Abu be patirties

„Esu pati laimingiausia tada, kai mano komandoje yra už mane daug stipresni žmonės ir daug daugiau žino nei aš“, – tikino į premjeres iškelta politikoje dar debiutantė Inga Ruginienė.

Dabar, jau bebaigiant formuoti I. Ruginienės ministrų kabinetą, Vytauto Didžiojo universiteto politologas Ignas Kalpokas nerimauja: „Jei ministrų komandą premjerė pasirinko iš protingesnių už save, man kyla didelis nerimas dėl to palyginamojo dydžio, už kurį jie yra protingesni.“

Naujoje Vyriausybėje iš keturiolikos ministrų bent septyni bus nauji, dar vieno iki pirmadienio popietės nebuvo pasiūlyta. Idealiu atveju jie turi turėti politinės ir vadybinės patirties, būti įsigilinę į jiems patikimą sritį, būti nepriekaištingos reputacijos. Deja, daugeliu atveju kandidatams toli iki šių kriterijų.

I. Kalpoko vertinimu, kol kas vaizdas toks, kad I. Ruginienės ministrų komanda bus silpnesnė nei Gintauto Palucko: „Didžioji dalis naujų žmonių, kurie ateina į Vyriausybę, jei kompetencijos ir turi, tai visiškai kitose nei jiems norimos patikėti srityse, neturi patirties politikoje arba viešojo administravimo veikloje. Kai kuriais atvejais atrodo, kad kažkas loterijoje ištraukė bilietą į ministrus“, – vertina politologas.

Iš socialdemokratų devynių ministrų keičiami keturi. Kylant abejonėms, kas vis dėlto formuoja Vyriausybę, manoma, kad I. Ruginienė parodė stuburą – atsisakė finansų ministro Rimanto Šadžiaus, nors jį teigiamai vertino tiek socialdemokratai, tiek prezidentas. Tačiau ką iš tikrųjų tai rodo, jei atsisakoma patyrusio specialisto ir politiko?

Iki šio paskyrimo jis Finansų ministerijai buvo vadovavęs dukart. Pasak I. Kalpoko, kaip jis tai darė prieš pat finansų krizę, galima vertinti vienaip ar kitaip, bet tai tikrai buvo žmogus, kuris šįsyk atėjo į postą jau žinodamas, ką reiškia vadovauti šiai ministerijai, turėdamas reikalingų politinių ir dalykinių kompetencijų.

Dabar siūlomo Kristupo Vaitiekūno politinė patirtis – aštuoni mėnesiai viceministro poste, anksčiau didžiąją dalį jis dirbo vadybininku. „Politinis svoris nepalyginamas. Akivaizdu, šis pakeitimas įvyko visų pirma todėl, kad nebuvo gero kontakto tarp ligšiolinio ministro ir I. Ruginienės, o finansų ministras yra dešinioji premjero ranka. Tačiau jei K. Vaitiekūnas bus paskirtas, turėsime situaciją, kai ir pati premjerė, ir jos metaforinė dešinioji ranka nespinduliuoja patirtimi, ir čia bus iš tikrųjų sudėtinga“, – prognozuoja I. Kalpokas.

Padėka: į socialinės apsaugos ir darbo ministres siūloma J. Zailskienė buvo viena iš pagrindinių „čekutininkų“ gynimo įstatymo iniciatorių, jo pateikėja. Gal čia socialdemokratiškas būdas už tai atsilyginti? / P. Peleckio / BNS nuotr.

Savivaldybininkių šuolis

I. Ruginienės pirmąjį pasirinkimą į kultūros strategus – G. Paluckui patarinėjusį Tadą Vinokurą, anksčiau rinkiminėse kovose pagarsėjusį video vaizdeliais, kaip pabrango kebabai – daugelis suprato kaip humorą arba taktiką, kad po tokio pretendento bet kuris atrodys geresnis. Antrasis pasirinkimas – Seimo debiutantė Vaida Aleknavičienė.

