Ugdyti ar bendrauti

2017-ųjų pabaigoje pakeistas Švietimo įstatymas. Jame įteisinta, kad nuo šių metų vasario 1 d. tėvai turi apsispręsti, penkerių ar šešerių metų vaikas pradės lankyti priešmokyklinę grupę.

ŠMM vykdomas reformas nerimastingai stebi į mokyklą besirengiančių mažylių tėvai. Prieštaringos informacijos apie ugdymo ankstinimo pranašumus ir trūkumus glumina tėvus ir ypač tuos, kurie jau šiemet raginami apsispręsti leisti penkiamečius į priešmokyklines grupes.

"Nuo 2018 m. rugsėjo penkiamečiai vaikai priešmokyklinio ugdymo grupes galės lankyti, jeigu taip nuspręs jų tėvai. Priešmokyklinis ugdymas nuo ateinančių mokslo metų neankstinimas", – ramina ŠMM.

Pasisakantieji už tai, kad vaikai Lietuvoje ir toliau mokyklą privalomai pradėtų lankyti nuo septynerių metų, kaip yra dabar, renka parašus už peticiją, kurią inicijavo Vaiko psichologijos centras.

Lietuvos Vyriausybei ir Seimui adresuotame rašte reikalaujama atsisakyti sumanymo ankstinti privalomą vaikų ugdymą mokyklose nuo šešerių metų, palikti esamą vaikų priėmimą į Lietuvos mokyklas privalomai nuo septynerių metų ir pasirenkamai nuo šešerių metų.

Pasak Vaiko psichologijos centro, vaikų raidos psichologijos tyrimai rodo, kad vaikai turi būti ugdomi nuo pat gimimo ir svarbu skatinti tėvus bei pedagogus atsižvelgti į geriausias vaikų ikimokyklinio ugdymo formas – bendravimą, pokalbius, žaidimus, buvimą lauke, gamtoje, galimybes aktyviai judėti, tyrinėti, kurti, pažinti pasaulį, spręsti problemas. Joks formaliojo ugdymo ankstinimas nepakeis šių esminių ugdymo formų.

Ugdyti nuo gimimo

Ministerija teigia esą idėją ankstinti privalomą ugdymą skatina pasaulinės tendencijos ir moksliniai tyrimai. "Maždaug nuo 1980 m. pradžios pasaulyje ėmė keistis požiūris į ankstyvąjį vaikų ugdymą – greta vaikų priežiūros, vis labiau aktualizuojamas vaiko ugdymas nuo pat gimimo, o ne nuo tada, kai pradeda lankyti mokyklą", – argumentus už privalomojo ugdymo ankstinimą dėsto ŠMM viceministras Gražvydas Kazakevičius.

Pasak viceministro, tai susiję su vis didėjančiu skaičiumi mokslinių, tarp jų ir smegenų tyrimų, kurie įrodo, kad pirmieji gyvenimo metai yra ypač svarbus laikotarpis: per trumpą laiką ir labai intensyviai formuojasi smegenų architektūra.

Tyrimų duomenimis, smegenyse gali susidaryti iki 1 mln. naujų neuronų junginių per sekundę. Ir tai nėra tik genetika. Ypač svarbų vaidmenį atlieka ankstyvoji vaiko patirtis ar santykis su šalia esančiais žmonėmis, pačia aplinka ir tikslinga pagalba, padedančia vaikui augti.

ŠMM vertinimu, jeigu iki penkerių metų problemos, atsirandančios dėl skurdo, socialinės atskirties, specialiųjų ugdymosi poreikių ir kt., nešalinamos, jos turi tendenciją dar labiau didėti. Todėl pirmieji metai yra laikas, kai švietimo priemonėmis galima veiksmingiausiai talkinti vaikų raidai ir šalinti pastebėtas problemas. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur kas penktas vaikas nuo gimimo iki penkerių gyvena socialinės atskirties ir skurdo sąlygomis.

"Kokybiškas ankstyvasis ugdymas yra skurdo, iškritimo iš švietimo sistemos mažinimo priemonė, o šalys, kurios ankstyvajam vaikų ugdymui skiria ne mažiau dėmesio ir investicijų nei kitiems švietimo lygmenims, vėliau turi ir ekonominės naudos – mažiau išlaidų reikia skirti sveikatos, socialinės apsaugos, teisingumo sistemoms", – įsitikinęs G.Kazakevičius.

