Naujai pasirodžiusi Vlado Terlecko knyga apie pokario partizanų kovą ir stribų žiaurumus galėtų būti puikus atsakas tiems, kurių mąstymas apie šį laikotarpį vis dar suklijuotas iš sovietinių klišių. Tačiau knygos tiražas mažas, ji gana brangi, kad būtų lengvai įperkama. Paklausti, ar valstybė galėtų prisidėti prie tokio leidinio sklaidos, aukšti pareigūnai kalbėjo apie tvarkas, įstatymus, apmąstymus, funkcijas, institucijas ir t.t. Visiškas nesiorientavimas, idėjų nebuvimas ir bejėgiškumas – tokie žodžiai dažniausia ateina į galvą po šitokio kalbėjimo. Apie jokią sistemą ar kryptį nėra net kalbos.

Kultūros ministerijos, kuriai yra numatytos funkcijos kovoje su propaganda, vadovė apskritai neturėjo ką apie tai pasakyti. O pasak Seimo pirmininko, knyga per sunki jaunimui, reikia rašyti lengviau. Vadinasi, nuslėpti nuo jaunų žmonių to meto žiaurumą, nuslėpti istoriją.

Gegužę trys Seimo komitetai, kuruojantys kultūrą, švietimą ir nacionalinį saugumą, įpareigojo Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijas iki birželio pabaigos pateikti konkrečius kovos su propaganda priemonių planus.

Švietimo ir mokslo ministerija tada tikino, kad pedagogams organizuojami informacinio raštingumo kursai,  planuojama vyresnių klasių moksleiviams įvesti pasirenkamąsias gynybos ir nacionalinio saugumo pamokas. Tuo metu Kultūros ministerija deklaravo, kad steigiamas koordinacinio pobūdžio centras, su propaganda jau dirbama. Tačiau dabar paaiškėjo, kad konkretaus plano rengimas atidėtas iki rudens, ir, greičiausia, šis darbas bus pavestas prie Vyriausybės steigiamam Krizių valdymo centrui.

Kultūros ministrė  Liana Ruokytė-Jonsson per savo atstovą pranešė neturinti laiko komentuoti kas jau nuveikta. O už informacinio raštingumo politiką atsakingas kultūros viceministras dar tik gilinasi, kas yra priešiška propaganda.

„Tai yra nauja tema valstybe. Iš esmės dabar analizuojama, funkcijos derinamos tarp institucijų būtent tarpinstituciškai, kad nesidubliuotų ir mąstom kokios tai funkcijos bus iki galo ir skaičiuojamas biudžetas“, – sakė kultūros viceministras Audronis Imbrasas.

Kol politikai ir biurokratai derina kokių ir kas imsis veiksmų, kiek tai kainuos, Nepriklausomybės akto signataras, šiaip jau bankininkystės specialistas, Vladas Terleckas išleido knygą apie pokario ginkluotą pasipriešinimą sovietų okupacijai. Archyvuose jis praleido aštuonerius metus, rinko mokslinę medžiagą, liudininkų parodymus, visa tai sudėjo į daugiau nei 500 puslapių leidinį. V. Terleckas sako negalėjęs apsikęsti, stebėdamas, kaip pokariu Lietuvos valstybę ginklu gynę partizanai dabar šmeižiami ir ne tik iš užsienio.

„Tai būtent antipartizaninė kampanija, daugelio istorikų neigiamas, nepagrįstas jų (partizanų) kaltinimas žmogžudystėmis, net neigimas, kad jie buvo partizanai, o kad jie buvo banditai. Tai – iš sovietinės leksikos“, – teigė knygos autorius.

Anot Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovės Birutės Burauskaitės, pastarojoje V. Terlecko knygoje sudėta ir dar neviešinta informacija. Ji ypač vertinga ugdant jaunosios kartos patriotizmą.

„Aš manyčiau, kad turėtų būt suinteresuota Švietimo ir mokslo ministerija, kad ta knyga pasiektų moksleivius.  Tai, jeigu galėtų Švietimo ir mokslo ar Kultūros ministerija prisidėti. Knyga tikrai labai reikalinga, ir kai ypač dabar vyksta tokie šmeižikiški išpuoliai iš mūsų kaimynų pusės, tai aš manau, kad ta informacija turi būti labai aiškiai pasiekiama“, – sakė B. Burauskaitė.

Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai aiškina, kad centralizuotų pirkimų seniai nelikę, mokyklos pačios sprendžia, kokią literatūrą įsigyti.

