Kiekvienam – pagal charakterį

Jei mylite žirgus – štai jums kepuraitė su tikrų tikriausia žirgo galva. Jei esate medikas – Jūratė papuoš jūsų kepurę stetoskopu, termometrais ir žaismingais vaistų buteliukais. O jei laisvalaikiu žaidžiate šachmatais, žvejojate ar medžiojate – kepurės atspindės jūsų laisvalaikio pomėgius.

Kūrėja nežino žodžių „per sunku“, „neįmanoma“ – priešingai, vos pamačiusi kasdienėje aplinkoje kokią nors ją sudominusią detalę ar vaizdą, ji nemiega naktimis, vis suka galvą, kaip galėtų ją atvaizduoti veltinyje.

Neįdomiausia ir nuobodžiausia – daryti taip, kaip daro kiti. Arba atkartoti pačios jau veltą kūrinį. Taip, taip, kūrinį! Kitaip Jūratės darbų ir nepavadinsi.

„Jei nėra jaudulio, intrigos – visai kitas darbo skonis“, – sako 45-erių kaunietė, velti pradėjusi prieš 18 metų. Tiesa, tada jaunai mamai labiausiai rūpėjo velti žaislai. Dabar jos sūnui 24-eri, o Jūratė jau daug metų velia viską, ką tik įmanoma nuvelti – nuo drabužio iki papuošalo.

„Veltinis – tokia neaustinė medžiaga, su kuria dirbant fantazijai ribų nėra. Kaip ir neįmanomų dalykų. Bent jau aš tokių nežinau. Yra tiktai iššūkiai, kuriems kaupiuosi, apie kuriuos mąstau, o kai ateis laikas – gims ir jie“, – mįslingai kalba pašnekovė, kol kas nerandanti laiko savo paslaptingiems sumanymams.

Ypatingi: nors Jūratė nelabai mėgsta eiti į pirtį, joje naudojamus galvos apdangalus velia su tokia išmone, kad gali tik stebėtis. / J. Gelžinienės asmeninio archyvo nuotr.

Veltinio paviliota

Jūratė pasakoja, kad vaikystėje augo meniškoje šeimoje. Viena močiutė buvo audėja, kita puikiai siuvo. Mamytė irgi buvo visų galų meistrė: mezgė, nėrė, siuvinėjo. Rankdarbiai ir Jūratei buvo prie širdies.

„Jau mokykloje pradėjau iš juostelių pinti apyrankes, gaminti papuošalus iš obuolių sėklelių, kitų gamtinių medžiagų. Tuo metu labai norėjau puoštis, tai perdarinėdavau mamos ir močiutės rūbus, nors megzti ir nerti nelabai patiko“, – prisiminimais dalijasi Jūratė ir tikina, kad jau brandesniais metais, kai pirmąsyk internete pamatė veltinį, liko jo apžavėta – kitus rankdarbius padėjo į šalį.

„Iš pradžių net nesupratau, ką matau – nei megztas, nei nertas... Ėmiau aiškintis, kas čia yra. Po kruopelytę ieškojau informacijos, rūpėjo tą naujieną ir pačiai išbandyti. O tai darydama norėjau rasti bendraminčių kūrėjų, su kuriomis galėčiau dalytis atradimais“, – pirmuosius žingsnius į vėlimo pasaulį prisimena J. Gelžinienė, netrukus atradusi ir savo hobio draugių.

Visos vilnos ir vėlimo paviliotos moterys iki šiol bendrauja per feisbuką, o kartą per mėnesį susitinka gyvai, dalijasi naujienomis. Per atostogas rengia kūrybines stovyklas, plenerus gamtoje. Šią vasarą visos vėlė Salako malūne.

„Turėti bendraminčių – gerai: tai ir idėjų sklaida, ir kokybės kontrolė, ir konsultacijų bankas. Esame draugės, kolegės, bet kai rengiame stovyklas, kviečiame prisijungti ir kitas moteris“, – aiškina Jūratė ir toliau žeria panegirikas savo numylėtam amatui.

Iš veltinio, anot pašnekovės, galima padaryti bet ką – vazoną gėlei, gaubtą lempai, originalų kilimą ar drabužį, o mezgimas ir nėrimas visada yra šalia. „Jei reikia, priveliu kokią megztą ar nertą detalę, panaudoju metalą ar kitą medžiagą, kad kūrinys atrodytų originaliau“, – savo darbų stilistiką apibūdina ji.

Veltinis – tokia neaustinė medžiaga, su kuria dirbant fantazijai ribų nėra. Kaip ir neįmanomų dalykų. Bent jau aš tokių nežinau.

Užsilikusius dovanoja

Pas Jūratę užsisakęs pirties kepurę, dėžutėje šalia jos gali rasti ir originalų, pačios autorės akvarele lietą atviruką.

