Politologas: pamatėme, kad kritiką galima išsakyti nesmerkiant ir nekariant žmonių

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė akcentuoja, kad pagrindiniai akcentai prezidento metinėje kalboje buvo gerovės valstybės bei dialogo ir sutarimo leitmotyvai. Visgi politologė stebisi, kodėl prezidentas savo metinėje kalboje kaip teigiamą reiškinį akcentuoja gerovės valstybės sampratos virsmą bendrine. R. Urbonaitės įsitikinimu, gerovės valstybės tapimas bendrine rodo tuštumą ir turinio stoką. Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis atkreipia dėmesį, kad prezidentas savo metinėje kalboje pademonstravo, kaip galima nesmerkiant žmonių, nesukuriant papildomo streso išsakyti kritiką.

Gerovės valstybės leitmotyvas

„Kaip ir buvo galima tikėtis, prezidentas labai daug kalbėjo apie dialogą, apie susitarimą ir, žinoma, apie gerovės valstybę. Iš tikrųjų gerovės valstybė kalboje, bent jau aš suskaičiavau, yra paminėta bent jau 12 kartų viename arba kitame kontekste. Taip pat pakankamai daug kartų, bent jau 7 vietose, yra minima skirtis tarp vadinamųjų asmeninių ir bendrų interesų, kas taip pat yra labai susiję būtent su gerovės valstybės kūrimu“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.

Politologė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šalies vadovas savo metinėje kalboje akcentavo, jog gerovės valstybės samprata tapo bendrine. Visgi R. Urbonaitė abejoja, ar gerovės valstybės sampratos tapimas bendrine yra teigiamas reiškinys.

„Tai tarsi pateikiama kaip laimėjimas. Tačiau man kyla klausimas, kodėl tai yra pateikiama kaip laimėjimas, nes, mano asmeniniu požiūriu, kai gerovės valstybės samprata tampa bendrine, tai nėra labai gera tendencija, nes dažniausiai tai rodo tuštumą ir turinio stoką. Gerovės valstybės samprata Lietuvoje turi būti ne bendrinė, o turi būti unikali, su labai aiškiai išreikštu turiniu. Štai čia man disonavo tokie šabloniniai pasakymai, atrodo, kad tų šabloninių frazių net ne visada pagalvota apie turinį“, – savo nuomonę išsakė politologė, akcentuodama, kad ir kituose G. Nausėdos metinės kalbos akcentuose pasigedo gilesnio turinio.

Štai čia man disonavo tokie šabloniniai pasakymai, atrodo, kad tų šabloninių frazių net ne visada pagalvota apie turinį.

„Bendrinės sampratos dažnai yra tuščios, mes turime turėti unikalią, Lietuvai pritaikytą gerovės valstybės sampratą ir prie šitos unikalios sampratos prezidentas ir galėtų prisidėti. Bet kol kas mes matome daugiau abstraktumo, kalbant apie gerovės valstybę“, – teigė R. Urbonaitė.

Pasak ekspertės, siekis padaryti gerovės valstybės sampratą bendrine atskleidžia šablonišką požiūrį.

„Manau, kad negalime štampuoti gerovės valstybės sampratos kiekvienai valstybei. Mes esame unikalūs, yra pamatiniai principai, bet mes turime juos pritaikyti sau“, – sakė ji.

Nuosaikus prezidento tonas

R. Urbonaitė pabrėžia, kad reikia teigiamai įvertinti G. Nausėdos pastangas metinėje kalboje išlaikyti dialogo ir sutarimo leitmotyvą. Politologė akcentuoja, kad metinėje kalboje buvo stengiamasi parodyti daug nuoširdumo ir empatijos, tačiau kelia klausimą, ar šalies piliečiai siekį supras.

„Norėta parodyti daug empatijos ir nuoširdumo, bet, ar tai pavyko, aš manau, įvertins žmonės. Mano asmeniniu vertinimu, vis dėlto tai nebuvo pasiekta iki galo. Tačiau tas pastangas išlaikyti vieną pagrindinių dialogo ir sutarimo leitmotyvų įvertinti reikia, nors man atrodo, kad tokio tarsi gylio šiek tiek net ir pritrūko arba tos empatijos, kurią norėta išreikšti, galbūt, ne visi tą empatiją taip gerai ir apčiuops“, – suabejojo R. Urbonaitė.

Politologė atkreipia dėmesį, kad, nors kalboje buvo šiek tiek sukritikuoti valdantieji dėl Konstitucinio Teismo, tačiau, pasak jos, visa kalba buvo gana nuosaiki, ypač lyginant su kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniais pranešimais.

Taip kad stilistika iš tiesų visiškai kita, lyginant, sakykime, su D. Grybauskaitės stilistika, kur kiekviena klaida būdavo praktiškai verta bausmės kiekvienam, kurį ji įvardina.

„Tonas nuosaikesnis, ramesnis, mažiau aštresnių frazių. Iš kitos pusės, galbūt (...) D. Grybauskaitės kalbose buvo daugiau šiek tiek konkretumo arba mažiau dėmesio bendriems dalykams. Tai gali būti ir gerai, ir blogai, žiūrint, iš kurio taško matysime. Dabar mes matome šiek tiek kitokią kalbos struktūrą ir, žinoma, nuosaikesnį toną“, – teigė ji, atkreipdama dėmesį, kad metinėje kalboje daugiau buvo apeliuojama ne į valdančius ir Seimą. Pasak politologės, kalba buvo labiau nukreipta į Lietuvos žmones.

R. Urbonaitė neslepia G. Nausėdos metinėje kalboje nesulaukusi ir savikritikos.

„Aš tikėjausi, kad prezidentas pasakys, ko jam dar nepavyko per šiuos metus padaryti arba su kokiais labai rimtais iššūkiais jis susidūrė, šios dalies kalboje nebuvo. Tiesa, Dalia Grybauskaitė taip pat niekada nepasižymėjo savo metinėse kalbose savikritika, prezidentas galbūt galėjo įvesti naują tradiciją, kol kas neįvedė, nors, aišku, metai dar nėra labai ilgas laikotarpis, pažiūrėsime, galbūt kitoje kalboje dar bus“, – atkreipė dėmesį politologė.

Kalbos stilistika

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L. Bielinis atkreipia dėmesį į stilistinį G. Nausėdos metinės kalbos aspektą. Pasak politologo, šalies vadovas savo metinėje kalboje net principinius dalykus ir kritiką sugebėjo išsakyti nesmerkiant ir nesukuriant streso. Pasak L. Bielinio, G. Nausėdos tonas metinėje kalboje kardinaliai skyrėsi nuo jo pirmtakės D. Grybauskaitės.

„Visa kalba buvo taip išsakyta, netgi principiniai dalykai buvo išsakyti tokiu stiliumi, kad mes puikiai pamatėme, kad galima nesmerkiant, nekariant žmonių, nesukuriant streso susakyti visus kritinius aspektus. Taip kad stilistika iš tiesų visiškai kita, lyginant, sakykime, su D. Grybauskaitės stilistika, kur kiekviena klaida būdavo praktiškai verta bausmės kiekvienam, kurį ji įvardina“, – Eltai teigė politologas.

„Aš manyčiau, kad prezidentas parodė, kaip reikia traktuoti Lietuvos padėtį Europoje ir pasaulyje, nekeliant streso ir nesukuriant kažkokių papildomų problemų“, – pridūrė jis.

Nors politologas taip pat pripažįsta, kad savikritiško požiūrio prezidento metinėje kalboje nepastebėjo, tačiau akcentuoja, kad tai neturėtų suprantama būti pagrindinis kalbos aspektas.