Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus apie tai, už ką balsuosime jau antrąkart rengiamame referendume dėl galimybės svetur gyvenantiems mūsų piliečiams turėti ne tik prigimtinę, bet ir kitos šalies pilietybę, – „Kauno dienos“ interviu su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanu Haroldu Šinkūnu.
Formuluotė – korektiška
– Dabartinė referendumo formuluotė reiškia, kad pilietybės klausimas iš Konstitucijos būtų perkeliamas Seimo kompetencijai. Kaip vertinate, kad pačioje Konstitucijoje neliktų saugiklių turėti kelių valstybių pilietybę?
– Formuluotė atėjusiems balsuoti gali būti netikėta, nes viešojoje erdvėje visi kalba apie dvigubą pilietybę, galimybę Lietuvos Respublikos (LR) piliečiams ją išsaugoti įgijus kitos valstybės pilietybę, o Konstitucijos nuostatoje, kuri yra referendumui pateiktoje formuluotėje, apie tai nepasakyta. Tačiau tai ne teisinis, o komunikacinis, politinis klausimas, kaip reikėjo žmonėms tai išaiškinti.
Teisiniu požiūriu, mano nuomone, formuluotė korektiška. Pagal ją Seimui suteikiame galių nustatyti dvigubos arba daugybinės (nes gali būti ir kelių valstybių) pilietybės atvejus, prireikus juos koreguoti.
Panaši situacija buvo dėl leidimo įsigyti žemę užsieniečiams. Stodami į ES buvome išsiderėję dešimties metų terminą to nedaryti, o jam pasibaigus surengtas referendumas. Tiems, kurie norėjo tą draudimą pratęsti, nepavyko ir užsieniečiai įgijo tokią galimybę. Šis klausimas yra išspręstas Konstitucijos 47-ame straipsnyje darant nuorodą į konstitucinį įstatymą: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“
Taip būtų ir pilietybės klausimu: Konstitucijoje formuluotė nurodytų į konstitucinį įstatymą, kurį priimdamas Seimas ir turėtų tuos klausimus išspręsti.
– Tačiau kai kas ir kritikuoja, kad iš visų piliečių ir Konstitucijos – mūsų pagrindinio įstatymo – toks svarbus klausimas kaip pilietybė pereitų Seimo galion.
– Ir kai kurie kandidatai į prezidentus kritikuoja, sakydami, kad negerai, jog klausimas apie pilietybę būtų reglamentuojamas konstituciniame įstatyme, o ne pačioje Konstitucijoje. Tačiau realiai dabar šiuos klausimus reglamentuoja net ne konstitucinis, o paprastas įstatymas. Konstitucijoje pasakyta labai nedaug: kad pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo numatytais pagrindais ir kad, išskyrus įstatymu numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos ir kitos valstybės pilietis. Esant pakankamai bendro pobūdžio Konstitucijos nuostatoms, šie klausimai dabar reguliuojami paprastu įstatymu, o atsirastų konstitucinis, vadinasi, pilietybės santykių reguliavimas taptų svarbesnis, nes priimti ir pakeisti konstitucinį įstatymą sudėtingiau nei paprastą. Be to, išlieka galimybė klausimus, kurie kieno nors požiūriu konstituciniame įstatyme būtų reglamentuojami netinkamai, ginčyti Konstituciniame Teisme (KT). Tad nematyčiau problemos dėl pačios formuluotės.
Pokyčiai: H. Šinkūno įsitikinimu, šiandien yra pagrindo peržiūrėti pilietybės santykių reguliavimą, nes negalime nematyti, kas įvyko per pastaruosius dešimtmečius. / H. Šinkūno asmeninio archyvo nuotr.
