Taikios kovos
Praėjus 772-ejiems metams, kai buvo karūnuotas Mindaugas, švęsdama Valstybės dieną, kuriai ir buvo parinkta ši data, Lietuva gali didžiuotis, kad, nepaisant sudėtingų jos likimui tekusių išbandymų, ji sugebėjo ne tik pati išlikti, bet daug kur būti ir pavyzdžiu kitiems, duoti impulsą svarbiems pokyčiams. Ji išugdė daug asmenybių – tų pokyčių kuo įvairiausiose srityse architektų.
Mūsų istorija lėmė, kad nemažai to pavyzdžių susiję su mūsų kova už savo kalbą, laisvę ir nepriklausomybę. Gebėjimu kovoti ne tik ginklu, bet ir taikiomis priemonėmis pasaulį ne tik nustebinome, bet ir įkvėpėme mumis sekti.
Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio – Pilininko namo ekspozicijos „Suprasti Lietuvą“ eksponatai liudija ne apie vieną tokį išskirtinį reiškinį. Muziejaus edukatorius Raigardas Budvytis kaip neturintį precedento pasaulio istorijoje reiškinį išskiria knygnešystę, kuri buvo neatskiriama tautinio atgimimo dalis, simbolizuojanti ryžtą išsaugoti savo tapatybę.
Jis primena, kad po 1863–1864 m. sukilimo kraštas okupuojamas, įvedama daug įvairių draudimų, prasideda lietuvių rusifikavimas. Draudžiama net vartoti žodį „Lietuva“, ši teritorija vadinama Šiaurės vakarų Rusijos kraštu, draudžiama skaityti kūrinius, įkvepiančius pasididžiavimą savo istorija.
„Tačiau šiame kontekste ir užgimė Lietuvos užuomazgos, kuriai pradžią davė save aukoję ir rizikavę žmonės – knygnešiai ir daraktoriai. Kai mokslo šviesa vis dar buvo labiau išrinktųjų nei paprastųjų reikalas, jie padėjo susiformuoti lietuviškajam identitetui. Prie daraktorių tinklo daug prisidėjo vyskupas Motiejus Valančius, o per 40 metų Prūsijoje atspausdinta apie 4–5 mln. leidinių, kurie knygnešių dėka turėjo patekti į Lietuvą“, – pasakoja R. Budvytis. Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-ąją, duodama politinį toną visam regionui, nes aplenkėme estus, latvius, lenkus. Tačiau Pirmosios Lietuvos Respublikos era nutrūko 1940-aisiais. Kraštas okupuojamas sovietų, vėliau – nacių ir vėl – sovietų. Tačiau, pabrėžia R. Budvytis, lietuviai visais laikais priešinosi nekviesto svečio tironijai. Sovietinės okupacijos metais miško broliai išreiškė nepritarimą ginklu ir savo krauju, 1972-ųjų gegužė, kai Kauno miesto sode, protestuodamas prieš sovietų okupaciją, susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta, o jo auką paremti į gatves išėjo daugybė jaunų žmonių, parodė, kad sovietine dvasia auklėtas jaunimas nesusitaikė su okupacija.
Lietuva tampa pasauliui pavyzdžiu, kad kovoti galima ne tik ginklu. „Lietuvių katalikų bažnyčios kronikos“ leidimą 1972–1989 m. istorikas Algimantas Kasparavičius yra įvertinęs kaip unikalų visomis prasmėmis, taikios ir sėkmingos politinės kovos pavyzdį. Jo manymu, tai labai ryškiai prisidėjo, gal net išprovokavo Michailo Gorbačiovo perestroiką Sovietų Sąjungoje. Leidinys buvo verčiamas į kitas kalbas, taip pat į rusų, prieinamas visoms Sovietų Sąjungos tautoms, o jame pateiktas toks skaičius faktų apie sovietinį terorą prieš savo piliečius, jog net aukščiausias tos sistemos pareigūnas M. Gorbačiovas suvokė, kad reikia keistis.
Ryškiausiai į pasaulio istoriją pateko 1988–1991 m. Dainuojanti revoliucija Lietuvoje. Toks vardas prigijo, nes taikiuose mitinguose už laisvę kovojantys lietuviai juose dainuodavo lietuviškas dainas. Baltijos kelias – 650 km ilgio susikibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino 1989 m. – kaip išskirtinis taikaus pasipriešinimo okupantui pavyzdys įtrauktas į Tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“.
Baltijos kelio pavyzdžiu panašių manifestacijų surengė ir kitos tautos, pavyzdžiui, Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojai, siekę suvienyti abi Vokietijos valstybes, taip pat siekiantys atsiskirti nuo Ispanijos katalonai, už savo laisvę kovojantys taivaniečiai.
