Renka keistus ir ypatingus

Nemira – bibliotekininkė. „Dabar jau pensininkė“, – skuba pridurti ji, vasaras su vyru leidžianti Tervydžiuose, kur iš viso yra trys trobos. Vienoje iš jų – tikras rankinių muziejus. Tik šio skambaus pavadinimo šeimininkė kratosi. Muziejuje, sako, turi būti viskas suklasifikuota, inventorizuota, be to – senoviniai eksponatai.

„O aš nenoriu rinkti senovinių rankinukų – tik nestandartinius, keistų formų, ypatingos paskirties, pagamintus iš ypatingų medžiagų“, – aiškina ji.

N. Statulevičienė kilusi iš Bajorų gyvenvietės. Patikslina, kad iš tų garsiųjų Bajorų, kurie turi privatų lėlių muziejų, lėlių teatrą „ČIZ“ ir mėgėjų teatrą „Šnekutis“. Jame ir pati laisvalaikiu vaidina.

„Kaip saviveiklininkai, esame gana garsūs: ir po rajoną, ir po visą Lietuvą su savo spektakliais važinėjame, festivaliuose dalyvaujame. Šiuo metu vaidinu tokią sanatorijos vyrų vilioklę“, – kvatojasi linksmuolė.

Tačiau vasaros jau kelintus metus iš eilės skirtos ne teatrui, bet Tervydžiams ir kelionėms po rankinukų pasaulį.

„Anksčiau, kol dar dirbau, iš Bajorų į Tervydžius po 28 km lakstydavau, bet kai išėjau į pensiją, su vyru vasarojame čia. Rudeniop, atvėsus orams, lepesnius ir brangesnius rankinukus nukabinu, supakuoju ir išsivežu į miestą, kad sausai lauktų pavasario“, – šypsosi Nemira.

Dabar lankytojams patogiau – nėra darbo valandų: ji vasaromis visada čia. Todėl smalsuoliai, atvykę apžiūrėti Nemiros rankinukų, gali neskubėti namo, pavakaroti kieme, pasiklausyti gervių koncertų ir varlių chorų.

Dovana: Nemiros kaimyno kūrinys – rankinė iš alaus skardinių „liežuvėlių“. Ir tvaru, ir originalu. / Tinklaraščio „Kelionės Veža“ nuotr.

Kolekcijos pradininkas

Žmonės apie Nemiros kolekciją sužino vieni per kitus, dalijasi nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Atvyksta tiek draugų būreliai, tiek šeimos, tiek stovyklautojų grupės. Ne sykį viešėjo net televizija.

Atvykėlius šeimininkė pavaišina pačios gaminta medaus gira, o svarbiausia – leidžia iščiupinėti visus eksponatus, su visais – nusifotografuoti, asmenukes pasidaryti, socialiniuose tinkluose jomis pasipuikuoti.

„Draugės kartais prašo paskolinti vieną ar kitą rankinę, kai eina į kokius teminius vakarėlius“, – pasakoja šaltuoju sezonu Rokiškyje gyvenanti pašnekovė. Rankinių jai negaila. Džiaugiasi, kad kartais net dulkių nuo jų valyti nereikia: žmonės pirštukais nublizgina.

Labiausiai Nemirai patinka kodėlčiai, kurie, atvykę į svečius, visokių smulkmenų apie rankines klausinėja. Su tokiais, sako, kur kas įdomiau nei su tais, kurie tik klauso.

Didžiausio dėmesio visada sulaukia rankinukas iš vinilinių plokštelių. Tai pats pirmasis „Nemiros rankinių rinkinio“ eksponatas. Žmonės stebisi ir išvydę iš kavos pakuočių pasiūtus krepšius, kuriuos siuva jos kaimynas. Tuo tarpu rankinukas iš alaus skardinių auselių, anot kolekcininkės, puikus pretekstas pakalbėti apie tvarumą ir kūrybiškumą – t. y., kaip iš netikėčiausių dalykų gimsta nauji daiktai. Ypač tai matydamos džiaugiasi technologijų mokytojos, daug šaunių idėjų būsimiems projektams iš Nemiros sodybos išsivežančios.

Labiausiai Nemirai patinka kodėlčiai, kurie, atvykę į svečius, visokių smulkmenų apie rankines klausinėja. Su tokiais, sako, kur kas įdomiau nei su tais, kurie tik klauso.