Siūlo įsijausti

Tokius reformų autorių argumentus įtikinamai oponuoja Vaiko psichologijos centro steigėja psichologė, socialinių mokslų daktarė Monika Skerytė-Kazlauskienė keldama klausimus: ką duos privalomo ugdymo ankstinimas, kai kalbama apie ugdymą nuo gimimo, ką pakeis tie vieni metai?

Sėdėjimas klasėje smegenų neužaugina. Smegenis užaugina ryšys su savimi, pedagogu, mokomuoju dalyku, pokalbiai ir noras žinoti.

"Tai daroma ne taip, kaip turėtų būti daroma, skubotai ir tikrai ne dėl vaikų, o nežinia dėl ko. Visur Europoje daroma, todėl ir mes darykime", – abejonėmis dalijosi mokslų daktarė.

Esą tyrimai, kuriais remiasi ministerija ir aiškina apie smegenų ląstelių vystymąsį, niekuo nesusiję su mokykliniu ugdymu, juolab kad mūsų mokykla neskatina mąstyti, o skatina daryti pratybas ir iškalti tai, kas yra parašyta vadovėliuose.

"Kai mokyklose tikrai rūpės vaikas, kaip jis gyvena, kai programos skatins mąstyti ir kurti, vaikai norės būti mokyklose kad ir per vasaras. Neseniai cituotas mokyklų tyrimas atskleidė, kaip prastai jaučiasi vaikai Lietuvos mokyklose. Gal mes iš tiesų užuot rūpinęsi vaikais einame ne tuo keliu? Sėdėjimas klasėje smegenų neužaugina. Smegenis užaugina ryšys su savimi, pedagogu, mokomuoju dalyku, pokalbiai ir noras žinoti", – aiškina M.Skerytė-Kazlauskienė.

Psichologė ragina kaip tik daugiau dėmesio skirti darželiams, kuriuose vaikai ir taip gerai ugdomi, tik dar priminti auklėtojoms labiau jausti vaikus, o ne reguliuoti ir nurodinėti, ką jie turi daryti. Smėlio dėžė gali būti puikiausia ugdymo vieta diskutuojant apie tai, kaip smėlis byra tarp pirštų, arba svarstant, kodėl smėlis toks sunkus ir pan.

"Kai įsijausime į vaikus ir suprasime, ko jiems reikia, tada pirmyn į reformas. Kol galvosime, kad vaikai turi gyventi taip, kaip mes jiems pasakysime – nieko nebus", – politikų negebėjimą gilintis į esmę kritikavo psichologė.

Galima ir atbaidyti

Elementarus, visiems gerai žinomas pavyzdys, kai mažas vaikas išvežamas į svečią šalį, jis beveik nemokomas išmoksta tos šalies kalbą, o mūsų vaikai mokyklose sėdi, kala anglų kalbą ir vis tiek jos neišmoksta. Kritikų klausimynas didėja: gal kažką ne taip darome, gal vertėtų peržiūrėti programas, neva ugdančias mūsų vaikus, padaryti jas kokybiškesnes, o ne ankstinti privalomą ugdymą.

"Anksčiau tai nereiškia, kad geriau ir greičiau, nes kai kuriems dalykams kaip tik reikia subręsti. Sako, kuo anksčiau pradėti matematiką. Na ne, priešingai, taip galima atbaidyti nuo matematikos. Geriau vėliau, kad suprastų ir pamėgtų. Būna vaikų, kurie dešimtoje klasėje atranda matematiką. O tai tuos dešimt metų ką veikė, kankinosi?" – privalomo ugdymo ankstinimui oponavo psichologė.

Nuolat akcentuojamas rezultatų siekis, geri reitingai. Visa tai ne tik nepadeda ugdymui, o dar ir gadina auklėtojų ir mokytojų misijos svarbą. Gal net patys pedagogai pamiršta, kad ne ataskaitos svarbiausia, o svarbiausias tikslas – ugdymas. Pasak specialistės, jei siekiame tikro ugdymo, tai einame ne tuo keliu.

