Motinos dienos išvakarėse pasikalbėjome su Seimo nare, keturių vaikų mama Asta Baukute. Ji įsitikinusi, kad būtina priimti siūlomą Konstitucijos pataisą dėl „šeimos“ sąvokos susiejimo su santuoka, nes tai, pasak politikės, būtų tradicijos įteisinimas, nukreiptas į perspektyvą.

– Turime valstybines Motinos, Tėvo dienas, turime Konstitucijos straipsnius apie šeimą, bet, jūsų požiūriu, ar mūsų valstybėje egzistuoja nuosekli motinystės, tėvystės, vaikystės, šeimos palaikymo politika?

– Akivaizdu, kad valstybės dėmesio šioms vertybėms trūksta.
Esu lyg rakštis vienoj vietoj kai kuriems politikams, nes nuolat kalbu apie tai. Absoliuti dauguma Seimo narių jau užaugino vaikus, todėl jiems motinystės ir šeimos problemos – ne motais.
O aš pagimdžiau keturis vaikus, du iš jų – beveik ketverių Rapolą ir pusantrų Anuprą – pastaruoju metu. Todėl, kaip sakoma, ne žodžiais, o darbais atstovauju motinoms šiame Seime, bandau savo pavyzdžiu įrodyti, kaip svarbu yra motinystė ir valstybės dėmesys jai.
Deja, bet valstybės vykdoma motinystės, tėvystės, šeimos politika nėra pakankama.

– Ko čia pirmiausia trūksta?

– Kai 2008-aisiais prasidėjo krizė, valstybė savo finansines skyles ėmė kamšyti skriausdami tėvelius. Buvo gerokai sumažintos motinystės išmokos, nustatytos jų ribos, bent kelis kartus pakeistos pačių išmokų skyrimo taisyklės.
Visai neseniai vaikščiodama su savo jaunėliu Anupru po Vingio parką sutikau vieną pažįstamą. Ji turi tris vaikus – vieną 6 metų, kitą 4-erių ir jauniausias yra 2 metukų. Ir ji papasakojo, kad visus tris pagimdė ir augino vis kitokiomis motinystės išmokų mokėjimo sąlygomis, nes jos buvo nuolat keičiamos.
Žodžiu, jokio pastovumo, jokių teisėtų lūkesčių užtikrinimo. Tad kaip planuoti šeimą, vaikelius?
Maža to, pastebėjau, kad paskelbta lyg ir kokia raganų medžioklė gaunantiems motinystės ar tėvystės išmokas. Gaudomi ir tikrinami visi, kas pasinaudojo galiojusia jų mokėjimo tvarka.

– Norite pasakyti, kad nebuvo piktnaudžiaujančių anksčiau galiojusia motinystės išmokų tvarka?

– Piktnaudžiaujama gal ir buvo. Bet manau, kad tai buvo daroma ne mamyčių su pilvukais iniciatyva. Mamytės tiesiog gaudavo tokias išmokas, kokias uždirbdavo pagal tuo metu galiojusias taisykles.
Kai mokiausi aktoriniame prieš daugelį metų ir pagimdžiau pirmuosius kūdikius, gaudavau už kiekvieną vos po 97 litus. Argi tai ne pasityčiojimas?
Paskui tvarka keitėsi, išmokos tapo normalesnės.

– Vis tiek manote, kad dabartinė išmokų tvarka neteisinga? Anksčiau buvo teisingesnė?

– Dabartinė tikrai nėra teisingesnė už buvusiąją. Motinystės išmoka nėra jokia prabanga. Ją mamytės uždirba. Ir kai valstybė taip kardinaliai pakeičia visą išmokų mokėjimo tvarką, ji tik įrodo, kad motinystė jai visiškai nerūpi. Toks įspūdis, kad motinystė tampa našta pačiai valstybei.
Pavyzdžiui, dabar nustatyta, kad antraisiais vaiko auginimo metais motina gauna 40 proc. buvusio atlyginimo, bet gali eiti dirbti. Nepagalvota, kad taip skatinama nelegali auklių rinka. Išeidama dirbti mamytė turi samdytis auklę, nes vos vienų metų vaiką juk reikia su kuo nors palikti. Lopšeliai nepriima vaikų iki metų ir aštuonių mėnesių. Bet visi žinome, kad auklės dažniausiai samdomos abipusiu sutarimu, oficialiai neįregistravus tokios veiklos. Taigi, nemokami mokesčiai valstybei. Ji pati praranda iš to, kad įvedė tokią tvarką.
Trūksta vietų lopšeliuose ir darželiuose.
Dar norėčiau paminėti, kad Lietuvoje netaikomos lengvatos dirbančioms jaunoms šeimoms. To labai trūksta, jeigu norime, kad jaunos mamos ir tėčiai nebėgtų iš Lietuvos.
Nepakankamai dėmesio valstybė skiria tam, kad neliktų vaikų globos namų arba bent jau ten esančių vaikų gerokai sumažėtų. Būtų galima paskatinti šeimas įsivaikinti ten esančius vaikus. Neseniai vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė pasakė pribloškiantį skaičių – per mėnesį vienam vaikui, esančiam vaikų globos namuose, išlaikyti valstybė išleidžia apie 3000 litų. Tai tikrai nemenka suma. Bent dalį jos reikėtų paskirti šeimoms, įsivaikinančioms globos namuose esančius vaikus, ir jų ten gerokai sumažėtų. Mūsų tikslas turėtų būti, kad vaikų globos namų išvis nebeliktų.
Neseniai suskaičiuota, kad Lietuvoje kažkur dingę apie 3000 vaikų. Bet valstybės institucijos nesusitaria, kas turi tų vaikų ieškoti. Mėto kaip karštą bulvę nuo savęs, kratosi šios problemos.
Ką galų gale skriaudžiam, neskirdami pakankamai dėmesio visoms šioms problemoms spręsti? Pirmiausia, skriaudžiamas vaikas. Be to, valstybė skriaudžia pati save. Nes ja nusivylę žmonės tiesiog iš jos išvažiuoja. Netikiu, kad dar turime tris milijonus gyventojų. Regis, jų jau gerokai mažiau.