– Tikinama, kad Lietuvos pilietybės neprarastų tik įgiję europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių (ES, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Europos ekonominės erdvės susitarimo narių) pasą. Šiuo metu tokių yra 47. Jų sąrašas taip pat būtų reglamentuojamas konstituciniu įstatymu. Ar pagrįsti nuogąstavimai, kad, Seimo rinkimus laimėjus kai kurioms politinėms jėgoms, tarp tokių valstybių galėtų atsirasti bet kuri?
– Abejonių, kad kažkas pabandys tą sąrašą valstybių pakoreguoti Rytų valstybių naudai, gali būti išsakoma, bet jos nepagrįstos, nes mūsų Konstitucijoje labai aiškiai įvardyta euroatlantinės integracijos kryptis. Antra, KT, kaip konstitucinę priežiūrą atliekanti institucija, prireikus galės pasisakyti dėl konstituciniame įstatyme priimtų nuostatų konstitucingumo. Kadangi Konstitucijoje įvardytas aiškus vektorius – euroatlantinė integracija, jei būtų bandoma kurios nedraugiškos valstybės pilietybę įgijusiems mūsų piliečiams išsaugoti ir LR pilietybę, KT niekaip kitaip negalėtų pasakyti, o tik taip, kad tai prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinio įstatymo projektą (jį dar reikės priimti Seime, jei referendumas bus sėkmingas) rengė įvairių Seimo politinių jėgų atstovai – ir pozicija, ir opozicija, tad, matyt, yra tam tikras konsensusas. Tačiau pasaulis dinamiškas, gal po kokių dešimties metų sąrašas tų organizacijų, kurioms priklausančių valstybių pilietybę galėtų įgyti mūsų piliečiai, gali būti pakoreguotas.
Iššūkiai dėl rinkimų
– Ar teisinga, kad referendumo sėkmės atveju Lietuvos valdžią rinktų gana daug asmenų, kurie čia negyvena, gal nelabai įsigilinę į šalies aktualijas? Teko girdėti, kad kai kurios šalys, pavyzdžiui, Airija, balsuoti rinkimuose leidžia tik nuolat šalyje gyvenantiems piliečiams.
– Tai labai rimtas klausimas, su kuriuo susiduria nedidelės šalys, kurių daug piliečių išvykę gyventi svetur. Jei visiems piliečiams suteikiame rinkimų teisę, susiduriame su labai dideliais išūkiais priimant sprendimus tiek referendumuose, tiek rinkimuose, nes yra kvorumo reikalavimai. Be to, piliečiai pagrįstai sako: kodėl tie, kurie negyvena mūsų valstybėje ir dažnai neįsitraukę į politinį gyvenimą, jo neišmano, turi priimti sprendimus mums?
Tai sureguliuoti yra keli būdai. Airijoje gali balsuoti tik rezidentai, t. y. gyvenantys šalyje. Panašiu keliu eina Kipras, Malta, Vokietija. Kai kur leidžiama balsuoti tik tiems, kurie užsiregistruoja rinkimams, pavyzdžiui, išankstinė registravimo tvarka galioja nemažoje dalyje JAV valstijų. Nors kai kas galvoja, kad privalomas balsavimas – nedemokratinių valstybių atributas, bet tas institutas veikia Belgijoje, Australijoje, Bulgarijoje. Taip gali būti paskatintas politinis aktyvumas, būtinas sprendimams priimti.
Jei rinkėjų skaičius augs, turėsime problemų rinkimuose ir referendumuose surinkti daugumą, ir tai reikės spręsti.
Jei referendume bus priimtas teigiamas sprendimas, mums irgi iškiltų galvosūkis, nes dabar rinkimų teisę turinčių piliečių – per 2,4 mln. ir, jei tas skaičius augtų, turėtume problemų rinkimuose ir referendumuose surinkti daugumą, kuri leistų priimti sprendimus.
– Jei vadinamųjų dvigubų piliečių atsirastų daug, vadinasi, Seime galėtų atsirasti jau nebe vienas, o ir šeši septyni svetur gyvenančių bendrapiliečių atstovai. Ar, jūsų manymu, reikėtų keisti įstatymus ir riboti Pasaulio lietuvių apygardų skaičių?