„Vietoje vienokio profilio žmogaus, nedaug bendra turinčio su kultūra, pasirinktas kitokio profilio, taip pat nedaug bendra turinčio su kultūra. Siūloma ministrė atėjusi iš savivaldos, nacionalinėje politikoje ji žengia tik pirmuosius žingsnius, o srityje, kuri jai norima patikėti, tik ruošiasi juos žengti“, – vertina I. Kalpokas.

Politologo vertinimu, ligšiolinis ministras Šarūnas Birutis, susilaukęs ir prezidento kritikos, buvo gana kontroversiškas tiek dėl savo ankstesnės patirties Darbo partijoje, tiek dėl kai kurių pareiškimų apie didžią rusų kultūrą ir kita, tačiau jau buvo vadovavęs ministerijai, žinojo, kaip veikia procesai.

I. Ruginienė ją pačią Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje pakeisti pasiūlė taip pat iš savivaldybių politikos atėjusiai ir vos Seime apšilusiai Jūratei Zailskienei. Šios karjera iš savivaldos į tikrai svarbią nacionalinės valdžios poziciją irgi labai greita, o, pasak I. Kalpoko, ir ligšiolinė jos patirtis Seime ne be abejonių: „Būtent ji buvo viena iš pagrindinių „čekutininkų“ gynimo įstatymo iniciatorių, jo pateikėja. Karmos taškų dėl to jai neprisidėjo. Susidaro įspūdis, kad gal čia toks socialdemokratiškas būdas atsilyginti už įdėtą darbą teikiant būtent šį įstatymo projektą.“

Politologas pabrėžia, kad savivaldybininkų jokiu būdu negalima nuvertinti, yra nemažai atvejų, kai darbas savivaldoje tampa tramplinu į nacionalinę politiką. Tačiau pereinant į naują lygį norima, kad tai nebūtų mokymasis darbe, o šįsyk toji kilimo progresija labai greita, abi pasiūlytosios į ministres neturi nė metų Seime patirties, kojos vargiai spėtos apšilti. Kitaip atrodytų, jei tai bent būtų žmonės su aukštomis profesinėmis kompetencijomis siūlomose kuruoti srityse, pavyzdžiui, jei V. Aleknavičienė jau anksčiau būtų buvusi žinoma kaip kultūros srities asmenybė arba savivaldoje būtų kuravusi kultūrinę veiklą, tačiau taip nėra.

Vis dėlto savivaldybininko karjera gali ir sužlugdyti ją nacionalinėje politikoje. Problemos dėl „čekučių“ neleido tęsti darbo ligšioliniam susisiekimo ministrui Eugenijui Sabučiui. Vietoj jo pasirinktas, I. Kalpoko vertinimu, pakankamai saugus variantas – šiek tiek kilstelėti pareigose viceministrą Jurą Taminską.

„Tačiau kol kas labai sunku kalbėti apie kandidatus į ministrus, kurie – kaip katė maiše. Jei netgi profesiškai besidomintiems politika reikia gūglinti pavardę ir aiškintis, kas yra pretendentas į ministrus, tai irgi šį bei tą pasako. Galima kalbėti apie kažkokį tęstinumą, tačiau ministro sėkmė priklauso ir nuo jo asmeninių savybių, gebėjimų derinti interesus, apginti savo poziciją skirstant biudžetą, atsilaikyti prieš lobistinių grupių interesus. O ateina žmonės, kurie yra tokių situacijų nepatikrinti, neturėję progų užsirekomenduoti kaip sprendimų priėmėjai, ne tik kaip padėjėjai“, – mano I. Kalpokas.

Pretendentę atmetė

„Nemuno aušra“ nutarė keisti ligšiolinius savo ministrus. Kaip ir formuojant G. Palucko Vyriausybę, prezidentas pakartojo savo poziciją: šios partijos narių nė nesiūlyti.