Radinys sodyboje

Moteris neslepia, kad jei ne ši sodyba, kurią labai apleistą įsigijo lygiai prieš dešimt metų, kažin, ar tas Nemiros rankinių rinkinys išvis egzistuotų.

„Kadangi visi keturi mano sūnūs statybininkai, leidau jiems su šita troba daryti eksperimentus, – juokiasi mama. – Tai ko tik jie čia neprigalvojo: ir šviestuvų iš netradicinių medžiagų, ir lentynų iš išardytų tvarto sienojų… Bet kai jau įsikūrėme, tai tie mano ridikiuliai juos labai nervinti pradėjo. Sakė, prieš draugus sarmata. Todėl iškrapštė mane su rankinėmis į šalia esantį sandėliuką“, – nė nemano ant sūnų pykti ponia Nemira ir greitakalbe porina, kaip tas rankines pradėjusi rinkti.

Pasirodo, tvarkydama apleistą sodybą moteris rado kažin kur užkištą, voratinkliais aplipusį pintą krepšį. „Nei aš madomis labai domiuosi, nei man tie rankinukai svarbu. Pasilikau jį tiesiog dėl istorijos. Maniau sau: tuose namuose nugyvenęs, tegul nors vienas gražus daiktelis lieka, jei jau jo žiurkės nesugraužė“, – pasakoja ji.

Kaip tyčia maždaug po trijų mėnesių vietinėje antrų rankų parduotuvėje rado įdomų rankinuką iš dviejų vinilinių plokštelių. Pagalvojo, kad likimas. Čia vienas atsirado, o po kelių mėnesių – kitas. Smalsu pasidarė, iš ko dar žmonės gali rankinukus gaminti, jei net iš plokštelių yra. Nuo tos minties, juokauja, rankinių pandoros skrynia kaip atsidarė, taip nebeužsidaro iki šiol. Tik dabar kolekcininkė kur kas išrankesnė. Daugelis rankinukų jau matyti – sunku kažkuo nustebinti.

Pradžia: štai nuo šios vinilinės rankinės viskas ir prasidėjo. / Tinklaraščio „Kelionės Veža“ nuotr.

Svarbūs trys kriterijai

Pradėjusi aktyviau domėtis, iš ko gali būti pagaminti rankinukai, ėmė jų ieškoti visur – internete, skelbimų puslapiuose, „Vinted“ platformoje. Supratusi, kad rankinių yra be galo daug ir kad visų vis tiek neįsigis, paiešką susiaurino iki trijų kriterijų – netradicinės medžiagos, įdomios formos ir keistesnės paskirties.

„Turiu rankinuką-telefoną. Veikiantis, su mygtukais. Dar turiu rankinę iš apmegztų alaus kamštelių – irgi vienetinė, daugiau pasaulyje niekur nerasit. Dar turiu arbatos rinkėjo krepšį – besvorį, iš nendrelių, turbūt daug prakaito per gyvenimą sugėrusį. Ir rankinuką-šampano butelį. Mini rankinukus-auskariukus. Yra rankinių, pagamintų iš kavos pakuočių ir iš laikraščių“, – vardija ji ir rodosi, kad eksponatų sąrašą galėtų tęsti iki išnaktų.

Turi kolekcijoje ir vyriškų, Nemiros žodžiais tariant, ridikiulių, bet tik du. Užtai kokius – su įdaru! „Vyrų rankinėms atstovauja du moliniai buteliai su dirželiais, skirti skystiems produktams“, – aiškina kolekcininkė, galinti drąsiai pretenduoti į Lietuvos rekordų knygą, o gal net ir viso Pabaltijo, nes kol kas nei Latvijoje, nei Estijoje tokios didelės rankinių kolekcijos nėra.

Kodėl nefiksuoja rekordo? „Šiais laikais, – atsidūsta, – net už rekordus reikia mokėti, tad man užteks fakto, kad šiandien mano kolekcijoje yra net 1 060 rankinukų!“ – šypsosi rekordininkė.

Svarbios: buvusiai bibliotekininkei šios žurnalinės rankinės labai svarbios. / Tinklaraščio „Kelionės Veža“ nuotr.

Su rankinėmis darosi asmenukes

Po kelias valandas trukusios ekskursijos po rankinukų pasaulį nusifotografuoti su patikusiais eksponatais tiesiog būtina. Šeimininkė net surado meistrus ir paprašė, kad šie išpjautų jai rankinuko formos veidrodį.

