– Dažnai sakome: mamos myli be proto. Ar meilė savo vaikui gali, o gal turi būti protinga?

– Nerašyčiau apie sveiko proto motinystę, jei manyčiau, kad tai nesuderinama. Kita vertus, apie tai nereikėtų rašyti, jei būtų labai paprasta! Vadinasi, įmanoma, tačiau nelengva (šypsosi).

– Mamos myli be proto, o apie tėčius taip niekas kažkodėl nesako. Ar mamos ir tėčio meilė skiriasi?

– Manau, skiriasi, bet ne taip, kaip manome. Meilė, tikiu, yra tokia pati. Tačiau jos raiška ir visuomenės lūkestis tai raiškai mamoms yra kitoks – dėl to jos kitaip elgiasi. Ne visada, tačiau mamos patiria daug didesnį spaudimą ir išgyvena daug didesnį kaltės jausmą, kurio nepatiria ir neišgyvena tėčiai.

– Kaip manote, kas motinystėje ir tėvystėje mums labiausiai aptemdo protą? Ir kaip didžiuliame meilės vandenyne tėvams nepamesti savęs?

– Baimė. Baimė būti nepakankamam. Baimė padaryti ką nors blogo, – ne iš piktos valios, žinoma! Baimė klysti. Baimė nuvilti. Tų baimių – devynios galybės.

Itin svarbu mokytis reflektuoti, tam tikra prasme pasikalbėti su savimi. Šiandien jau savigalbos knygos, grupės ir net apsilankymai pas specialistus, ačiūdiev, nebėra tabu, tad reikia išnaudoti tai, kas yra pasiekiama.

– Iš ko pati mokėtės motinystės? Kas jums buvo pavyzdys?

– Nesu išimtis – visų pirma motinystės mokomės iš savo mamų. Kas patiko, norime tęsti, o kas ne – norime to daryti mažiau. Man pasisekė, nes aš dar to mokiausi: studijos buvo susijusios ir su asmens, ir su šeimos psichologija, darbe stebėdavau, analizuodavau, kalbėdavausi su kolegomis. Ir be galo be krašto daug skaičiau. Ir, aišku, pats gyvenimas. Tad iš tiesų tai buvo didžiulė mozaika, dėlionė, kuri padėjo atrasti savąjį motinystės kelią.

Spektras: naujausioje savo knygoje A. Landsbergienė nagrinėja temas apie prieraišiąją motinystę, kalba apie dirbančių mamų iššūkius, technologijų vaidmenį vaikų auklėjime, aptaria santykių svarbą šeimoje. / M. Savičiūtės nuotr.

– Ar nuo pat pradžių planavote, kiek vaikų turėsite?

– Na, kol nebuvau sutikusi savo vyro, galvojau, kad noriu vieno vaiko. Tačiau vyrą sutikau anksti, abu sutarėme, kad norime daug vaikų. Niekada nesakyk niekada, tiesa?!

– Knygoje prisipažįstate, kad savo mamos karjeros pradžioje stengėtės būti tobula. Netgi stebitės, kaip iš jūsų namų neišsilakstė auklės. Kas padėjo išsivaduoti iš Madam Tobulybės vaidmens?

– Daug vaikų (juokiasi). Darbas. Studijos, kurios, atrodė, niekada nesibaigs, nes po vieno magistro buvo antras, tada – doktorantūra, podoktorantūros studijos. Ir, žinoma, gyvenimas.

Apskritai pastebiu, kuo daugiau patirties, tuo dažniau atsisakau griežtumo ir pradedu svarstyti: na, priklauso... (šypsosi)

– Kas dažniau buvote savo vaikams – mama ar patyrusi pedagogė?

– Nemanau, o ir netikiu, kad galima tai atskirti. Uždarę darbo duris, šios savo asmenybės pusės neuždarome, o uždarę namų duris, neužveriame anos. Nors gyvenime yra daug vaidmenų, jie vis vien susipina ir vienas kitam daro didžiulę įtaką.

– Ar šiais nerimo laikais kai kurie tėvai nepersistengia mėgindami vaikams įvairiais būdais kompensuoti dėmesio trūkumą? Ar augindama savo vaikus jūs visada turėjote jiems užtektinai laiko?

– Žinoma, kad persistengia – apie tai daug ir kalbu, ir rašau. Visoje žmonijos istorijoje tėvai tiek dėmesio neskirdavo savo vaikams ir... nejautė tiek kaltės jausmo, kad skiria per mažai!

Man padėjo žinios – aš tai žinau, tad žinojau, kad skiriu tikrai daug laiko. Tačiau tai visai nereiškia, kad manęs kartais neužklupdavo jausmas, jog skirti reikia daugiau.

Kiekvienam būna, kai nepavyksta laikytis taisyklių. Svarbu kalbėti apie tai, kodėl nepavyko arba net kodėl sąmoningai nebuvo laikomasi.

– Šiandien kai kurios mamos dirbti pradeda vos vaikas sulaukia vienų metų. Kaltės jausmas dėl darželyje ar auklei palikto vaiko dažnai būna itin stiprus, mamos mano, kad vaikai traumuojami. Kaip išspręsti šią dilemą, kai dirbti reikia, o vaikas – mažas?