Gitanas Nausėda pareiškė nebematantis būsimoje Vyriausybėje ligšiolinio aplinkos ministro Povilo Poderskio po 15min tyrimo, kad, iki ministravimo buvęs vėjo energetikos verslo lobistu, jis ir toliau dalyvavo priimant tam palankius sprendimus.

Tačiau nauja pretendentė visus pribloškė: į ministres pasiūlyta buvusi „Maximos“ komunikacijos vadovė Renata Saulytė, „aušriečiams“ lig šiol priskirtoje Teisingumo ministerijoje dirbusi kanclere, tačiau vos tris mėnesius, nes nesutarė su ministru.

Prezidentas nusistebėjo, ar Lietuvoje nėra žmogaus, kuris atitiktų formaliuosius reikalavimus šioms pareigoms ir tuoktų jiems patikimoje srityje.

I. Kalpoko nuomone, sunku įsivaizduoti, kaip komunikacijos specialistei pavyktų įsijausti į naują sritį ir naujas pareigas. Ministerijos darbe jos patirtis labai trumpa, o viešai prieinamoje jos biografijoje ir įrašuose nieko nėra, kas leistų spėti, kad ji yra turėjusi ką nors bendro su aplinkosauga.

Pasak I. Kalpoko, dabar turėsime situaciją, kai ir pati premjerė, ir jos dešinioji ranka finansų ministras nespinduliuoja patirtimi, ir čia bus iš tikrųjų sudėtinga.

„Galima abejoti nemažos dalies pretendentų į ministrus kompetencija, tačiau čia toks vaizdas, kad Remigijus Žemaitaitis tiesiog išėjo į gatvę ir, ką pagavo už rankos, tą ir atsivedė“, – ironizuoja I. Kalpokas. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad R. Saulytė jau bandė laimę konkurse į šiai ministerijai pavaldžios įstaigos vadovus. Netiko ten, tai pamanė, kad tiks į ministres.

Paskirtoji premjerė džiaugėsi R. Saulytės jaunatvišku entuziazmu, lyg svarbiausia – norėti būti ministru, o galėti – antraeilis dalykas. Tačiau jei dėl tokio entuziazmo pačiai I. Ruginienei pavyko būti paskirtai premjere, kodėl nepabandžius ir kitiems? Vis dėlto po pokalbio su prezidentu I. Ruginienė dėl R. Saulytės apsigalvojo.

Beje, prezidentas yra minėjęs, kad Vyriausybę gali patvirtinti ir nepilnos sudėties.

Žemės ūkio ministro rokiruotė taip pat neapsiėjo be skandalo. Paaiškėjus, kad ligšiolinio ministro Igno Hofmano „aušriečiai“ neteiks, šis pareiškė, kad yra baudžiamas, nes, nors ir spaudžiamas R. Žemaitaičio, nesutiko keisti ministerijos padalinių ir jai pavaldžių įstaigų vadovų. „Aušriečių“ lyderis atkirto: „Tas chaosas, kuris toliau vyksta ministerijoje, tie visi nuotoliniai darbai ir tetos, ponios ir ciocės darbo metu plaukus garbanojasi, masažus atlieka, pedikiūrus, manikiūrus. Man tai nėra priimtina. Arba jos čiuožia lauk su savo nėriniuotomis tašelėmis, arba pradeda dirbti vardan valstybės.“

Pasak I. Kalpoko, tai tas tikrasis R. Žemaitaitis – kontroversiškas, „nesušukuotas“, kurį dalis žmonių ir rinko, nes jis yra toks. Dabar, matyt, pamatęs pastarųjų mėnesių visuomenės apklausų reitingus, jis labai stengiasi grįžti prie tokio savo įvaizdžio.