– Pagal KT išaiškinimą skirtumai tarp apygardų dydžio negali būti daugiau nei 10 proc. Tad, jei užsienyje balsuojančių skaičiai išauga ir nuokrypis didesnis nei 10 proc., reikia steigti kitą apygardą, jei prireikia – ir trečią.
Dabar pagal Konstituciją į Seimą ar prezidentu gali būti renkamas tik asmuo, kuris nesusietas priesaika su kita valstybe. Tačiau Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) byloje „Tanasis prieš Moldovą“, kurioje Moldovos ir Rumunijos pilietybę turintis asmuo skundė ribojimą jam būti išrinktam į Moldovos parlamentą, nutarė, kad tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Ar, daugybinei pilietybei tapus masiniu reiškiniu, Lietuvai nereikėtų keisti Konstitucijos, kad ši neprieštarautų šiai Konvencijai?
Nors iš pirmo žvilgsnio situacija panaši, bet aplinkybės kitokios. Moldovoje apribojimai dalyvauti rinkimuose buvo priimti prieš pat rinkimus ir po rinkimų būtų buvę sprendžiama, ar tas asmuo, jei būtų išrinktas, galėtų gauti mandatą, vadinasi, tokiomis sąlygomis prarandami rinkėjų balsai, sudaromos nelygiavertės sąlygos. Be to, pareiškėjas buvo opozicinių jėgų atstovas ir, EŽTT manymu, taip buvo varžomos opozicijos teisės.
Lietuvos Konstitucijoje labai aiškiai pasakyta, kad Seimo ir prezidento rinkimuose gali kandidatuoti tik tie, kurie nesusiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Su tokia problema buvo susidūręs Antanas Guoga, nes turėjo ir Australijos pilietybę, ir jam buvo pasakyta, kad tik pateikus įrodymus, kad jo nebesaisto priesaika ar pasižadėjimas kitai valstybei, jis gali būti renkamas į Seimą. Manau, Konstitucijoje yra gera priemonė, kuri leidžia išspręsti tokias situacijas.
Kaip dėl karinės tarnybos?
– Jau dabar su Lietuvos Vyriausybės leidimu LR piliečiui atlikus tarnybą NATO ar ES valstybėse privalomoji pradinė karo tarnyba gali būti įskaitoma, bet kol kas tai vienetiniai atvejai. Kaip turėtų būti, jei daugybinė pilietybė bus dažna? Jei reikėtų realiai ginti tėvynę, ar toks pilietis turėtų atvykti į Lietuvą?
– Bet kuris pilietis turi vienodą teisinį statusą, nepriklausomai, ar jis yra vienos, dviejų, o gal ir trijų valstybių pilietis. Jei jis turi LR pilietybę, iš jo gali būti pareikalauti atlikti pareigą valstybei ir tai, kad jis kartu yra ir kitos valstybės pilietis, niekaip jo nuo pareigos mūsų valstybei neatleidžia. Jei pas mus įvedama privaloma karinė tarnyba, jis privalo ją atlikti, jei yra pašauktas ginti tėvynę, privalo tai daryti, nepaisant, kiek pasų turi kišenėje.
Dabartinis sprendimas geras: LR Vyriausybės leidimu karinę tarnybą atlikusiam NATO ar ES valstybėse mūsų piliečiui ta tarnyba gali būti įskaityta, bet jei dvigubos pilietybės atvejų daugės, reikės papildomų sprendimų.
Be to, jei tarnyba kitoje šalyje dėl kokių nors priežasčių neįskaitoma, asmuo gali būti pašauktas ją atlikti ir Lietuvoje, tad gali būti, kad tarnauti teks ir du kartus. Jei turintis ir kitos valstybės pilietybę mūsų pilietis pašaukiamas ginti tėvynės, jis tai turi daryti, nes nėra skirtingų statusų piliečių. Pilietybė – ne vien teisių katalogas, tai ir pareigos valstybei. Tai turime labai aiškiai suprasti.
