Pabrėžia susitelkimą

Prisimindamas tą įspūdingą dieną, Baltijos kelyje stovėjęs Nepriklausomybės Akto signataras Aleksandras Abišala kalba apie nepaprastą žmonių susitelkimą. Jis linkęs daryti skirtį tarp žodžių „vienybė“ ir „susitelkimas“. Pirmasis, pasak jo, reikštų, kad visi mąsto absoliučiai vienodai, tai būdinga tokioms šalims kaip Šiaurės Korėja; o štai antrasis, sako A. Abišala, palieka vietos kiekvieno asmeninei pasaulėžiūrai, asmeniniam supratimui, kodėl einama į Baltijos kelią, bet kartu ir parodo, kad žmones vienijo bendras tikslas, ta pati laisvės idėja.

Pasak A. Abišalos, jau tada žmonės suprato, kad visa siela trokšta nepriklausomybės, ir ne su išlygomis, ne su kokiais nors okupanto reikalavimais, o besąlygiškos laisvės. „Į Baltijos kelią žmonės važiavo būtent dėl to. Vizijos gal buvo skirtingos, bet pats principas, laisvės vertybės buvo visų galvose“, – įsitikinęs jis.

Tą patį liudija ir Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus, irgi stovėjęs Baltijos kelyje. „Žmonės ėjo nebūtinai su plakatais, nebūtinai kalbėjo per mikrofoną, bet visi suprato, kad eina dėl nepriklausomybės“, – sako M. Laurinkus.

„Tai buvo lūžio ir apsisprendimo taškas. Atsirado suvokimas, kad mes galime pasiekti nepriklausomybę. Nežinojom, ar pasiseks, bet kaip tik tada atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, kad galime tai padaryti. Grįždami iš Baltijos kelio žmonės jau žinojo, ką Lietuva darys toliau ir ko sieks“, – apibendrina A. Abišala. 

Nutiesė kelią į Kovo 11-ąją

Viena iš Lietuvos valstybingumui svarbiausių dienų – Kovo 11-oji. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Baltijos kelyje stovėjęs Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Plečkaitis svarsto, kad Baltijos kelias padrąsino žmones aktyviaus siekti laisvės. Pasak jo, to meto visuomenė nebuvo labai drąsi, tačiau po Baltijos kelio atsirado daugiau drąsos. „Žmonių nuotaikos ir požiūris jau keitėsi. Iki to laiko buvo skeptiško požiūrio, žmones reikėjo įtikinti, todėl visur vyko mitingai, jau kilo pabudimas, bet po Baltijos kelio žmonės išdrąsėjo“, – to laiko nuotaikas pamena V. Plečkaitis.

M. Laurinkus priduria, kad 600 km nusitiesusi žmonių grandinė buvo itin stiprus pareiškimas okupantams, kad žmonės nebenori taikstytis ir yra pasiryžę siekti laisvės. „Tuo metu balsuojant dėl nepriklausomybės buvo reikalinga visuomenės parama. Aš pats važinėjau į Maskvą kaip Sąjūdžio delegatas. Ten sakydavo: o kas jus palaiko? Galite Katedros aikštėje surinkti 1 tūkst., 2 tūkst., 5 tūkst. žmonių, bet ar apskritai visuomenė jus palaiko? Baltijos kelias buvo akivaizdi palaikymo manifestacija“, – teigia jis. 

Daugiau nei palankios aplinkybės

Analizuojant Lietuvos kelio į nepriklausomybę procesą, paprastai pabrėžiamos ir tuo laiku susiklosčiusios palankios aplinkybės: Michailas Gorbačiovas vykdė perestroiką, suteikė galimybę žmonėms laisvai kalbėti ir judėti. Tačiau pasak V. Plečkaičio, kur kas svarbiau, kad keitėsi pati visuomenė.

Tai buvo lūžio ir apsisprendimo taškas. 

„Pirmiausia keitėsi iniciatyvūs žmonės, kurie jungėsi į grupes, rengė mitingus. Atsirado Sąjūdžio struktūros, kurios ne šiaip ėjo į gatves, bet ėjo žinodamos, ko jos siekia. Daugelis sąjudiečių galvojo apie nepriklausomybę. Kai Kaune Vasario 16 d. vyko mitingas, ten pirmą kartą buvo pasakytas žodis „nepriklausomybė“. Tie dalykai kaupėsi ir atvedė iki Kovo 11 d., bet tą Kovo 11-ąją pirma reikėjo padaryti“, – anot V. Plečkaičio, Baltijos kelias ir buvo viena svarbiausių proceso dalių.

M. Laurinkus akcentuoja, kad neturėtume naiviai manyti, jog stojant į Baltijos kelią žmonės buvo ramu, jog sovietai dabar nieko nebedarys.

„Maskvoje vyko svarstymai blokuoti Lietuvą, buvo planuojama perkelti kelias divizijas iš Vokietijos, Čekijos. Turėjo vykti balsavimas, bet jį vienai dienai nukėlė, o paskui nieko nebeįvyko. Net po Kovo 11-osios žmonės nebuvo ramūs, ką jau kalbėti apie Baltijos kelią“, – sako Nepriklausomybės Akto signataras.

