– Ar turime pasekti Suomijos pavyzdžiu? Ar jau esame lyderiai, nes po 1990 metų du kartus paminėjome gyvūniją savo Konstitucijoje?

– Na, mes esame labai abstrakčiai paminėję, ir iš tos formuluotės, deja, negalime labai aiškiai suprasti, kokie reikalavimai yra keliami elgesiui ir su gyvūnija, ir su augmenija. Tą bandome apibrėžti įstatymų lygmeniu, ne Konstitucijos, tačiau tos apibrėžtys nėra pakankamos ir vis dar kelia daug klaustukų. O didžiausia bėda, kad net ir to, ką apsibrėžiame, nesugebame įgyvendinti praktiniu lygiu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Po kiekvieno skandalo, susijusios su žiauriu elgesiu su gyvūnais, tarsi lyg ir kalbame, kad reikėtų didinti baudas, bet neinvestuojame į tai, kad būtų pakankamai pareigūnų, kurie galėtų užtikrinti, kad žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai būtų identifikuoti laiku, kad pažeidėjai būtų surasti ir pelnytų tas bausmes už tikrai žiaurų, kartais privedantį iki nužudymo ar perdėto kankinimo, elgesį. Ar turėtume sekti Suomijos pavyzdžiu? Klausimas geras. Manau, kad bent jau diskutuoti apie tai tikrai privalu, nes, įrašius šitą labai aiškią formuluotę, kad turime drausti žiaurų elgesį su gyvūnais, ką Suomiai ir nori padaryti, tai duotų visai kitokį svorį, jei tai būtų Konstitucijoje. Tačiau ar mums pavyktų praktiškai tą pasiekti, kol kas, deja, bet abejoju. Surinkti 50 tūkst. parašų, o Lietuvoje tas reikalavimas yra dar aukštesnis – 300 tūkst. piliečių savo parašais gali inicijuoti naują teisės aktą – deja, labai retai pasiseka piliečiams. Kad dauguma Seimo narių turėtų tokią valią – irgi mažai tikėtina.

Labai trūksta finansavimo gyvūnų globos organizacijoms, nes bešeimininkių gyvūnų vis dar gausu ir tai irgi yra signalas, kad mes dar žiūrime į gyvūnai, kaip į kažkokią nejuslinę būtybę.

– Žinome, kad Vokietijos Konstitucijose taip pat įrašytos tam tikros formuluotės. Kokiose pasaulio valstybėse dar galime tą rasti?

– Galime rasti Šveicarijoje, ten prieš 30 metų į Konstituciją įtraukta tokia pati nuostata, taip pat Bolivijoje, Ekvadore ir dalyje kitų Pietų Amerikos valstybių. Europoje taip pat gana griežtas reguliavimas, susijęs su gyvūnų teisėmis, yra Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, Bolivija apskritai savo Konstitucijoje yra įrašiusi apie Motinos Žemės teises, tai, be abejo, nereiškia, kad į teismą galėtų ateiti šuo ar katė, ne, tai reiškia, kad jų teises atstovaujantys nevyriausybinių sektorių nariai, kitos organizacijos, ar net ta pati valstybė galėtų veikti jų interesams ir būti tuo ieškovu arba kai kuriais atvejais atsakovu.

– Tai kaip Lietuva atrodo Vakarų Šalių kontekste? Gal yra kažkoks pasaulio gyvūnų gerovės indeksas?

– Tiesa sakant, yra. Kaip tik prieš mūsų pokalbį bandžiau pasižiūrėti ir buvau šokiruota, kad yra pasaulio žemėlapis, o Lietuva vis dar priskirta jame prie Rusijos, išvis dar nėra nei Latvijos, nei Estijos. Žodžiu, mūsų valstybė neįvertinta tame indekse ir sunku skaičiais pasakyti, bet, kaip minėjau, iš praktikos mes matome, kad tie standartai nėra pakankamai aukšti, mes vis dar matome tikrai baisių atvejų, kai ypač jauni žmonės, dar nepilnamečiai, padaro išties siaubingus nusikaltimus gyvūnams – suspardo, pasmaugia ar kaip kitaip nukankina. Taip pat matome, kad labai trūksta finansavimo gyvūnų globos organizacijoms, nes bešeimininkių gyvūnų vis dar gausu ir tai irgi yra signalas, kad mes dar žiūrime į gyvūnai, kaip į kažkokią nejuslinę būtybę.