„Iš suklijuotų tapetų padariau maketą – išpjovė. Dabar moterims kur kas smagiau fotografuotis“, – pasakoja ji ir rodo į šalia esantį rankinuką-laikrodį.

Jis perspėja moteris, kad besidažydamos lūpytes (mat šalia kabo ir rankinukas-lūpos) nepavėluotų į pasimatymą. O kad jis būtų romantiškas – galima ką nors išsirinkti iš apatinį trikotažą imituojančių rankinių.

Turi Nemira Tervydžių sodyboje ir knygų. Kaipgi buvusi bibliotekininkė be jų?! Kai nėra lankytojų, mėgsta paskaityti, nors laiko, išėjusi į pensiją, visai neturi. „Gal reikės grįžti darban, nes kol dirbau, jo tikrai daugiau turėjau“, – vėl juokauja Nemira, ir vaidinanti, ir vedanti ekskursijas, ir dar spėjanti savo kolekcijai paieškoti naujų eksponatų.

Anksčiau, tikina, nieko nėra rinkusi, nebent įvairių šalių monetas. „Bet jos tiesiog maišeliuose sudėtos gulėjo ir tiek. Kai sodyboje sūnūs darė remontą, sugalvojo, kur jas panaudoti. Virtuvėje užliejo epoksidine derva ir išėjo tokia monetų mozaika“, – džiaugiasi savo nagingais vyrais N. Statulevičienė.

Iš pradžių, kai tik pradėjo rinkti rankinukus, visi atrodė įdomūs, kitokie, nematyti. Per savaitę net po kelis siuntinius gaudavo. „Būdavo, išpakuoju: oi, koks gražus, o nuotraukoje kitaip atrodė. Dabar kai pasižiūriu į kai kuriuos iš dešimties metų perspektyvos, galvoju, tai durnė, nei jis įdomus, nei ką“, – šaiposi iš savęs Nemira.

Bet žmonės, užsukę pas ją į svečius, kalba ką kita. Sandėliuke-muziejuje visi eksponatai sudėlioti pagal temas: „Pramogos, muzika, sportas“, „Velti, megzti“, „Prabangūs vakariniai“, „Iš netradicinių medžiagų“, „Keliauninkai“, „Mažutyčiai“, „Raudoni“, „Džinsiniai“ ir kt.

Brangių eksponatų neturi

Po dvarus, muziejus Nemira jų vežioti nenori. Sako, joks šimtas rankinių visos kolekcijos grožio ir įdomumo neatspindės, o juos pakuojant vis kas nors atsitinka: tai karoliukai pabyra, tai grandinėlės susipainioja ar puošyba apsitrina.

„Mano rankinukai – kaip galinga energija. Negaliu jos iš namų išvežti. Jei dalį tų rankinių ir išvežu, man jau kitą dieną darosi liūdna, nes negaliu kiekvieno paglostyti, apie kiekvieną svečiams papasakoti. Geriau tegul jau žmonės pas mane važiuoja“, – kviečia ji ir vėl juokauja, kad sandėliukas, kuriame rankines laiko, atviras. Todėl juo ir peliukai prabėga, ir musės praskrenda, ir paukščiukai į kai kurių vidų slyvų kauliukų ar klevo auselių prineša.

Ar savo kolekcijoje turi itin brangių eksponatų? Anot Nemiros, iš bibliotekininkės atlyginimo brangenybių neįpirksi. Be to, ir tikslas ne toks. „Laukiu „Humanoj“ iki paskutinio momento, kol kelis eurus kainuos. Žmonėms juk nereikia tokių nesąmoningų dalykų, o man jie tinka“, – aiškina ir priduria, kad po reportažų televizijoje jai parašo nemažai žmonių ir siūlo pirkti prabangius, antikvarinius rankinukus, kainuojančius po keliasdešimt eurų. Tenka mandagiai atsisakyti.

Šiais metais yra pirkusi tik du – vieną mažutį, pagamintą iš žaliojo ametisto akmenukų, kurio dydis – kaip aštuntadalis degtukų dėžutės. Kitą – segės dydžio damą paryžietę. Nebėra sandėliuke vietos. O ir akys jau prie visko pratusios – nebemato, kas galėtų nustebinti.