Jis priduria: „Istorijoje būna tokių atvejų, kai po reikšmingo įvykio praėjus kuriam laikui, atsiranda skeptikų, įvykis pradedamas vertinti kitaip. Ypač prabėgus 10, 20, 30 metų. Po Baltijos kelio prabėgo jau išties daug metų, bet nesu girdėjęs skeptiškesnio vertinimo. Jo reikšmė kasmet vis stiprėja.“

Prarandame svarbiausias vertybes

Baltijos kelyje stovėję žmonės svajojo apie nepriklausomybę, jų galvose ir širdyse brendo laisvės, Lietuvos prisikėlimo idėjos, kelio dalyvius ir visus iniciatyvininkus vedė tvirtos vertybės, moralinis nusiteikimas. Šiandien, žiūrėdami į politinę situaciją, į visuomenės būklę, Nepriklausomybės Akto signatarai sako, kad daug kas kelia liūdesį.

„Mane liūdina bendras politinis lygis. Sunku pasakyti, kas dabar vyksta, bet matyti tam tikras moralinis nuosmukis. Pinigai susiliejo su valdžia. Atrodo, kad pinigas įgavo tokią didelę valdžią, kad jau ne žmogus valdo pinigą, o pinigas žmogų. Ir kultūros lygis žemas. Žmonės, kurie išrinkti į Seimą, turėtų būti pavyzdys kitiems, turėtų mokėti išreikšti ir apginti savo mintis. Mes važiuojame kažkur žemyn“, – svarsto V. Plečkaitis.

A. Abišala kalba apie tai, kad tarp žmonių trūksta pasitikėjimo ir pagarbos. „Tai, kad turime skirtingus interesus, yra natūralu. Tačiau mes esame praradę pagarbą. Pasitikėjimo Lietuvoje niekada nebuvo per daug. Pasitikėjimas pelnomas, kai sutampa vertybės. O kai vertybių nėra nė vienoje pusėje – nei valdžios, nei rinkėjų, tai nėra kam sutapti ir iš kur kilti pasitikėjimui. Pagrindinė bėda – mes prarandame tokias klasikines vertybes kaip garbė, sąžinė, teisingumas, pagarba, galimybė kitam pasisakyti ir atsiskleisti. O kai rinkėjai nereikalauja nei teisingumo, nei padorumo, nei sugebėjimo pasakyti, ko siekia, tada tokia valdžia ir atsiranda“, – ir apie pastarųjų dienų politinius įvykius, ir apie politikos bei visuomenės bendrą būklę kalba A. Abišala.

M. Laurinkus sako, kad stengiasi neklausyti tokių žinių ir neskaityti tokių straipsnių, kur kalbama apie visuomenės susvetimėjimą, politikų neskaidrumą, nes tai kelia nusivylimą. 

Linkėtų vėl susitelkti

Svarstydami, kokių pokyčių reikėtų Lietuvoje, kad situacija pasitaisytų, signatarai sako, kad reikėtų labiau įsiklausyti vieniems į kitus, o žmonės, kuriems gyvenime pasisekė labiau, turėtų būti empatiški ir padėti tiems, kuriuos sėkmė aplenkė. Be to, jie atkreipia dėmesį, kad visgi neturėtume būti tokie skeptiški, nes vertinant plačiau, Lietuva žengė didelį žingsnį į priekį.

Pasitikėjimas pelnomas, kai sutampa vertybės. O kai vertybių nėra nė vienoje pusėje – nei valdžios, nei rinkėjų, tai nėra kam sutapti ir iš kur kilti pasitikėjimui. 

„Palyginti, kas buvo prieš 10, 20 metų, yra didelė pažanga. Blogiausia, kad visuomenė suskilusi į dideles grupes, ir šalia to turto, kurį sukaupė valstybė, yra ir daug skurdo. Neturėtume pro tai praeiti. Žmonės, kurie praturtėjo, turėtų jausti pagarbą ir padėti tiems, kuriems ne taip pasisekė. Norėtųsi, kad būtų kuo mažiau žmonių, kuriems nepasisekė. Šiuo klausimu dar reikia nemažai nuveikti“, – sako V. Plečkaitis ir linki eiti valstybės ir visuomenės stiprinimo keliu, kurti geresnę pilietinę visuomenę, nei yra dabar.

A. Abišala atkreipia dėmesį, kad Lietuva per 35-erius metus nuveikė neįtikėtinai daug, susitelkimo prasme lenkia ne tik Vengriją ar Slovakiją, bet ir Jungtines Amerikos valstijas.

„Šiandien, kaip ir Baltijos kelyje, reikia tikėti, kad jei mes kažko norim, tai ir galim tą pasiekti. Reikia grįžti prie klasikinių vertybių ir pasiremti elitu. Elitas – tai žmonės, kurie turi geresnį išsilavinimą, geresnį gebėjimą mąstyti. Jie galėtų padėti susišnekėti tarpusavyje. Ypač pagalbos reikia tiems, kurie turi mažiau pasitikėjimo savimi“, – svarsto A. Abišala. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: