Reportažas, kaip neatitinkantis tikrovės, netrukus pašalintas, bet J.Ohmanas priverstas aiškintis, ką turėjo omenyje. Tokia situacija karo pradžioje buvo ne dėl vagysčių, o dėl logistikos problemų, t.y. parama ne visada nukeliaudavo iki numatyto dalinio ar vietos, bet pakeliui būdavo panaudojama taip pat ukrainiečių ir tarnavo bendram tikslui – ginti šalį nuo įsiveržusios ir viską siaubiančios, patyčias, žudynes rengiančios Rusijos.
Pasiryžęs: J.Ohmanas vadovauja nevyriausybinei organizacijai, aktyviai remiančiai ginkluotą Ukrainos pasipriešinimą dar nuo 2014 metų. (G. Skaraitienės / BNS nuotr.)
– Kaip reagavote į CBS reportažą? – paklausėme J.Ohmano.
– Tai nukreipta į šoną. Aš nesu pareigūnas, pateikiau ne apibendrinimą, o savo nuomonę. Be to, šį vertinimą pateikiau prieš tris mėnesius, kaip viskas man atrodė tada. Nustebino reportažas. Jis rodo informacijos stoką, bet šis reikalas gerėja. Informacine skyle naudojasi jėgos, kurios nenori, kad Ukraina laimėtų. Pripažįstu, kad prieš savo valią tapau informacinio karo marionete.
– Žurnalistams tada prieš tris mėnesius minėjote skaičių – 30 proc. paramos?
– Taip. Sakiau, kad, mano manymu, tada pagalbos iš Vakarų efektyvumas buvo 60–70 proc. Dėl logistikos.
– Ką turėjote omenyje?
– Tai nereiškia, kad parama nepasiekdavo ukrainiečių, kuriems jos reikėjo. Kalba buvo apie tai, kad viskas vyko lėtai. Kaip karo logistas, tuo užsiimu jau ilgai, žinau, kaip tai yra sudėtinga. Tai ne tas pats kaip vežti prekę, užsakytą iš kažkurios parduotuvės, turint konkretų adresą ir gerą susisiekimą. Čia yra karas, yra daug kitų faktorių. Tarp jų ir deficitas. Visiems reikia. Dabar. Dalis paramos nuėjo tikrai ne į frontą, o į kitus dalinius, kuriems viso to irgi reikėjo. Reikėjo ir pasiėmė. Kai karas, tai yra suprantama. Tai normalu. Pats mačiau situaciją. Ji buvo sudėtinga. Staiga į karo zoną pradėtas gabenti milžiniškas kiekis įrangos. Dabar efektyvumas yra gerokai aukštesnis. Paramos per mus – „Blue / Yellow“ – efektyvumas yra 95 proc.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Ką tai reiškia? Kiekvienas krovinys turi iš anksto numatytą adresatą ir jį pasiekia?
– Taip. Beveik visi ir pakankamai greitai, už gerą kainą. Kare labai svarbus ir greitis, nors pristatymo sąlygos sudėtingos. 100 proc. efektyvumas neįmanomas net ir taikos sąlygomis. Kažkas ne ten nukeliauja, kažkas būna sandėliuojama arba, pasitaiko, iš viso pakeliui sunaikinama pataikiusios raketos. Tai karo realybė. Pats žinau atvejį, kai vienoje vietoje buvo daug susandėliuota medicininių priemonių. Į tą sandėlį pataikė raketos. Susprogdinus sandėlį, buvo sunaikintos visos šios atsargos. Taip neturėjo būti, bet nutiko. Kare į krovinius žiūriu kaip į vaisius. Gali laikyti pora dienų, bet paskui jie turi keliauti, negali gulėti.
– Kaip vyko logistika karo pradžioje? Daug kam sunku įsivaizduoti, kaip viskas vyksta.
– Daug kas žinojo, kad karas bus, dar gerokai iki vasario pradėjo tiekti Ukrainai ginklus, prieštankinę ginkluotę ir t.t. Bet, kai prasidėjo karas, staiga prireikė labai daug įvairių rūšių. Iš įvairių šalių, įvairias sistemas reikėjo pervežti per sieną, daugiausia – iš Lenkijos. Visa įranga, ginkluotė turėjo būti paskirstoma. Šalis – didelė. Vyksta karas, šaudoma, skraido raketos, visiems visko reikia dabar. Ateina dalinys, kuris nėra fronte. Mato galimybę pasiimti ir pasiima. Visi užsiėmę, griežtos kontrolės nėra. Pirmą mėnesį buvo katastrofa. Įtampa kiekvieną dieną, žmonės žūsta, esama visokių problemų. Reikia vežti paramą. Kaip vežti? Ukraina didelė. Degalų trūksta. Atitinkamo transporto trūksta. Reikia pasitikėjimo, atidirbti sistemą. Mes irgi buvome padarę klaidų.