Tiesa, nustebo ne juokais, kai moterys iš pajūrio atvyko pas ją antrą kartą ir atvežė dovanų delmoną, apie kurį kolekcininkė jau seniai svajojo. „Delmonai išpopuliarėjo XVIII a. Tokioje puošnioje kišenėje, pasiūtoje iš šilko, vilnelės, medvilnės, pamario moterys laikydavo maldaknyges, rožinius“, – dalijasi žiniomis ji.

Nors Nemiros kolekcijoje – 1 060 eksponatų, dėl vietos stokos moteris rodo tik 1 001. „Asmeniniame kataloge viskas išfotografuota, apie visus parašyta, kada įsigyta ir kur. Turiu dar tokį storą mėlyną segtuvą, kuriame visi straipsniai apie mano rankines surinkti. Kaupikė aš. Ne veltui Žiurkės metais esu gimusi. Tai ir bibliotekininkė, ir žiurkė-kaupikė – viskas man tinka“, – kvatojasi žodžio kišenėje neieškanti pašnekovė.

Tinklaraščio „Kelionės Veža“ nuotr.

Indo dovana

Paprašyta įvardyti įdomiausią savo kolekcijos rankinę, Nemira mini molinę. Pasirodo, Salų dvare vyko keramikų suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir vienas indų tautybės menininkas. Vakare visi dalyviai užsuko pas Nemirą į svečius.

„Parodžiau indui rankinukus iš Indijos. Vyras buvo sužavėtas, kad tolimoje Lietuvoje rado dalelę savo šalies. Pažadėjo už tai man pagaminti ypatingą rankinuką iš molio ir pažadą tesėjo. Po poros savaičių, kai pleneras jau buvo pasibaigęs, sulaukiau skambučio iš jo organizatorių. Kvietė atsiimti dovanos, kuri net turėjo išspaustą ženkliuką „Nemiros rankinių rinkinys“, – pasakoja rokiškietė ir priduria, kad su indu ligi šiol bendrauja per feisbuką, o kai svečiams rodo jo kurtą molinę rankinę – per telefoną net indišką dainą paleidžia.

Dar vieną rankinę indas išlankstė iš vietinio laikraščio, pritvirtino rankenėles ir dovanojo su palinkėjimu, kad, turėdama laiko, Nemira indiškus rašmenis patyrinėtų.

Viešnios: garsas apie Nemiros kolekciją jau pasiekė ir kaimyninę Latviją. / Tinklaraščio „Kelionės Veža“ nuotr.

Džiugina ir mamas, ir dukras

Neseniai moteris pradėjo rinkti dar ir vaikiškus rankinukus. Paklausta, ar tik nebus kuris iš sūnų padovanojęs anūkės rankinuką, moteris sako, kad močiute tapo seniau, nei susidomėjo vaikiškais ridikiuliais.

„Tiesiog jie labai gražūs. Turiu ir su Kempiniuku Plačiakelniu, ir su zebriuku, ir dar visokių kitokių. Juk dažnai mamos su vaikais pas mane atvažiuoja. Tai mergaitėms visada duodu su jais pažaisti“, – šypsosi N. Statulevičienė.

Ar Nemiros vyras nepyksta, kad pas žmoną visą vasarą svečiai pulkais plaukia? Nemira juokiasi, kad ne tik vyras, bet ir sūnūs su ja vargsta, priekaištauja, kad sodybą sau pirko, o ne rankinukams.

„Kai suremontavo verandą, sakė: „Jau čia, mama, tai jų nedėk. Kurį laiką nedėjau, bet kad ėmė ir patys nugulė“, – skėsčioja rankomis bibliotekininkė.

Kokio rankinuko dar norėtų į savo kolekciją? Yra mačiusi pagamintą iš kokoso kevalo, bet per brangus buvo – nepirko. Neperka ji ir garsių mados namų kūrinių, nei antikvarinių.

„Man vardas nesvarbus, – purto galvą. – Jei kažkuo įdomus būtų ir nebrangus, tuomet paimčiau. Nors turiu vieną tašytę su prie jos prikabintu tokiu dideliu raktu. Dėl to rakto ją ir pirkau. Tai su žmonių pagalba pavyko iššifruoti, kad tai Christiano Dioro mados namų rankinė. Gal tikra, o gal padirbinys – iš interneto atsisiunčiau“, – aiškina rankinių kolekcininkė ir kviečia pasinaudoti proga, kol dar vasara, viską savomis akimis pamatyti.