"Mes turime atsisukti į žmogų, o ne į programas, reitingus ir kaip atrodome Europoje. Mums turėtų rūpėti, kad kiekviena mokykla būtų gera, kad pedagogai jaustųsi gerai, kad galėtų išvažiuoti pasisemti įkvėpimo, turime stengtis, kad mokytojai nebūtų programos perteikėjai, kad tikėtų ugdantys žmogų, kad augina, lavina jį, įkvepia meilę mokslui", – supainiotus prioritetus mėgino atkurti M.Skerytė-Kazlauskienė.

Neabejojama, kad ugdymo ankstinimu siekiama sumažinti atotrūkį tarp rajonų ir miestų vaikų, tačiau gal geriau padėti tiems, kuriems nesiseka, ir netrukdyti tiems, kuriems sekasi. Norint padėti rajonuose gyvenančioms šeimoms, tikrai nepakaks paankstinti privalomą ugdymą metais.

Siekiamybė – rezultatai

ŠMM tęsia savo argumentus, kad tarptautinių PISA, PIRLS tyrimų duomenys rodo ("PISA 2015", "PIRLS 2016"), kad vaikų, kurie bent vienus metus iki mokyklos lankymo pradžios dalyvavo kokybiškame instituciniame ugdyme, matematikos, skaitymo gebėjimai vienais formaliojo ugdymo metais aukštesni nei tų, kurie tokios galimybės neturėjo.

"Atsižvelgę į šiuos ir daugelį kitų tyrimų, įvertinę Lietuvos situaciją, privalomo ugdymo ankstinimą Lietuvoje rekomendavo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai, 2017 m. pristatydami rekomendacijas Lietuvos švietimui. Jie teigė, kad, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, svarbios priemonės yra ikimokyklinio ugdymo prieinamumo ir kokybės gerinimas bei privalomo ugdymo ankstinimas", – tęsė viceministras G.Kazakevičius.

Atremdamas Vaiko psichologijos centro kritiką, ministras aiškino, kad nereikėtų įsivaizduoti, jog penkiamečiams bus pakištos šešiamečiams sukurtos programos. "Šiuo metu tariamasi, ką kiekvienas (valstybė, savivaldybės, mokyklos, šeima ir kt.) turėtų padaryti, kad ne penkiametis priešmokyklinukas ar šešiametis pirmokas turėtų prisitaikyti prie sistemos, o kaip sistema turėtų pasikeisti, kad pasirengtų priimti jaunesnius vaikus", – aiškino viceministras.

G.Kazakevičius mini ir keičiamas edukacines erdves ir tikina žinąs, kad šio amžiaus vaikai geriausiai mokosi žaisdami kartu, diskutuodami, tardamiesi, ginčydamiesi ir kartu ieškodami sprendimų, o ne sėdėdami suoluose. Kokias papildomas kompetencijas darbui su jaunesniais vaikais turėtų įgyti pedagogai, kokios turėtų būti ugdymo programos bei jų tarpusavio dermė ir t.t.

Skatinti pažinti patiems

Į pirmą klasę patekusį, sausio mėnesį gimusį septynmetį nuo gruodžio mėnesį gimusio bendraklasio skiria beveik metai. Jau ir šį skirtumą buvo linkusiųjų kritikuoti. Ar tikrai metų pradžioje ir pabaigoje gimę vaikai lygiaverčiai partneriai? Tačiau kritika tikslo nepasiekė. Imtinai tais metais gimusieji turi būti vienoje klasėje, nors branda ir suvokimas metų skirtumo vaikų juntamas plika akimi ir nereikia būti švietimo specialistais.

Lyg ir suprantama, kad ministerija kažkaip siekia privalomu ugdymu gelbėti mažiau rūpestingų ar nežinančių, kaip auginti, tėvų vaikus. Tik ar visiems to reikia?

Pasaulyje kalbama ir apie tai, kad ankstyvas formalusis akademinis ugdymas mokant per anksti skaityti, skaičiuoti, rašyti, ne padeda tolesniam sėkmingam vaikų ugdymui, bet greičiau trukdo. Toks ugdymas nepadeda vaikams suformuoti adekvačių savireguliacijos, koncentravimosi, bendravimo ir gebėjimo mokytis įgūdžių, išlaikyti mokymosi motyvacijos, susidaryti pasaulio pažinimo būdų.