„Mažos detalės sušildo širdį. Aš ir piešiu, bet tik tiek, kiek reikia, kad žmogų nustebinčiau, pradžiuginčiau“, – neslepia moteris, prieš Naujuosius puoselėjanti prasmingą tradiciją. Tuos darbus, kurie kažkokiu būdu užsilieka pas ją namuose, tiesiog padovanoja, nes, kaip sako, Naujuosius nori pradėti nuo tuščio popieriaus lapo.

„Matau, kad tarp mano sekėjų yra moterų, kurios negali sau leisti įsigyti mano rankdarbių, todėl kartais jas pamaloninu, o veltus žaisliukus išdalinu sergantiems vaikams“, – sako Jūratė, kuriai norisi, kad veltinukai džiugintų žmonių širdis, o ne dulkėtų dėžėse.

Pati savo veltais drabužiais Jūratė puošiasi nedažnai, nes jų beveik neturi. Jei ką nusivelia, pradeda nešioti, tuojau kažkas užmato ir išprašo parduoti.

„Gal ir daugiau jų nešiočiau, bet bėda, kad sau labai neįtinku. Turiu tik vieną suknelę, vieną apyrankę ir neseniai nuveltą paltuką, kurio, tikiuosi, jau niekam neatiduosiu“, – juokiasi pašnekovė.

Paklausta, ar pirma nuvelia audinį, o paskui kerpa iš jo detales, purto galvą. Šiam tikslui ji turi šablonus, kuriuos apdėlioja reikiamo dydžio vilnos kuokšteliais, o paskui išsyk ant jų kuria dekorą.

J. Gelžinienės asmeninio archyvo nuotr.

Skirta ne tik žiemai

Vėlimo būdų yra be galo daug. Pagrindiniai – sausas, kai dirbama su specialia vėlimo adata, ir šlapias, labiau skirtas didesniems darbams – drabužiams, rankinėms ir pan. Jūratė prisipažįsta, kad mėgsta derinti juos abu.

„Man svarbus rezultatas, o kaip jį pasieksiu – sausu, šlapiu ar mišriu būdu – tikrai nesvarbu“, – aiškina ji.

Kiek laiko trunka nuvelti, pavyzdžiui, originalią pirties kepurę? Kadangi vėlimas – tik hobis (Jūratės pagrindinis darbas visai nemeniškos pakraipos), tai velia tiek, kiek turi laisvo laiko.

„Pirties kepurei pirmiausia nusiveliu pagrindą – užtrunku vieną vakarą. Dar keletas pusdienių skirti puošybai. Kartais vėlimas mane taip įtraukia, kad viską aplinkui pamirštu: neskaičiuoju nei minučių, nei valandų“, – sako vėlėja ir priduria, kad būtent dėl šios priežasties sunku įvertinti savo darbą pinigais.

Jos dažnai klausia, ar veltinis skirtas tik žiemai. „Amžinas klausimas“, – juokiasi Jūratė ir atsako, kad vėlimo technologija šiais laikais jau tiek išvystyta, kad veltinis aktualus kiaurus metus.

Egzistuoja specialūs vėlimo būdai, tinkantys būtent vasarai, kaip antai, įvairūs kiauraraščiai, vėlimas ant šilko ir pan. Jūratė pasakoja su kolegėmis vėlusi skrybėles, kurios svėrė vos 20 gramų. Ten vilna tarnavo tik kaip rišamoji medžiaga, o visą žaliavos pagrindą sudarė šilkas, viskozė ir kiti pluoštai. Viskas priklauso nuo kūrėjų profesionalumo. Tie, kurie domisi, turi daugiau praktikos, veltinį gali pateikti įvairiausiomis formomis.

Aktualu: šiuo metu Jūratės namuose vyksta statybos, tad ir kūryboje vyrauja namų namelių tema. / J. Gelžinienės asmeninio archyvo nuotr.

Sugadinti neįmanoma

Kiekvienas kūrėjas, keliantis sau meistriškumo kartelę, kelia ir iššūkius. Jūratė labai norėtų nuvelti didelių gabaritų skulptūrą arba pasižiūrėti į veltinį neįprastai. Pavyzdžiui, šlepetės dažniausiai yra veliamos šlapiuoju būdu, tuo tarpu ji mėgintų nuvelti apavą sausuoju – vien adatėlėmis.

Eiti prieš srovę kūrybininkei įdomiau, tik štai laiko vis trūksta. O jei išdrįstų mesti pagrindinį darbą ir pasilikti tik vėlimą? Moteris giliai atsidūsta. Sako, nemananti, kad iš vėlimo galėtų pragyventi, o ir hobis, virtęs darbu, kažin ar liktų toks pats mielas.

Ką daro, kai eksperimentas nepasiseka? Vėlėja juokiasi, kad šiame amate sugadinti neįmanoma, nes iš tų „sugadintų“ dalykų vėliau gimsta tik dar įdomesni daiktai.