Ar naujasis „aušriečių“ pasirinkimas – dabartinis viceministras Andrius Palionis – galėtų būti geresnis už pirmtaką, pasak I. Kalpoko, sunku prognozuoti. Jis bent jau buvęs ministru ir iš to laiko sunku prisiminti kažkokias ypatingai dideles kontroversijas ir skandalus. I. Hofmanas atėjęs iš ūkininkų, kas jam leidžia suprasti šios srities problemas. Antra vertus, pernelyg gilus įsitinklinimas kelia pavojų, kad bus proteguojamos tam tikros interesų grupės. „Taip, ūkininkai protestavo ir prie šio ministro, ir „išsiprotestavo“ – ūkininkams padarytos mokesčių lengvatos. Žiūrint siaurai, žemės ūkio interesų atstovavimo prasme, I. Hofmanas dirbo turbūt gana sėkmingai, tačiau nebūtinai tuo aspektu, kur savo srities interesus reikėjo balansuoti su visos valstybės“, – vertina politologas. Jo manymu, turint omenyje didžiosios dalies naujų ministrų lygį, A. Palionis nėra pats blogiausias variantas.

Dėl naujojo kandidato į Energetikos ministerijos, kurią iškeitė vietoj Teisingumo, vadovus iki pirmadienio popietės – jokio varianto. Apskritai, tokios svarbios valstybės interesams nacionalinio saugumo srityje ministerijos atidavimas „aušriečiams“ sukėlė opozicijos ir dalies visuomenės pasipiktinimą. „Socialdemokratai nelabai turėjo iš ko rinktis, nes taip garsiai metę į šoną S. Skvernelį, pasiliko vienintelį įmanomą koalicijos variantą, kur jie turi daugumą. Tokioje situacijoje, kokios ministerijos R. Žemaitaitis reikalavo, tokią socialdemokratai jiems atidavė, juo labiau kad čia jiems nereikėjo paaukoti savo ministro“, – mano I. Kalpokas.

Pasak jo, kol kas panašu, kad ligšiolinis ministras Žygimantas Vaičiūnas, kurį šiame poste ir toliau nori matyti prezidentas, atsisakė nusilenkti ir pabučiuoti R. Žemaitaičiui žiedą. Šis neslepia, kad pasirinkimą lems tai, ar Ž. Vaičiūnas sutiks su „aušriečių“ idėjomis delistinguoti „Ignitis grupės“ akcijas, tačiau jis – prieš radikalius ir skubius sprendimus.

Jei bus pateiktos Artūro Skardžiaus ar Aido Gedvilo kandidatūros, kurios neoficialiai minimos, tai gali būti labai rimtas testas G. Nausėdos principingumui, nes tikrai negalima pasakyti, kad jie nesusiję su „Nemuno aušra“, net jei paaiškėtų, jog sustabdė narystę ar iš jos išstojo kelioms dienoms, kol vyksta ministrų skyrimas.

I. Kalpokas primena, kad apie A. Skardžių tikrai negalima sakyti, kad jis nieko nežino apie šią sritį: „Dar ir kaip žino, tačiau interesai, kurie yra susijęs su Baltarusija, kitais dalykais, dėl kurių jis jau yra turėjęs labai rimtų politinių problemų ir vos neišskridęs iš Seimo, nenuteikia labai optimistiškai.“

Pasirinkimas: „Nepažįstu to žmogaus, tikrai. Edvinas, berods. Jis – ministerijos darbuotojas.“, – pretendentą į ekonomikos ir inovacijų ministrus E. Grikšą pristatė I. Ruginienė. / L. Balandžio / BNS nuotr.

„Berods Edvinas“

Teisingumo ministro postą gavę valdančiosios koalicijos naujokai – jungtinė Valstiečių ir žaliųjų bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungų (LLRA-KŠS) ir dviejų nepartinių frakcija – jį patikėjo LLRA-KŠS atstovei Seimo senbuvei Ritai Tamašunienei.

„Ši rokiruotė neatrodo pats blogiausias variantas, tačiau tai daugiau pasako apie ligšiolinį ministrą Rimantą Mockų nei apie R. Tamašunienę. R. Mockus kaip atėjo lydimas kontroversijų apie striptizo šokėjas ir panašius dalykus, taip ir išeina su tyrimais dėl Kalėjimų departamento ir kitomis kontroversijomis. Tikrai negalima jo laikyti sėkmingiausiu ministru“, – vertina I. Kalpokas.