Pasak specialistų, per anksti koncentruojantis į konkrečias veiklas stabdomas vaiko iniciatyvumas ir kūrybiškumas, vaikai skatinami daugiau klausytis nurodymų ir dirbti su knyga, o ne iniciatyviai tyrinėti pasaulį ir atrasti pasaulio dėsnius per patyrimą. Tai skatina ne tik prastesnį akademinį išsilavinimą vyresnėse klasėse, bet ir silpnesnę psichinę sveikatą.

Komentaras

Andrius Murauskas

Švietimo ekspertas

Jei politikai mano, kad ankstyvasis ugdymas yra vertingas, tai turėtų jį padaryti maksimaliai patrauklų ir tada būtų natūraliai priimtas ir nebūtų supriešinimo. Reikia žiūrėti ne į metus, o į vaiko brandą. Tiems, kurie pasirengę nuo penkerių metų keliauti į mokyklą, reikia sudaryti sąlygas juos pasitikti, o tų vaikų, kurie nepasirengę, nereikia tempti už ausų. Atitempus už ausų automatiškai prasideda problemos, jo raida ir konfliktas su aplinka. Nepasirengę mokyklai vaikai paprasčiausiai gadins pamoką tiems, kurie pasirengę ir nori to akademinio ugdymo.

Buvo tokia tvarka, kad jei tėvai nori leisti savo vaiką į mokyklą anksčiau, tai psichologinėje pedagoginėje tarnyboje (PPT) privalėjo atlikti tyrimus ir specialistai įvertindavo vaiko pasirengimą akademiniam ugdymui. Dabar brandos patikrinimas paliktas užribyje: jeigu mokytojas įtars, kad vaiko branda nėra pakankama, jo kreipimasis į PPT neturės didelės reikšmės, nes PPT įvertinimas tapo tik rekomendacinio pobūdžio ir prarado savo prasmę. Turime pripažinti, kad tėvai savo vaiką dažniausiai vertina emociškai ir lūkesčiai neretai būna per dideli. Todėl į mokyklas gali ateiti ir tam nepasiruošę vaikai.

Specialistai sako, kad blogai ne ankstyvas vaiko ugdymas, o ankstyvas vaiko akademinis ugdymas. Tokio amžiaus vaikas ypač gerai mokosi per žaidimus, kai nėra formaliai įspraudžiamas į visus vertinimo kriterijus.

Šiame amžiuje dar daugeliui svarbu suderinti darbo ir poilsio režimus. Todėl svarbu, kad vaikas turėtų kur pailsėti, prigulti, nemažai daliai penkiamečių dar reikia pietų miego. Mokykla to tikrai negali užtikrinti.

Dar klausimas:ar šiandien darželiuose vaikai neugdomi ar ugdomi blogai? Gal reikėtų sutelkti dėmesį į darželių ugdymo kokybę ir darželio auklėtojų kvalifikaciją bei darbo užmokestį?

Bėdų su ankstyvuoju ugdymu yra rajonuose. Dalis vaikų nelanko darželių, nes tėvai arba neturi galimybių, arba nekreipia į tai dėmesio. Bandydami neišprususius tėvus priversti rūpintis savo vaikais ant vieno kurpalio mauna visus.

Švietimo ir mokslo ministerija dabar labiau užsiima gražiais šūkiais, o ne darbais. Atnaujintos ugdymo programos nelabai dar kas ir matė. Be to, paruošti programą ir ją taikyti yra du skirtingi dalykai. Klausimas, ar pedagogai yra pasiruošę, ar tam yra įrengtos tinkamos ugdymo ir poilsio aplinkos? Politikai elgiasi nenatūraliai, siekia savo idėjas įgyvendinti čia ir dabar negalvodami apie padarinius.

Kam ankstinimas netinka, tam tai bus žalojimas, o kam tinka, tai gali ir dabar daryti. Todėl nevalia iš vaikų atimti vaikystės, nevalia tėvams grasinti administracinėmis baudomis. Esame ne policinė, o demokratinė valstybė.