Lietuva tampa pasauliui pavyzdžiu, kad kovoti galima ne tik ginklu.
R. Budvytis primena dar vieną išskirtinį faktą: Lietuva buvo pirmoji valstybė, kuri išėjo iš sovietinio bloko ir paskelbė nepriklausomybę, tapdama pavyzdžiu kitomis kaimyninėms valstybėms ir taip sudrebindama pasaulį. Tai neabejotinai civilizacinio lygio politinis procesas. 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis sovietų kareivis kirto Lietuvos sieną – metais anksčiau, nei sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Vokietijos, Latvijos ar Estijos.
Be kita ko, lietuviai pirmeiviai politiniuose procesuose buvo ir anksčiau: kartu su lenkais parodėme pavyzdį Europai, 1791 m. priimdami Abiejų Tautų Respublikos (ATR) konstituciją, kuri buvo pirmoji mūsų žemyne ir antroji (po JAV) pasaulyje.
Net iki kosmoso
Lietuviai pasaulį mokė matyti tolimos ateities vizijas. Pilininko name eksponuojamas Kazimiero Semenavičiaus (apie 1600–1651) veikalo „Didysis artilerijos menas“, lotynų kalba išleisto 1650 m. Amsterdame, pirmasis leidimas.
„Baroko epochoje, kurioje gyveno K. Semenavičius, žinios apie pabūklus ir artileriją buvo pačioje vystymosi pradžioje. Jį pagrįstai galima vadinti vienu iš šio mokslo pradininkų“, – pasakoja muziejaus edukatorius R. Budvytis.
Po studijų Vilniaus universitete K. Semenavičius tarnavo ATR kariuomenėje, dalyvavo karuose su Rusija, totoriais. Tuometis ATR karalius Vladislovas Vaza jį pasiuntė gilinti žinių į Olandiją. Ten jis ir publikavo „Didžiojo artilerijos meno“ pirmąją dalį, kuri buvo išleista ir prancūzų, lenkų, vokiečių, anglų, olandų, danų ir kitomis kalbomis, neretai – net ne po vieną leidimą. Pusantro šimto metų ji buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje. Visa Europa mokėsi iš šios knygos!
Trečiajame veikalo skyriuje „Apie raketas“ K. Semenavičius aprašo jų paleidimo galimybę, pateikiami trijų pakopų raketų brėžiniai. Jis pirmasis iškėlė daugiapakopės raketos idėją, kai skirtingi raketos segmentai atsiskiria, leisdami jai pasiekti vis didesnį aukštį.
„Žmonės dar nežinojo nieko apie Isaaco Newtono traukos dėsnius – tai rodo, kad K. Semenavičius sugebėjo peršokti savo laikmetį. Nors jo idėjos daugiausia liko teoriniame lygmenyje ir neįgyvendintos, tačiau tapo kertiniu akmeniu vėlesniems raketų tyrinėjimams Europoje, kurie atvedė prie to, kad žmogus XX a. pakilo į kosmosą. K. Semenavičius laikomas vienu iš raketų inžinierių tėvu ar net lietuviškuoju Leonardo Da Vinci. Jo darbas – priminimas, kad technologinė pažanga kartais prasideda ne nuo plaktuko ir metalo, bet nuo vaizduotės, kuri gali būti ir nepastebėta ar užmiršta“, – pasakoja R. Budvytis.
Deja, nemažai lietuvių turėjo palikti savo kraštą dėl tremčių, sukilimų, kitų aplinkybių, tačiau jie susikūrė savo pasaulį svetur ir toliau garsino Lietuvą. Vienas iš ryškiausių tokių pavyzdžių – Ignotas Domeika (1802–1889).
Lietuvoje jis – primiršta asmenybė, bet Pietų Amerikoje lig šiol labai gerbiamas. Pagrindiniai jo moksliniai pasiekimai įėjo į pasaulio mokslo istoriją.
Po 1830–1831 m. sukilimo, kuriame I. Domeika dalyvavo, numalšinimo jam teko palikti Lietuvą. Jis emigravo į Prancūziją, o 1838 m. – anapus Atlanto, į Čilę. 40 savo gyvenimo metų praleido dėstydamas Santjago universitete, buvo jo rektorius, prisidėjo prie Čilės švietimo sistemos reformavimo.