„Mokykloms yra įdėti pinigai į krepšelį. Galbūt mokyklos pačios gali galvoti, kad kaip tą knygą turėti, panaudoti, kokiom klasėm“, – svarstė švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius.

Kultūros ministerijos vadovybė sako taip pat neketinanti kištis į konkrečių knygų leidybą ir platinimą.

„Pati ministerija nefinansuoja atskirų projektų. Tai daroma per fondus. Yra taip pat Kultūros rėmimo fondas, kuris finansuoja ir leidybą, įskaitant ir patriotinę ir istorinę“, – kalbėjo kultūros viceministras A. Imbrasas.

Tuo metu V. Terleckas sako prašęs paramos savo pirmajai knygai apie pokario partizanus, tačiau valdininkai tada jam parodė duris, todėl šįkart paramos Lietuvoje neieškojo.

„Ne, ne, nesikreipiau, nes turėjau patirties, kad aš negausiu. Neduoda – neaktuali tema, išnagrinėta“, – pasakojo Nepriklausomybės akto signataras.

Ši knyga išleista autoriaus ir Amerikoje veikiančio Lietuvių fondo lėšomis. Deja, tik 500 egzempliorių tiražu, todėl pasieks labai siaurą besidominčiųjų šia tema ratą.

Pirmoji V. Terlecko knyga partizanų tema išversta į prancūzų ir anglų kalbas. Jas autorius dažnai dovanoja  užsieniečiams. Anot V. Terlecko, labai svarbu, kad tiesą apie mūsų valstybės tragišką istoriją, lietuvių didvyriškumą išgirstų kuo daugiau žmonių pasaulyje.

V. Terleckas savo lėšomis pastatė kryžių žuvusiems gimtojo Krivasalio kaimo partizanams. Tarp jų – ne tik kaimynai, bet ir du jo tėvų pusbroliai. Nepriklausomybės akto signataras sako, kad šie savo jaunystę ir gyvybes už Lietuvos laisvę atidavę vyrai verti pagarbos ir valstybės apsaugos nuo jų atminimo niekintojų. Deja, ta valstybės politika šiuo klausimu atsitiktinė. 

„Jeigu jau ypatingas iš rytų šalies puolimas, tai tada sureaguojama, o čia turi būti sisteminis darbas. Ne tik mokykla. Pirmiausiai, turi tėvai kalbėti. Vadovėlių skaičiau keletą. Vadovėliai nuvylė. Nekalbant apie dalykines klaidas arba interpretaciją, bet ir pats pateikimo stilius, kalba. Yra kronika. Jinai neįdomi. Faktologija sudėliota, bet jausmo nėra. Šilumos nėra“, – kalbėjo V. Terleckas.

Seimo pirmininko V. Pranckiečio nuomone, tokios knygos, kaip V. Terlecko, reikšmingos, bet tai subrendusių žmonių vadovėlis, o jaunimui reikia lengvesnio turinio.

„Dėl jaunimo, tai jis yra per sunkus. Galbūt reiktų pagalvoti apie kokį bendrą projektą su autoriumi, kad padarytų tokį konceptualų sprendimą, bet prieinamesnį, lengvesnį tokį kaip vadovėlį. Aš norėčiau jaunimui, kad būtų koks nors daug lengviau skaitomas siauresnis kūrinys, kurį jis pajėgtų norėti perskaityti“, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis.

Sunku patikėti, bet Seimo pirmininkas kaip tik ir siūlo perrašyti istoriją, nutylėti tai, kas skaudžiausia, nuslėpti nuo jaunų žmonių tai, kas juodžiausia.

Apie pokario partizanus taip pat parašęs knygą istorikas Bernardas Gailius sako, kad partizanų istoriją privalo žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis. Laisvės kovotojų pavyzdys rodo, kad piliečiai atsakingi už savo valstybę, ir kaip toli galima nueiti tos atsakomybės keliu.

„Tai daug reiškia, kad dešimčiai metų praktiškai galima sulaikyti sovietinę okupaciją, kas buvo didžiulė mašina ir tikrai gerai pasiruošusi integruoti naujas valstybes į Sovietų Sąjungą. Tai, remiantis šiuo pavyzdžiu, galima labai daug pasakyti apie šiuolaikinę valstybę. Ir dėl to ta tema yra netgi svarbesnė jaunimui, negu šiaip dėl kažkokios atminties ir bendro istorijos žinojimo. Tik kad mes patys, suaugę žmonės, to iki galo neatradom ir nemokam dar to išaiškinti, kad tai yra aktualu, o ne vien tik kažkokia praeitis“, – sakė dr. B. Gailius.