– Kur nueina šiandieninė parama, Ukrainai teikiama per „Blue / Yellow“?
– Dauguma – į Rytų Ukrainą. Turime savo taškus, sistemą. Galiu duoti jums pavyzdį. Šiandien ryte (pokalbis vyko ketvirtadienį – aut. past.) man skambino žmonės iš vieno fronto taško, kuriame dabar labai karšta. Prašė kelių dronų. Tie dronai jau dabar yra pakeliui į frontą, bus už poros valandų.
– Kokia konkrečiau parama Ukrainai keliauja per „Blue / Yellow“? Dronai, kas dar?
– Elektronika, optika, mašinos, medicinos, apsaugos priemonės. Keičiame pagal situaciją. Dabar pradėjome pirkti šarvuotus automobilius. Ten labai daug artilerijos. Dideli nuostoliai, jeigu pataiko į mašinas. Paprastos mašinos neužtenka. Taip pat tiekiame labai aukšto lygio optiką. Aukšto lygio ir apsaugos priemonės – kad jos apsaugotų ir kad kariams būtų patogu judėti. Toliau – visa skalė. Gal apie 30 rūšių reikalingų dalykų. Žinojome, kad bus poreikis. Turime rezervą, todėl galime greitai reaguoti. Mūsų labai gera komanda, žmonės labai atsakingai ir dirba profesionaliai. Keli mūsų žmonės nuolat yra Ukrainoje. Ką tik viena komanda grįžo atidirbusi savo pamainą.
JAV paprašė mūsų pagalbos, atidarant „Hamerių“ remonto dirbtuves. Padarysime, be problemų.
Nebuvome pasiruošę tik vienam dalykui – kad žmonės taip dosniai aukos.
– Jūsų komanda jau buvo pasiruošusi šių metų karui Ukrainoje?
– Tai, kad šis karas bus, žinojau. Tačiau negalėjau pasakyti, kada jis bus. Visą laiką dirbome, nes nežinojome, kada ateis diena X. Ruošėmės. Kai prasidėjo karas, buvau ką tik grįžęs iš fronto. Kelios valandos iki karo pradžios išėjau iš fronto. Ryte man paskambina, kad karas jau prasidėjo. Jam buvome pasiruošę. Nebuvome pasiruošę tik vienam dalykui – kad žmonės taip dosniai aukos. Negalvojome, kad pradės remti tokiomis sumomis. Jau milijonas, jau trys. Iki tokio lygio žmonės mumis tiki.
– Jūsų pagalba Ukrainai trunka jau ilgiau ne aštuonerius metus. Tai labai išsunkianti misija. Kas jus veda į priekį, teikia jėgų?
– Gyvenu Lietuvoje. Esu Lietuvos pilietis. Gyniau ir ginsiu šį kraštą, regioną nuo agresorių, kad gera būtų gyventi ir man, ir mano draugams, ir vaikams. Ginu savo gyvenimą, Lietuvą, tai, kuo tikiu. Ukrainos pralaimėjimo atveju Rusija ateis čia, pas mus. Matote, ką tai reiškia.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokia bendra besipriešinančios Ukrainos situacija karo fronte?
– Sunkiai, bet einama į priekį. Negalima sustoti, todėl būtina nuolatinė parama. Parama reikalinga visais lygiais. Privalome eiti iki galo. Nebūtina po daug, svarbu nuolat. Įsivaizduokite, jeigu būtų milijonas lietuvių, aukojančių kas mėnesį bent po 5–10 eurų. Ohoho! Tačiau finansinė parama iš žmonių yra sumenkusi, palyginti su karo pradžia, bet turime ir nuolatinių rėmėjų. Ačiū visiems padedantiems!
– Tikriausiai vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdite, kada baigsis karas?
– Dešimt metų dar reikia žiūrėti į priekį. Ilgas procesas. Šaudys ar nešaudys taip ilgai? Nežinia, bet greitai viskas nesibaigs. Reikia būti iki galo. Mūsų komanda bus.