Socialinės išlaidos
– Nors mokesčiai mokami ten, kur uždirbamos apmokestinamosios pajamos, bet kartais pasigirsta siūlymų, kad galėtų būti kažkoks kad ir nedidelis piliečio mokestis. Ar tokie mokesčiai kur nors egzistuoja?
– Nesu girdėjęs apie tokį mokestį niekur, labai nustebčiau, jei toks būtų, nes piliečiai turi vienodą statusą ir pareigas. Negali tam tikra piliečių grupė būti apmokestinta papildomai vien todėl, kad gyvena užsienyje.
– Kadangi nemoka mokesčių Lietuvai, tokie piliečiai neįgytų teisių į socialines garantijas, sveikatos draudimą?
– Jei asmuo nemoka mokesčių, jis negali gauti ir socialinių išmokų, nebent būtų kažkokių, kurios nepriklauso nuo pajamų ir mokesčių. Lietuvoje yra žmonių grupių, kurios draudžiamos privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, pavyzdžiui, studentai, vaikai, tad jie, nors nemoka mokesčių, gali gauti tam tikrų paslaugų. Tačiau gyvenantys užsienyje bendrapiliečiai papildomos naštos Lietuvos socialinei ir sveikatos apsaugos sistemai nesukels.
– Ar daugybinės pilietybės įteisinimas turėtų įtakos sprendžiant kokius nors turtinius ar kitokius reikalus, pavyzdžiui, įgyjant ar atgaunant nekilnojamąjį turtą?
– Nemanau. Visi LR piliečiai turi vienodą statusą, nepaisant, kad turi ir kitos valstybės pilietybę. Jie mums – ne užsieniečiai, o mūsų piliečiai.
Yra pagrindo keisti
– Ar, referendume priėmus teigiamą sprendimą, LR pilietybę galėtų susigrąžinti tie, iš kurių ji buvo atimta įgijus kitos šalies pilietybę?
– Tokių asmenų kasmet būna apie 1 000. Visuomet vadovaujamasi teisės aktų teisėtumo prezumpcija: jei padarytas koks sprendimas, kol jis nenuginčytas, laikomas teisingu. Referendumas nepadarytų pilietybės netekimo konstatavusių sprendimų neteisėtų. Tačiau piliečiai, praradę LR pilietybę, nes įgijo kitos valstybės, galėtų kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas ir prašyti ją atkurti.
– Lietuva kartu su Austrija, Estija, Nyderlandais ir Slovakija – tarp mažumos ES valstybių, kurios neleidžia išsaugoti pilietybę įgijus kitos šalies. Kodėl tai reglamentuojama taip griežtai?
– Paprastai mažos valstybės jautriau vertina į pilietybės klausimų reglamentavimą. Tačiau kiekviena turi savo istoriją, susiduria su tam tikrais iššūkiais. 1992 m., kai buvo priimta Lietuvos Konstitucija, skirtingai nei latviai ir estai, buvome labai liberalūs suteikdami pilietybę tiems, kurie tuo metu gyveno Lietuvoje ir kurie pareiškė norą ją įgyti. Tam buvo nustatytas terminas, kuriam pasibaigus, pilietybės įgijimą padarėme nebe tokį paprastą.
Tačiau prisiminkime, kokia buvo mūsų geopolitinė situacija 1992-aisiais. Tikrai turėjome pagrindo griežčiau reglamentuoti pilietybės santykius, negalėjome leisti, kad mus kažkas užtvindytų. Šiandien, kai esame ES ir NATO nariai, situacija visiškai kitokia, daug kas sako, kad taip gerai ir taip saugiai negyvenome nuo XVI a. Tad, matyt, yra pagrindo peržiūrėti pilietybės santykių reguliavimą. Negalime nematyti, kas įvyko per pastaruosius dešimtmečius: piliečiai keliauja, pasaulis tapo labai dinamiškas.