„Jei nuvėliau daiktą ir matau – man nepatinka, iš karto sukarpau, kad neerzintų ir negadintų nervų. Neseniai vėliau liemenę, o rezultatas netenkino. Sukarpiau ir liemenės detales panaudojau kaip audinį kitų dirbinių puošybai“, – aiškina Jūratė.

Dažnai vėlėjos, kartą per mėnesį susitikusios gyvai, netgi apsikeičia tokiais „brokais“, kurie kitų nagingų moterų rankose suskamba naujai.

J. Gelžinienės asmeninio archyvo nuotr.

Mėlyna – mėgstamiausia

Didžiausias įkvėpimas Jūratei – gamta ir spalvos, ypač tada, kai keičiasi metų laikai. Stojus rudeniui, ateina poreikis geltonai, rudai, tuo tarpu vasarą jos veltiniuose karaliauja mėlyna. Tai mylimiausia kūrėjos spalva. Nors nuo jos pavargsta, bet, kur buvus, kur nebuvus, nė pati nepajunta, kaip ir vėl įkomponuoja bent mažytę mėlyną detalę.

„Taip buvo ir su mano paltuku. Nusipirkau aukso spalvos batelius ir pradėjau velti prie jų gelsvą paltuką. Vėliau geltoną, o vis tiek nuo melsvos neišsisukau“, – traukia save per dantį pašnekovė, kuriai užtenka pamatyti įdomų objektą, kad išsyk galvoje imtų suktis mintys, kaip jis atrodytų nuveltas.

Šiuo metu Jūratės namuose vyksta statybos, remontai. Jūratė juokiasi, kiek daug veltų namų namelių jos darbuose dar nebuvo. „Tiesiog dalykai, kuriais gyvenu, atsispindi ir veltiniuose“, – sako. Internete moteris idėjų neieško, bet laikas nuo laiko pasmalsauja, ką įdomaus daro kitos kūrėjos.

Ruošiasi Kalėdoms

Jūratė girdi visokiausių istorijų, kaip, ilgai veliant, ypač šlepetes, kenčia moterų nugaros, kitoms net prireikia riešų operacijų, tačiau ji save tausoja.

„Nebijau veltinio ir į skalbimo mašiną, ir į džiovyklę ar netgi į mikrobangų krosnelę dėti, kai reikia gaminį sušildyti ar paspartinti jo vėlimo procesą. Visokių yra būdų pasilengvinti darbą. Stengiuosi velti lengvai ir sveikai. Visada žiūriu, kad dirbčiau tiesia nugara – vyras net stalą specialiai man pagamino. Be to, lankau jogos užsiėmimus, kur stiprinu nugaros raumenis“, – prisipažįsta vėlėja, kurios visos mintys jau sukasi apie Kalėdas.

„Kai tik pradėjau velti, Kalėdoms nusivėliau žaisliukus eglutei papuošti. Iki šiol turiu juos išsaugojusi. Pirmykštė kokybė dabar kelia juoką, bet jie brangūs kaip šio hobio istorija“, – šypsosi J. Gelžinienė.

Dabar, jos žodžiais tariant, namuose tikras gyvatynas, nes ateinantys metai pagal Rytų horoskopą bus Gyvatės. Jos atsiras ant visko – apyrankių, vilna apveltų muiliukų, mašinų kvapų, kalėdinių žaislų, rankinių ir kitų rankdarbių.

Dar vienas populiarus užsakymas – naminiai gyvūnėliai. Dažnai žmonės net atsiunčia savo mylimo šunelio, kačiuko nuotrauką, norėdami, kad veltinis būtų į jį panašus.

„Nuvelti taip, kad gyvūnas iš tikro būtų panašus į tą, kuris nuotraukoje, nelengva“, – aiškina Jūratė, bet juk jai patinka iššūkiai. Neseniai vėlė haskį, kuris išėjo tarsi gyvas, ir pienės pūką, kurį, sako, taip ir norisi nupūsti...

J. Gelžinienės asmeninio archyvo nuotr.

Svajoja apie studiją

Moteris teigia, kad veltinis irgi turi savo madas, todėl privalo jomis domėtis. O visą gyvenimą velti praeityje madingas garbanotas skraistes, kaip ir pabodusias „kvietkų“ seges – tegul tai daro kitos.

„Jei jau velti gėles, tai tik įdomesnes, naujoviškesnes“, – aiškina ji ir apgailestauja, kad labai sunku velti, kai namuose remontas.

„Jis mane truputį išbalansuoja, todėl apsitvarkau aplink save tiek, kiek galiu, ir veliu. Laukiu nesulaukiu to laiko, kada galėsiu džiaugtis nauja kūrybos studija“, – artėjančio gimtadienio norą iš anksto įvardina ji.