– Visų pirma žiniomis ir faktais. Nėra pasaulyje tyrimo, įrodžiusio, kad darželio lankymas traumuoja. Taip, pradėjusiam lankyti darželį vaikui padaugėja kortizolio – streso hormono, tačiau jo dar daugiau padaugėja, kai gimsta brolis arba sesė, o juk dėl šito negimdome mažiau vaikų, tiesa?

Vaikus traumuoja ir fizinis bei emocinis smurtas, kurį patiria iš suaugusiųjų: tai gali būti ir tėvai, ir ugdytojai. Deja. Tad būtent apie tai turime kalbėti – kad artimoje vaiko aplinkoje to smurto mažėtų.

Kai jau žinome faktus, reikia mažiau skaityti straipsnių ir rečiau leisti laiką su žmonėmis, kurie kalba, na... netiesą.

M. Savičiūtės nuotr.

– Vaikai – maži drakonai, kartais išaugantys į manipuliuojančius tironus. Kur ir kokiame amžiaus tarpsnyje tėvai padaro klaidą, jei taip nutinka?

– Kai tėvai pamiršta, kad svarbu yra amžiaus tarpsnių ypatumai ir juos atliepiantis tinkamas ir būtinas auklėjimas.

– Mes taip dažnai girdime: taisyklės, taisyklės, taisyklės. Tačiau tėvų kantrybė – ne geležinė, ateina diena, kai taisykles sulaužo jie patys. Gal galite patarti, kaip nustatyti ribas, kurias būtų lengva išlaikyti ir tėvams, ir vaikams?

– Kiekvienam būna, kai nepavyksta laikytis taisyklių. Svarbu kalbėti apie tai, kodėl nepavyko arba net kodėl sąmoningai nebuvo laikomasi. Tai ne pasaulio pabaiga – svarbu žinoti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip. Nebijoti kartais atsiprašyti: taip parodysime, kad ir mes klystame, kad klysti yra normalu.

– Vienas istorijos profesorius man pasakė: užauginome pūkuotukų kartą, kuriai net menkiausi išmėginimai atrodo neįveikiami. Ar galite paaiškinti, kaip tai nutiko? Kokios priežastys lėmė, kad išaugo nemažai lepūnėlių?

– Grįšiu prie to, ką jau sakiau: tėvai pamiršta amžiaus tarpsnių ypatumų svarbą. Ir dar dėl tos baimės. Ir dėl to, kad nori būti geriausiais tėvais savo vaikams.

Taigi, noras buvo nuostabus, tačiau dėl to nebebuvome tėvais, kurių atsakomybė – ir vaiko auklėjimas.

– Kartą man sūnus pasakė: sunkūs išgyvenimai išaugina stiprius žmones. Nelabai galėjau su juo ginčytis, nors man, kaip mamai, atrodo – padarytum viską, kad vaikui nereiktų eiti aplinkkeliais... Protu suvoki, kad vaikas renkasi savo kelią, bet mamos jausmas kartais kalba ką kita. Kaip su juo susitarti? Kaip save stiprinti?

– Man padeda nuolatinis kartojimas sau, kad tik įveikęs iššūkius žmogus jaučiasi iš tiesų laimingas. Ir ne tik laimingas. Tada jis jaučia, kad jo gyvenimas turi prasmę, o prasmės jausmas – vienas pamatinių žmogaus siekių.

Suprasdama, kad iš vaiko atimu šį jausmą už jį darydama tai, ką jis gali padaryti pats, suprantu, kad turiu atsitraukti. Tiesiog būti šalia, jei jam reikės ištiestos rankos, kuri padėtų atsistoti, ar peties, ant kurio galėtų išsiverkti.

M. Savičiūtės nuotr.

– Knygoje radau svarbią temą apie tai, kad vaikui būtina įdiegti suvokimą: jei nori ko nors pasiekti, turi įdėti pastangų ir darbo. O jei vaikas tau sako, kad nenori? Kad nenori dirbti tiek, kiek dirba tėvai, kad nori būti laisvas pasaulio pilietis?

– Viskas gerai, tebūnie. Tačiau tada svarbiausia neatbėgti ir negelbėti jo, kai vieną dieną užsinorės. Tegul pradeda savo kelią įdėdamas pastangų ir darbo. O jeigu niekada nenorės? Irgi gerai! Tačiau jis turi aiškiai suprasti, kad nebus taip, jog gyvena tėvų namuose, žaidžia kompiuterinius žaidimus, burba ant valstybės ar valdžios, o mama jam dar gamina pietus ir vakarienę. Ne, vaikyti, ne už tokią Lietuvą kovojome! (Juokiasi.)

– Savo knygą baigiate sąmoningojo kvėpavimo pratimais. Taigi, įkvėpkime, iškvėpkime ir pasakykime, kaip šiandien užauginti žmogų?

– Stebuklingo recepto nėra – čia yra didžiausia motinystės ir tėvystės magija. Jeigu jis būtų, visi gyventų ilgai ir laimingai – kaip pasakose. Tačiau gyvenimas ne pasaka: jis daugiabriaunis, įvairialypis ir nepaprastai margas. Negana to, gyvenimas yra kelionė, o ne tikslas. Kai tą supranti, sieki ne užauginti, o auginti, ne užaugti, o augti drauge su vaikais ir visa šeima. Ir tada pradedi mėgautis procesu – su visais jo džiaugsmais ir skausmais. Juk be didelio skausmo nė nesuprasi, kokių nepaprastų džiaugsmų slypi tiesiog kasdienybėje.