Vertėjas labai dažnai būdavo žmogus, kuris padėdavo išnešti sveiką kailį iš įvairių nemalonių situacijų, LRT RADIJUI sako Lietuvos specialiosios misijos Afganistane buvęs vadovas Aleksandras Matonis. „Geras vertėjas atvykęs į vietą, kurioje turi vykdyti užduotį, visada stebėdavo vietos gyventojų nuotaikas. Nereikia manyti, kad visi būdavo vien pozityviai nusiteikę. Būdavo visokių situacijų“, – tvirtina jis.

– Kiek vertėjų su jumis dirbdavo?

– Provincijos atkūrimo grupėje vertėjų buvo ne vienas, ne keli, o kartais keliolika. Poreikis buvo milžiniškas. Lietuvos karių kelios grupės nuolat išvyksta, todėl kiekviena privalo turėti vertėją. Taip pat vykdėme civilinę misiją, su kuria vykdavome į skirtingas vietas. Tada turėdavome du vertėjus. Tiesa, su Basiru niekada nedirbdavome, nes mums buvo reikalingi vertėjai, kurie nepriekaištingai moka anglų kalbą, kad būtų verčiama iš dari kalbos į anglų ir atvirkščiai,  gautume tikrai patikimą informaciją.

Kariuomenės žvalgai turėjo savo vertėjus, logistai, kurie rūpinosi stovyklos išlaikymu, – irgi. Kasdien stovyklos teritorijoje būdavo nemažai vietinių gyventojų, kuriuos samdė Goro provincijos atkūrimo grupė atlikti įvairius darbus (statybos, tvarkymo). Vertėjams reikėjo visa tai išversti ir paaiškinti.

Basiras dažniausiai dirbo su kariškiais. Galbūt lietuvių kalbą jis išmoko dėl to, kad ne visi kariai gerai moka anglų kalbą. Kai kuriems buvo malonu pakalbėti lietuviškai. Beje, vienas vertėjas netgi buvo išmokintas lietuvių liaudies dainos „Atskrend sakalėlis“. Atvykus aukštiems generolams kartais ją ir padainuodavo. Na, bet, žinoma, tai juokai.

– Ar lietuviškai kalbančių vertėjų buvo daug?

– Kalbančių lietuviškai buvo vienetai. Apskritai turiu pasakyti, kad afganistaniečiai imlūs kalboms, tikrai geri poliglotai. Gyvendami Afganistane, būdami tadžikais, moka ne tik dari kalbą, bet ir puštūnų, urdų. Šios kalbos vartojamos dalyje Pakistano, Indijoje. Vadinasi, jie moka mažiausiai tris kalbas, nekalbant apie įvairius dialektus.

O taip pat, kai atėjo tarptautinės pajėgos užvirė Babilono tautų katilas. Pavyzdžiui, mūsų Goro provincijos atkūrimo grupės kai kurie vertėjai mokėjo angliška. Kai kurie buvo prisiminę mokslus sovietinės okupacijos laikais, todėl mokėjo kažką paaiškinti ir rusiškai. Mūsų specialiosios misijos vertėjas Kabule (be jau išvardintų dari, puštu, urdu) mokėjo italų, anglų, rusų ir šiek tiek lietuvių.

– Tokio vertėjo vertė Afganistane yra milžiniška?

– Pasakysiu atvirai – vertėjas labai dažnai būdavo žmogus, kuris padėdavo išnešti sveiką kailį iš įvairių nemalonių situacijų. Geras vertėjas atvykęs į vietą, kurioje turi vykdyti užduotį, visada stebėdavo vietos gyventojų nuotaikas. Nereikia manyti, kad visi būdavo vien pozityviai nusiteikę. Būdavo visokių situacijų.

Pavyzdžiui, vietinis gyventojas, dirbantis vertėju, suprasdamas kalbą, greitai viską perprasdavo. Kartais pasakydavo „reikėtų iš čia važiuoti, nes čia kaupiasi nepasitenkinimas“ arba „tas žmogus kažką rezga“. Tokių situacijų buvo ne viena, ne dvi ir net ne dešimt.

– Grįžkime prie Basiro. Pokalbis su juo vyko kažkokioje vietinėje parduotuvėlėje?

– Provincijos atkūrimo grupės teritorijoje, pačioje stovykloje, buvo pastatyta palapinė, kurioje veikė vietos gyventojų parduotuvėlė. Ten buvo galima nusipirkti įvairių vietos dirbinių, džiovintų skorpionų, vietos gamybos kilimų (nors ir nelabai geros kokybės) – įvairių suvenyrų. Deja, kariai neturėdavo galimybės laisvai keliauti ir ieškoti autentiškų suvenyrų. Kartais toje parduotuvėlėje buvo galima rasti ir Kinijoje pagamintų afganistanietiškų suvenyrų.

– Vertėjai dirbdavo ranka rankon su pajėgomis. Kas jiems buvo pažadėta mainais?