– Bet kuris ekonomistas jums pasakytų, kad visa tai, ką siūlote, įgyvendinti kainuotų labai brangiai. Valstybė tiesiog neturi tiek finansinių pajėgumų. Pinigų yra tiek, kiek yra. Todėl brangiai kainuojančius projektus, deja, tenka atidėti.

– Labai gerai, kad taip kalba ir atkreipia dėmesį į valstybės finansų trūkumą.
Tačiau manau, kad Lietuvoje klesti elementarus neūkiškumas. Jeigu būtų finansinė tvarka, visiems pinigų užtektų. Bet jos nėra.
Pinigai dažnai iššvaistomi ne ten, kur reikia, ne tam, kam iš tikrųjų jų reikia.
Tarkim, mūsų valstybė tapo „krepšeline“. Visur krepšeliai: studentų, moksleivių, vaikų darželiuose taip pat. Bet ar visada tie finansavimo krepšeliai išsprendžia visas problemas? Nemanau. Galėtų būti lankstesnis požiūris į įvairių programų finansavimą.
Neskiriamas dėmesys neformaliam ugdymui. Nesuprantu, kodėl Švietimo ir mokslo ministerija iki šiol vilkina Neformalaus ugdymo programos patvirtinimą. Argi nesvarbu, kad vaikai turėtų galimybę po pamokų nueiti į visokiausius būrelius, muzikos ar dailės mokyklas?
Taigi, valstybė pirmiausia turi nusistatyti prioritetus ir jų nuosekliai laikytis. O tie prioritetai šiandien – šeima, vaikai, kultūros rėmimas, ūkiškas tvarkymasis.
Kol prioritetai bus tik skelbiami garsiais šūkiais, bet į juos neįdedamas joks konkretus turinys, tol tvarkos nebus ir visiems tų pinigų stigs.

– Kažkuria prasme šokiravote bent dalį visuomenės, kai prieš beveik ketverius metus maitinote savo mažylį tiesiog Seimo plenarinių posėdžių salėje. Nesigailit dėl tokio išsišokimo?

– Anaiptol! Esu 120 proc. įsitikinusi, kad mamytėms turi būti sudarytos sąlygos kiek įmanoma ilgiau maitinti savo kūdikius tais gyvybės lašais. Tai labai svarbu auginant sveikus vaikus.
Žindymo problematikai visada skyriau ir skiriu daug dėmesio. Organizavau žindymo konferenciją, Seime šių metų vasarį buvo atidarytas specialus kambarys, kur mamytėms sudarytos visos sąlygos pamaitinti savo kūdikį.

– Kitą savaitę Seime bus balsuojama dėl Konstitucijos pataisų dėl šeimos. Kaip balsuosit?

– Už.

– Manot, kad tų pataisų reikia? Kodėl?

– Tai reikalingos pataisos, nes jos yra lyg vizijos įtvirtinimas. Tai šimtametes tradicijas turinčio šeimos instituto pastiprinimas.
Noriu paneigti, kad šios pataisos kaip nors eliminuoja nepilnas šeimas, kuriose neliko vieno arba netgi abiejų tėvų. Tikrai ne. Pataisos formuluotė tokia, kad nors ji iš tikrųjų įtvirtina santuoką kaip valstybei prioritetinį šeimos sukūrimo pagrindą, tačiau nepaneigiamos ir kitokios šeimos, jeigu jos dėl kokių nors priežasčių liko nepilnos.
Tikiuosi, kad balsų pakaks šiai Konstitucijos pataisai priimti.

– Ko Motinos dienos proga palinkėtumėt Lietuvos mamoms?

– Norėčiau palinkėti visoms merginoms ir moterims – nebijokite gimdyti, tai tikrai nesumažina smegenų rievių. Taip pat nebijokite įsivaikinti. Didžiausia laimė pasaulyje – turėti sveiką, draugišką, meilės kupiną, didelę šeimą.
Po mėnesio bus ir Tėvo diena. Noriu pasakyti, kad turime Lietuvoje tikrai šaunius vyrus, tikrai šaunius tėvus. Mylinčius savo moteris, dievinančius savo vaikus.
Nepaisant visų iššūkių, Lietuvoje turime tikrai puikias šeimas, kupinas meilės ir atsidavimo. Tai didžiulis turtas.