R. Tamašunienė turi patirties kaip ministrė, tiesa, vidaus reikalų, o ne teisingumo. Iš LLRA-KŠS ministrų, kurie buvo S. Skvernelio Vyriausybėje, politologo vertinimu, ji nebuvo blogiausia, ką Waldemaras Tomaszewskis yra pasiūlęs Lietuvai. Tiesa, palyginamasis standartas, kai ministru toje Vyriausybėje buvo ir Jaroslavas Narkevičius, nebuvo labai aukštas. „Kol kas apokaliptinių scenarijų nematyčiau, tačiau LLRA-KŠS yra savotiška partija tiek kalbant apie jos lyderį, tiek prisimenant rinkimuose girdėtą gana prorusišką poziciją, tad gali išryškėti įvairių dalykų“, – prognozuoja I. Kalpokas.

O „valstiečių“ pasiūlyto Edvino Grikšo tapimo pretendentu į ekonomikos ir inovacijų ministrus istorija, pasak politologo, tikra vyšnaitė. „Nepažįstu to žmogaus, tikrai. Edvinas, berods. Jis – ministerijos darbuotojas“, – „Lietuvos ryto TV“ prisipažino I. Ruginienė.

Nors pagal Konstituciją kandidatus į ministrus teikia premjeras, jis pirmiausia pristatytas G. Nausėdai ir tik vėliau susipažino su I. Ruginiene. „Paprastai taip nevyksta, ir, ko gero, tai irgi indikacija, koks naujųjų koalicijos partnerių požiūris į premjerę. Panašu, kad Aurelijus Veryga neformaliai palaiko buvusios premjerės Ingridos Šimonytės poziciją, kad I. Ruginienė – objektas, o ne subjektas,“ – mano I. Kalpokas.

Dar vienas klausimas dėl E. Grikšo – jo šeimos dalykai. Panašu, tėvų grybų supirkimo verslas yra ant legalumo ribos, mama dėl to teista, tėvas teistas už smurtą. „Viena vertus, vaikai neatsako už tėvų nuodėmes, tačiau vis tiek ta aplinka, iš kurios ateiname, formuoja mus, mūsų pasaulėvoką. Kai ekonomikos ir inovacijų ministro artima aplinka – iš ant legalumo ir nelegalumo ribos, o kartais ir teismo sprendimais už jos esančios ekonomikos, nebūtinai reiškia, kad jį reikia nuteisti iš anksto, tačiau pagrindo įdėmiau stebėti, kas vyks šitoje ministerijoje, tikrai yra“, – mano I. Kalpokas.

Pirmadienį G. Nausėda vėl susitiko su E. Grikšu. Antro susitikimo prireikė viešoje erdvėje kilus klausimams dėl jo lėšų kilmės įsigyjant nekilnojamąjį turtą ir prieš 15 metų sukeltą eismo įvykį.

Nepalyginami

Galiausiai – o kaip atrodo du premjerai? Dabar apie G. Palucką žinome tai, ko nežinome jį skiriant, – kad jo verslo ir kiti ryšiai akivaizdžiai nesuderinami su pareigomis. Kol kas iš G. Nausėdos aptakių pareiškimų apie I. Ruginienės vyro verslo galimas rizikas, ir iš žurnalistinių tyrimų apie jos vyro verslus, pasak I. Kalpoko, tam tikrų abejonių kyla, vis dėlto skeletai jos spintoje nepalyginamai mažesni nei pirmtako, jei tik neišlįs kokių naujų dalykų.

