Turime kalėjimą, pačią saugiausią iš visų esamų ir menamų erdvių, tai – tikra išsipildžiusi bailio svajonė. Taip, prakalbus apie pabėgėlius, filosofiškai teigė Vokietijoje gyvenantis rašytojas, publicistas, kūno gerovės specialistas Šarūnas Navickis.

Kaip, gyvendamas emigracijoje, buvęs kaunietis reaguoja į dvi stovyklas pasidalijusią ir dabar Europą kamuojančią pabėgėlių problemą?

Ką jis turėjo galvoje, savo socialiniame tinklalapyje paskelbęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino frazę "Ar jūs bent suprantate, ko pridarėte?"

Ketverius metus JAV, beveik dvejus metus Anglijoje ir dabar trejus metus Vokietijoje gyvenantis Š.Navickis neplaukia pasroviui. Jis turi savo požiūrį ir savo nuomonę.

Ir kad būtų apie ką pamąstyti prie kavos, kaip jis pats rašo, "specialiai "Kauno dienai", gimtojo miesto laikraščiui, kuris kitados išspausdino mano pirmąją žinutę", atsiuntė savo mintis apie pabėgėlius.

"Kokia prasmė veržtis iš vieno narvo, jei tuojau pat susirandi kitą? Juk neatsitiktinai pastebėta, kad žmogų iš kalėjimo galima ištraukti, bet kalėjimo iš žmogaus – beveik neįmanoma. Ir net tas "beveik" – tai daugiau nuoroda į viltį, o ne į faktą.

Štai kokios mintys sukasi mano galvoje, kasdien susiduriant su Vokietijos gatvėmis vaikščiojančiais pabėgėliais, kurių čia vis daugiau ir daugiau.

Patikslinsiu – šios mintys anaiptol ne tik arabams taikomos, o visų pirma mums patiems, visiems mums – juk šiaip ar taip, kitame atpažįstame visų pirma tai, ką ir patys savyje turime. O turime kalėjimą, pačią saugiausią iš visų esamų ir menamų erdvių. Tai – tikra išsipildžiusi bailio svajonė.

Kalbu, žinoma, apie valstybę – kalėjimas tik jos metafora, mažesnė, kompaktiškesnė ir lengviau atpažįstama forma.

Jame atsiduriame "įstatymų nustatyta tvarka", o įstatymai, kaip žinoma, ir yra valstybės pamatas.

"Justitia est fundamentum regnorum" sakė romėnai, sukūrę pirmiausia respubliką, o paskui ir imperiją. Beje, tie du žodžiai atitinkamai reiškia "viešą /bendrą reikalą" ir "valdybą" – akivaizdu, kad vienas kitam ne tik neprieštarauja, tik papildo ir pratęsia. Ta proga nekenks prisiminti, kad beveik tą patį reiškia ir "cosa nostra" – mūsų reikalas. Tikiuosi, nereikia aiškinti, kieno čia pavadinimas.

Kalėjimų yra skirtingo griežtumo ir sąlygos juose nevienodos. Vienuose – taip "saugu", kad beveik geriau būtų mirti, kituose – na, kituose yra taip, kad daliai žmonių būtų svajonė į juos patekti.

Dėl to ir stengiamasi – kaip jūs manote, ko plūsta pabėgėlių srautai iš šiltųjų kraštų į šaltus? Juk faktiškai iš kurortinių zonų jie bėga, iš tų arba gretimų šalių, į kurias vokiečiai važiuoja atostogauti. Nepastebėjote? Na, tai dabar pastebėkite – ne viskas yra taip, kaip jums rodoma.

O dabar apie esmę. Kuo tie kalėjimai skiriasi vienas nuo kito? Ką reiškia skirtingi režimai? Ogi laisvės laipsnį kalėjimo viduje. Galimybę veikti, kurtis gyvenimo sąlygas, taigi, išgyventi.

Taip taip – laisvė ir yra galimybė kurti (iš čia ir sąvoka "laisvas menininkas", beje), o ne kažkokios ten teisės su pareigom ar juo labiau be pareigų. Kurti plačiąja prasme ir reiškia gyventi. Jei nieko nekuri, o tik vartoji – toks čia ir gyvenimas.

Tik laikui bėgant pamatysi, kad pavirtai statistiniu vartotoju – tokiu nutukusiu ir viskuo nusivylusiu gyvenimo prasmės taip ir neradusiu pusiau žmogumi, "gerovės valstybės" kalėjimo įnamiu iki gyvos galvos.

Beje, tai  įmanoma tik vakarietiško tipo metaforiškajame kalėjime.

Tuo tarpu senesnio tipo zonose ir sąlygos, ir ligos kitos. Režimai griežtesni.

