poligono jų kaimynystėje klausimu. Bet vienas iš dalykų, kurį dar turėsite daryti, tai neigti Remigijaus Žemaitaičio kalbas apie tą poligoną. Kiek dar, jūsų nuomone, dalykų turi pasakyti R. Žemaitaitis, kad jo neliktų valdančiojoje koalicijoje?
– Pirmiausia turėtumėte užduoti šį klausimą socialdemokratų partijai. Bet kuriuo atveju aš manau, kad ponas Žemaitaitis naudojasi situacija ir matydamas, kad kažkokios nuostatos gali patikti daliai Lietuvos gyventojų, tą daro. Gaila, kad taip yra, bet šiuo atveju mano nuostatos yra labai aiškios – aš jau kalbėjau apie tai, kad Lietuva turi būti pasiruošusi maksimaliai tiems išbandymams, kurie būtų, jeigu sėdėtume, pliauškėtume rankomis ir nieko nedarytume.
Poligonai – tai yra kariuomenės kasdienybė.
Poligonai yra reikalingi ne šiaip sau dėl to, kad kažkas sumanė juose pasivažinėti. Poligonai – tai yra kariuomenės kasdienybė. Juk kariuomenė, kuri tris kartus per dieną valgo, miega ir nieko neveikia, yra ne kariuomenė. Lietuvoje turime poligonų, tačiau jų bendras plotas yra akivaizdžiai nepakankamas netgi sąjungininkų interesams patenkinti, ką jau kalbėti apie mūsų kariuomenę, kuriai taip pat verkiant reikia pratybų erdvių. Ir šiuo atveju turime tokią situaciją, kuomet Rūdninkai skirti Vokietijos kariams, kuomet Pabradėje veikia Jungtinių Amerikos Valstijų batalionai. Mes turime tikrai labai mažai pratybų erdvės, kuriose mūsų kariuomenės profesionalumas galėtų derėti įvairiomis prasmėmis: išbandant naujus ginklus, išbandant naują techniką, šaudant, manevruojant, tobulinant, šlifuojant taktinius įgūdžius. Ir tai tikrai nėra kažkoks išgalvotas reikalas, bet tai yra mūsų pirmo, svarbiausio prioriteto reikalas.
Štai kodėl aš tikrai važiuoju nusiteikęs konstruktyviai sąžiningai diskusijai, gerbdamas žmonių nuomonę, mėgindamas juos įtikinti ir pirmiausia paneigti tas melagienas, kurios dabar pilasi iš visų kampų, turbūt ne be Rusijos pagalbos taip pat. Nes tikrai daugybė baimių yra tapusios baubais ir, svarbiausia, niekuo nepagrįstais baubais – ir apie masinį kirtimą, ir apie paėmimą, ir apie tai, kad saugumas nebus užtikrintas. Be šitų dalykų, kuriuos mes galime išspręsti labai civilizuotai, kad būtų mažiausia kažkokių tai nepatogumų žmonėms vietiniams, mes vešimės didelį paketą priemonių, kurios leis paskatinti šio regiono, kuris tikrai galbūt šiek tiek yra nutolęs ir ekonomine prasme galėtų būti gerokai gyvybingesnis, vešimės paketą priemonių, kurias pristatysime žmonėms ir tikimės su jais sąžiningos ir atviros diskusijos.
– Prezidente, kaip socialdemokratai turėtų reaguoti į tai, kad R. Žemaitaitis jau yra nuteistas neapykantos prieš žydus byloje, nors nuosprendis dar bus skundžiamas ir nėra įsiteisėjęs?
– Vš visada savo nuomonę išreikšdavau labai aiškiai. Šiandien aš matau, kad socialdemokratai yra svarstymų kelyje. Jie turi suprasti, kad vienaip ar kitaip ši valdančioji koalicija, kokia ji yra dabar, vargu ar galės išlikti iki ateinančių rinkimų – ir net ne dėl jų valios, o dėl to, kad kai kurios partijos, kurios šiuo metu yra šioje valdančioje koalicijoje, prieš rinkimus pasakys „sudie“.
– Čia „Nemuno aušra“ pasakys, suprantu.
– Įskaitant ir ją.
– Tikėtina, kad ne „valstiečiai“.
– Tikėtina.
– Sakote, kad svarstymų kelyje yra socialdemokratai. Mums po biudžeto priėmimo kaip tik atrodo, kad jiems aišku, kokia kryptimi eiti. Kas jums leidžia taip sakyti, kad jie yra svarstymų kelyje?