– Kokių pranašumų įžvelgtumėte, jei referendume rinkėjai pasakytų „taip“?
– Manau, kiekvienas LR pilietis, kuris yra įgijęs šią pilietybę gimdamas, yra tarsi savo valstybės vaikas. Tas ryšys su valstybe, kurį esi įgijęs paties gimimo faktu, neturėtų būti nutraukiamas, nepaisant, kad gal kažkas išvyko, priėmė kitos valstybės pilietybę.
Jei būtų įvesta privaloma karinė tarnyba, LR pilietis privalėtų ją atlikti, o jei būtų pašauktas ginti tėvynę, turėtų tai daryti nepaisant, kiek pasų turi kišenėje.
Šiandien pilietybės santykių reguliavimas yra ydingas ir ta prasme, kad turime kelias skirtingas piliečių kategorijas, o tai nesukuria teisingumo jausmo. Vieni gali įgyti LR pilietybę vien todėl, kad yra LR piliečių iki 1940 m. palikuonys, nepaisant, kad kai kurie Lietuvoje net nėra buvę ar nebūtinai gyvena tose valstybėse, kurios patenka į konstitucinio įstatymo projekte numatytą euroatlantinę integraciją atitinkančių kriterijų valstybių sąrašą, gali gyventi ir Rusijoje ar Baltarusijoje.
Mano manymu, Seimas yra priėmęs protingą sprendimą leisti išsaugoti LR pilietybę ją turintiems vaikams, kurie išvykę iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11-osios. Jei esi LR piliečių palikuonis, bet išvykai, neprivalai atsisakyti LR pilietybės, nepaisant, kad turi kitos valstybės pilietybę. Anksčiau buvo nustatytas terminas apsispręsti, kurią pilietybę renkiesi. Tačiau kiti po 1990 m. išvykę LR piliečiai ją praranda, nepaisant, kad įgijo euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę.
Mano manymu, Estija turi labai gerą taisyklę: nors ji pateikiama kaip valstybė, kurios piliečiams neleidžiama turėti kitos, čia yra tam tikrų išimčių: pilietybė, kuri yra įgyjama gimus, negali būti atimta.
Šiandien galime būti atsargesni dėl tų valstybių, kurios yra į rytus nuo Lietuvos ir kelia mums pavojų. Gal tokios nuostatos visų valstybių atžvilgiu galima netaikyti, bet apie tai galime diskutuoti.
– Ar, jūsų manymu, aukšta referendumo kartelė leidžia tikėtis, kad šis (ar bet kuris kitas) referendumas gali sulaukti teigiamo sprendimo?
– 2019 m. referendume pilietybės klausimu dalyvavo 53,16 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių, jis įvyko. Tačiau pateiktas klausimas teigiamai išspręstas nebuvo: nors beveik 74 proc. dalyvavusių referendume pasakė „taip“, bet tai nebuvo daugiau kaip pusė visų turinčių rinkimų teisę. „Taip“ pasakė per 956 tūkst., teigiamam sprendimui reikėtų dar apie 300 tūkst.
Tad šįsyk, jei rinkėjų aktyvumas būtų didesnis, nemaža tikimybė, kad sprendimas referendume būtų teigiamas. Labai norėčiau būti optimistas, kad referendumas gali būti sėkmingas, bet kai kartelė tokia aukšta, tai padaryti sudėtinga.
– Ar jūs pats pasakysite „taip“?
– Aš tikrai pasakysiu „taip“. Mano palinkėjimas – visiems pasakyti savo sprendimą labai gerai įvertinus visas aplinkybes, vadovautis ne emocijomis, o racionaliu protu, o svarbiausia – ateiti į referendumą ir pareikšti savo poziciją.
Naujausi komentarai