Bet ir vienur, ir kitur gyvena kaliniai – tik vienuose patižę ir gerokai išlepę bei fiziškai išglebę, tuo pat metu išvarginti amžino streso, nes yra valdomi per palūkanas, kadangi visas gyvenimas yra kreditan, o kitur – piktesni ir pakankamai nuožmūs, nes jų išgyvenimas priklauso nuo to, kas ką pirmas čiups už gerklės.

Musulmoniškuose bankuose, jei kam įdomu, palūkanų nėra – jų pranašas neleido. Užtat ne tik leido, bet ir liepė begalę tokių dalykų, nuo kurių net ir labiausiai patižusiems vakariečiams tenka krūptelėti ir pramerkti užtinusius nuo gerovės akių vokus.

Kas gi atsitiko dabar, kad iš griežto režimo zonų jų įnamiai puolė veržtis į tas zonas, kur oras šaltesnis, bet išgyvenimo sąlygos šiltesnės?

Ogi tai, kad tų pietinių kalėjimų sienos buvo išgriautos, prižiūrėtojai iššaudyti ir pakarti, o jų vietoj pastatyti kiti, kurie patys yra arba iš vakarykščių kalinių, arba iš tų pačių persikvalifikavusių prižiūrėtojų, prisiekusių ištikimybę naujam ponui.

Lygiai kaip ir pas mus, tik su orientalistiniais prieskoniais. Dabar jie ten – aišku, kur gali – įveda naują tvarką, kurią galutinai įvedus tikriausiai paaiškės, kad ji ne tokia ir nauja. Kur negali – mat susikirto kelių globaliojo kalėjimo pachanų (faktinių zonos valdovų) interesai – šaudosi ir pjaustosi tokios apimties, kokios mes kažin ar pajėgūs realiai suvokti.

O pachanai aiškinasi santykius – ką užversti, ką palikti, kur brėžti raudonas linijas ir kokios bus įtakos zonų ribos.

Vardus, kurie to nori, nesunkiai galite įsirašyti patys – naudokitės žodžio laisve.

Tie, kurie tiesiogiai dalyvauti žaidime nenori arba net negali ir kurių vienintelis vaidmuo yra būti patrankų mėsa – neša kudašių kur saugiau ir kur sotesnė balanda (kalėjimo buza).

Nieko keisto, ar ne? Kad žaidimo organizatoriai nepraleidžia progos eksportuoti ir profesionalių teroristų (šiaip tai čia tokie islamo "šviesos kariai", vaizdžiai šnekant, su labai specifine šviesos samprata) – irgi nieko keisto, negi praleisi tokią progą?

Tuo metu tų švelnesnių zonų vadovai – ypač šalyse, kurioms karas kainavo itin brangiai visomis, tarp jų mūsų nelabai ir suvokiamomis, prasmėmis (kalbu apie Vokietiją), verčiasi per galvą, kad tik viską sutvarkytų geruoju.

Vokiečiai turi resursų, o pagalvojus, kas būtų, jeigu jie, o ne vengrai, imtų tverti tvoras ir raizgyti spygliuotas vielas (fašistai juk), galima suprasti, kodėl jie taip elgiasi.

O tos šalys, kuriose tų resursų nė kvapo ir kurios pačios faktiškai gyvena amžinon skolon ir jau neteko kas trečio savo šalies piliečio, kurie irgi pabėgo iš gal ir nebe tokios griežtos, bet labai jau alkanos ir nustekentos zonos į tas, kurių balanda tirštesnė (ir kam gi tai galėtų tikti?), faktiškai žiūri į akis problemai, kuri didesnė už jas pačias.

Nelinksma. Dar pridėkime tai, kad visi sprendimo svertai yra pasirašytinai perduoti kitiems, ir lieka tiktai direktyvų vykdymo vaidmuo – gyventojų (piliečių) padėtis visai nepavydėtina ir nieko guodžiančio čia pridurti negaliu. Aišku, kyla desperatiškas noras kišti galvą į smėlį, apsimesti tautine valstybe ar vaizduoti, kad patys vieni susitvarkytume geriau – ne, nesusitvarkytume, nes pachanų pasaulyje tokios galimybės nepalikta. Ir taškas.

Na, o pabaigoje dvi frazės, tarp kurių iš pirmo žvilgsnio didžiulė praraja, tačiau gali būti, kad didžiausius šansus išlikti turės kaip tik tie, kurie tarp jų sugebės pastatyti tiltą.

"Ar jūs bent suprantate, ką pridarėte?" (V.Putinas)

"Bet žmonės myli šilumą labiau už tiesą" (V.Mačernis)