– Visada yra svarstymai, kurie vyksta. Ir šiuo atveju aš tikrai neketinu jų kažkaip tai specialiai mokyti, nes tai yra savarankiška partija. Jie privalo įvertinti ir pasisakymus, ir, svarbiausia, pasisakymus tokiais klausimais, kurie nėra kosmetiniai, kurie yra tikrai esminiai mūsų saugumui, mūsų užsienio politikai. Tai žinoma, svarstymas kokios nors ekonominės priemonės arba mokesčio ir turėjimas kitokios nuomonės yra viena. Bet svarstymas, kad mums nereikia gyvybinių dalykų, kurie formuoja mūsų saugumo karkasą, arba kad mums reikia iš principo keisti savo užsienio politiką ir pradėti prekiauti ja... Na, tai jau yra skambučiai, kurių negali negirdėti. Kaip ir žadintuvas, kurio negali negirdėti – jis gali iš pradžių pypsėti įkyriai, bet ilgainiui jis turi sukelti ir kažkokią reakciją.
– „Fegdos“ sėkmė Krašto apsaugos ministerijos pirkimuose kelia klausimų žiniasklaidoje ir opozicijai. Ar jums kelia?
– Klausimų visada kelia ir viešųjų pirkimų procesas turi būti kiek galima skaidresnis, kad tokie dalykai nediskredituotų paties principo ir labai svarbaus gynybos finansavimo apskritai. Štai kodėl aš susitikau su krašto apsaugos ministru ir išdėsčiau labai konkretų sąrašą, ką reikėtų padaryti – kad būtų tarpinstitucinė viešųjų pirkimų elgsenos grupė sukurta, kurioje būtų įtraukta ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir Konkurencijos taryba, ir Viešųjų pirkimų tarnyba, ir Krašto apsaugos ministerija ir visas karkasas veiktų taip, kad viešieji pirkimai būtų kiek galima skaidresni ir optimalūs. Jeigu atskiri rangovai vis dėlto padaro veiksmus, kurie laikytini broku, jie turi būti ištaisyti nedelsiant ir ištaisyti 100 procentų. Na, ir be jokios abejonės į tai reikėtų atsižvelgti rengiant jau naujus viešuosius pirkimus, nes tokie tiekėjai arba rangovai yra su reputacijos pažeidimo požymiais.
– Dar apie pinigus gynybai. Šiemet biudžetas gynybai, akivaizdu, yra rekordinis, tačiau tuo pačiu, leidžiantis šiek tiek daugiau išimčių. Kaip žinome, Krašto apsaugos ministerijai yra leista iš biudžeto skirti dalį lėšų savivaldybėms, kurios priima poligonus. Valstybės gynybos fondas, kuris išaugo iki 700 mln. eurų, irgi nėra skirstomas tik Krašto apsaugos ministerijos valia, o Vyriausybės nutarimu. Kai kurių kritikų nuomone, tai kelia riziką dėl politizuotų sprendimų. Jūs matote tokią riziką ir kiek apskritai atidus ir aktyvus būsite stebėdamas, kaip šia prasme yra leidžiami pinigai gynybai?
– Norėčiau kad mes nepradėtume trinkelizuoti mūsų krašto apsaugos išlaidų. Ir šiuo atveju tas vadinamasis „hardas“ mums yra reikalingas labiausiai. Juo labiau, kad matome, kad ne taip paprasta šitoje rinkoje įsigyti ginklų ir ginkluotės tokiais terminais, kokiais mes norėtume. Žinoma, mes turėtume įsigyti viską labai greitai, bet tokių norinčių kaip mes išsirikiavusi eilė. (...) Aš šį procesą stebėsiu labai atidžiai ir iš tikrųjų Vyriausybės nutarimai... prezidentas turi įtaką jiems taip pat – tiek per tiesiogines diskusijas su Vyriausybe, tiek ir teisinėmis priemonėmis.
– Visiškai pabaigai. Duokite patarimą žmonėms, kurie šiandien sprendžia trauktis, ar nesitraukti iš antros pakopos.
– Galiu tiktai savo asmeniniu pavyzdžiu pasakyti, kad jokių pakeitimų savo antrosios pakopos portfelyje nedarau. Žmonės, kurie jau artėja prie tos amžiaus ribos, tikrai neturėtų šito daryti, ir tikrai turėtų elgtis su savo finansais labai atsakingai, nes netrukus jau pasieks pensinį amžių.
Bet kuriuo atveju, jeigu nėra kažkokios karštos būtinybės, būtinybės dengti skolas ar daryti panašius dalykus, tikrai patikėkite – labai svarbu, kad tas portfelis išliktų, kad žmonės atsakingai elgtųsi su savo finansais ir kad ta senatvė, kuri nori, nenori ateina... niekas mes jos nekviečiame, bet ji ateina pati patyliukais... kad ji būtų kiek galima saugesnė. Ir tikrai to ir norėtųsi palinkėti Lietuvos žmonėms.
– Ačiū jums labai už jūsų laiką.
(be temos)
(be temos)
(be temos)