Tačiau vertinant iš politinės perspektyvos akivaizdu, kad jų svoris nepalyginamas. G. Paluckas tiek savivaldos lygmeniu, nors taip pat su teismais, tiek nacionaliniu lygmeniu buvo pakankamai žinomas politikas. Neturėjo stebuklingos reputacijos, patyrė visą eilę nesėkmių kandidatuojant tiek savivaldoje, tiek nacionaliniu lygmeniu, bet skiriamas premjeru jis jau buvo dukart išrinktas partijos pirmininku, dirbęs Seime.

„Skiriant G. Palucką premjeru buvo galima diskutuoti dėl jo teisminės istorijos, ar jis tinkamas, sėkmingas politikas, bet kilo mažai abejonių, kad iš principo jį galima laikyti pasiruošusiu šiam darbui. I. Ruginienės atveju galime diskutuoti apie jos diplomą, akcentą, profsąjungas, dar ką nors, tačiau ne apie politiką, ir čia yra problemytė“, – neabejoja I. Kalpokas.

Plius dešimt taškų

Vis dėlto ne tik opoziciją, bet ir visuomenę stebina ir tai, kad kai kuriais atvejais keičiami ne tie ministrai, kurie susilaukė daugiausia kritikos, o atvirkščiai. Duomenų analitikas Vaidotas Zemlys-Balevičius savo feisbuko paskyroje dalijasi nuomone dėl švietimo, mokslo ir sporto ministrės Ramintos Popovienės: „Aš negaliu atsistebėti, kad dėl blogiausiai Vyriausybėje dirbusios ministrės, kuri sukūrė dešimtmečio skandalą, nuolatos nusišnekėdavo žiniasklaidoje, demonstruodama, kad jai neįkandama elementari aritmetika, niekas neišreiškė jokių abejonių. Visiems ji tiko – ir būsimai premjerei, ir prezidentui.“

I. Kalpokas svarsto: „Viena vertus, ar galime prisiminti švietimo ministrą be kontroversijų ar skandalų? Čia labai nedėkinga ministravimui sritis. Gal tiesiog niekas nenorėjo net pretenduoti būti švietimo ministru? Antra vertus, socialdemokratai gana giliai įsikasė į apkasus dėl pridėtų dešimties balų egzaminuose ir net po Valstybės kontrolės sprendimo, bando save eilinį kartą pateikti kaip gelbėtojus nuo konservatorių. Tad paaukoti R. Popovienę politiškai būtų per daug brangu.“

Savivaldybininkų jokiu būdu negalima nuvertinti, bet paprastai pereinant į naują lygį norima, kad tai nebūtų mokymasis darbe.

Pasak jo, sveikatos apsaugos ministrė taip pat neišvengė kontroversijų dėl inicijuotų reformų, bet ir čia socialdemokratai atėjo su šūkiu, kad reikia gelbėti Lietuvą nuo konservatorių palikimo.

Kritikos susilaukianti krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė turi aiškų prezidento palaikymą. Be to, jos konfliktas su Giedrimu Jeglinsku buvo vienas paskutinių lašų, kurie, panašu, nulėmė skyrybas su S. Skvernelio demokratais, o tokiomis aplinkybėmis aukoti ministrę būtų buvusi pernelyg didelė politinė kaina. Juolab kad socialdemokratai šiuo atveju neturi kitų realių kandidatų.

Vis dėlto V. Zemlys-Balevičius, išanalizavęs naujų ministrų kandidatūras, priėjo prie tokios išvados: „Apėmė jausmas, kad šią Vyriausybę bus galima vadinti +10 Vyriausybe. Nesu elitistas, bet kai kandidatų CV matai kolegijas, trejus metus studijuotas magistrantūras, vadovavimo penkių žmonių  padaliniui patirtį, kyla įvairių minčių. Išsilavinimo stoką galima kompensuoti patirtimi, bet kad naujoje Vyriausybėje dauguma neturi nei vieno, nei kito. Aišku, visada smagu mesti žmonėms didelį iššūkį ir stebėti, kaip jie randa savyje jėgų jį įveikti, bet sutikime, kad sėkmės tikimybė tokiais atvejais nėra didelė. Laukia įdomūs laikai.“