– Skirtingose šalyse į tai pažiūrėta skirtingai. Pavyzdžiui, JAV dar 2009 m., kai pajėgos Afganistane buvo dar tik didinamos, jau pradėjo specialių imigrantų vizų programą. Nuo 2009 m. šia programa pasinaudojo maždaug 10 tūkst. buvusių vertėjų arba jų šeimų narių.

Traukiantis pajėgoms, žmonės, kurie aktyviai bendradarbiavo, padėjo kariuomenei, negali ten pasilikti. Jie tampa priešiškų pajėgų taikiniais. Pavyzdžiui, vienas mūsų vertėjas (neminėsiu jo vardo), nepaprastai išsilavinęs žmogus, mokytojas, gerai mokėjęs įvairias kalbas, gyvenęs Čekčerane ir dirbęs su mumis bei civiliais, pradėjo gauti grasinančius laiškus. Tie laiškai pasiekdavo jį, jo šeimą. Buvome priversti sukurti tam žmogui naują gyvenimą Kabule. Jis išsikėlė su visa šeima. Jį įdarbinome Lietuvos specialiojoje misijoje pagalbininku, raštinės vedėju, priimamojo darbuotoju. Kabule, toli nuo savo gimtų vietų, jis susikūrė naują gyvenimą.

Be pozityvaus Amerikos arba Jungtinės Karalystes pavyzdžio, turime ir kitokių, kaip elgėsi mūsų kaimynai. 2013 m. pagarsėjo istorija Estijoje. Buvęs vertėjas, kuris buvo įvardytas kaip Omaras, kreipėsi prašydamas prieglobsčio Estijoje. Tuomet estai traukėsi iš Helmando provincijos, kuri visada buvo nepaprastai „karšta“ vieta.

Kilo grėsmė Omaro gyvybei. Atvykęs su britų pajėgomis į Didžiąją Britaniją jis kreipėsi į Estiją, sakydamas – aš dirbau su estais. Deja, Estijos vyriausybė atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą, motyvuodama tuo, kad politiškai tai atrodytų nenaudinga, nes neva kaip tai atrodys, kad, pasitraukus tarptautinėms pajėgoms, Afganistane nesaugu. Buvo rastas toks politinis pretekstas.

Taip pat teko skaityti apie panašų atvejį Lenkijoje. Gaznio provincijoje veikė lenkų atkūrimo grupė. Apie 50 vertėjų turėjo problemų, kai norėjo pakliūti į Lenkiją. Nežinau, koks jų likimas, bet netgi tarptautinė pasaulinė vertėjų asociacija [Tarptautinė profesionalių vertėjų ir interpretatorių asociacija – LRT.lt] kreipėsi į tuometinį Lenkijos prezidentą Bronislavą Komorovskį, prašydama užtarti tuos afganistaniečius, kurie, rizikavo savo gyvybe ir tai tebedaro, likę Afganistane, kad jie galėtų gauti prieglobstį toje šalyje, kuriai jie nuoširdžiai dirbo.

– O ką žadėjo Lietuva?

– Buvo pasiūlyta galimybė persikelti į kitą pageidaujamą Afganistano vietą. Tai buvo pasiūlyta keliems žmonėms. Negaliu detalizuoti, bet tokie pasiūlymai pasiekė tuos žmones, kurie tikrai nuoširdžiai bendradarbiavo su provincijos atkūrimo grupe Čekčerane. Kiek žmonių pasinaudojo ta galimybe persikelti į kitą miestą, informacijos, deja, neturiu.

Taip pat buvo siūloma piniginė kompensacija, tam tikra pinigų suma, kuri leistų tiems žmonėms persikelti į kitą gyvenamąją vieta ar kaip nors kitaip spręsti problemas. Kokios tai buvo piniginės sumos, neskelbiama bent jau viešai, tačiau žinoma, kad geras vertėjas per mėnesį gaudavo net iki 1 000 JAV dolerių. Žinoma, turimas omenyje tikrai geras vertėjas.

Vertėjų būdavo įvairių. Atsimenu, kad vasarą į Čekčeraną iš Kabulo ar kitų miestų užplūsdavo darbo ieškantys studentai. Tuomet vertėjų pasiūla būdavo didesnė. Žiemą, kai viską užsnigdavo, vertėjų sumažėdavo. Kiekvieną vertėją juk tekdavo nepaprastai kruopščiai patikrinti. Tai yra karo zona, kurioje pilna pavojų.

Yra ne kartą buvę, kai, pavyzdžiui, JAV atsakomybės zonoje, patikimai atrodantys, patikrinti vertėjai įsinešdavo sprogmenį. Taip žuvo keliolika Centrinės žvalgybos valdybos agentų Pietų Afganistane. Labai dažnai žmonės neturėdavo kito pasirinkimo, nes jų šeimos nariai būdavo paimami įkaitais. Tai tikrai pavojinga, atsakinga profesija. Su Basiru Lietuva tikriausiai pasielgs deramai.