I. Domeika tyrinėjo Andų kalnyną, sudarė pirmą Čilės geologinį žemėlapį, rengė mineralų vadovėlius, rinko fosilijas, uolienas, įsteigė meteorologijos stočių tinklą, observatoriją. Jo moksliniai darbai išversti į įvairias pasaulio kalbas. Per 100 objektų pavadinti jo vardu: mineralas (domeikitas), Andų kalnyno kalnagūbris, ledynas, asteroidas 2784, keletas kalnų, gyvenviečių (Pueblo Domeyko miestelis, Puerto de Domeyko uostas), gatvių, fosilijų (Nautilus domeykus, Ammonites domeykanus), gyvūnų (Canis domeykanus) ir augalų šeimų bei rūšių (Viola domeykiana), įstaigų, visuomeninių organizacijų. 200-ųjų jo gimimo metinių proga UNESCO 2002-uosius buvo paskelbusi I. Domeikos metais.
Buvo ir atvirkščiai – Lietuvoje gyvenę kitų šalių žmonės čia atrado pasauliui svarbių dalykų. Mažai kas žinojo, kad ilgio mato terminas „metras“ sukurtas XVII a. Vilniuje, kol čia prie Valdovų rūmų nepastatyta skulptoriaus Martyno Gaubo skulptūrinė kompozicija, skirta metro autoriui Tito Livio Burattini (1617–1681). Italų kilmės fizikas, matematikas, geografas, egiptologas, architektas, išradėjas, diplomatas ir finansininkas 1675 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Misura universale“ pirmą kartą aprašė terminą „metras“ kaip ilgio matą.
Lietuviškų lazerių šlovė
Šiandienės Lietuvos mokslininkų pasiekimai irgi prisideda prie pasaulio pažangos. 2020-aisiais buvome labai arti Nobelio premijos. Lietuvos mokslo bendruomenė labai nusivylė, kad už vadinamųjų genų žirklių technologiją, leidžiančią itin tiksliai redaguoti organizmų DNR, o tai atveria galimybių gydyti genetines ligas ir kurti naujas augalų, gyvūnų rūšis, nebuvo apdovanotas Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys. Jis šioje srityje atliko identiškus tyrimus ir jo pasiekimai panašūs kaip laureatėmis paskelbtų dviejų kitų mokslininkių.
Kitas modernios Lietuvos mokslo pasididžiavimo objektas – lazeriai. „Turime daugiau nei 60 perspektyvių šios srities įmonių. Pavyzdžiui, „Šviesos konversija“ užėmė 80 proc. femtosekundinių lazerių pasaulio rinkoje. Drąsiai galime teigti, kad esame viena lyderiaujančių šalių pasaulyje šioje srityje. Lietuviški lazeriai aprūpina tokias institucijas kaip JAV kosmoso agentūra NASA ar Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija CERN. Lietuviškus lazerius naudoja 96 iš 100 pasaulio pirmaujančių universitetų! Lietuva į tarptautines rinkas eksportuoja apie 90 proc. čia pagamintų lazerių“, – pasakoja R. Budvytis.
Pilininko namo ekspozicijos „Suprasti Lietuvą“ vienas eksponatų – Ignalinos atominės elektrinės nanomodelis. Lazeriniu 3D spausdintuvu atspausdinto elektrinės modelio skersiniai matmenys siekia vos 400 mikrometrų, t. y. trečdalį vienos smėlio smiltelės, arba ketvirtadalį spagečio, skersmens. Modelio formavimas truko penkias valandas, nes jis sudarytas iš gausybės dar smulkesnių, iki 10 mikrometrų detalių, kurios prilygsta raudonojo kraujo kūnelio ląstelės dydžiui ir yra net keliskart mažesnės nei vidutinė dulkės dalelė. Visa tai atspausdinta iš hibridinio organinio-neorganinio polimero SZ2080™, naudojant Lietuvoje pagamintą ultratrumpųjų impulsų lazerį, sukomplektuotą į automatizuotas formavimo stakles, o darbas atliktas Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre.
Pasaulinėje „Espacenet“ patentų duomenų bazėje po keliasdešimt tarptautiniu lygiu apsaugotų išradimų patentų užregistravusi viena iš Lietuvos pažangių lazerių flagmanių „Ekspla“, taip pat „Thermo Fisher Scient Baltics“, kuriantis ir gaminantis produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai, kurie visame pasaulyje naudojami tiriant genų sandarą, kuriant naujus įgimtų, paveldimų ir užkrečiamųjų ligų diagnostikos metodus.
Lietuvos išradėjai pasauliui yra pateikę unikalių įvairiausių sričių idėjų. Kauno technologijos universiteto mokslininkų Vytauto Jūrėno, Algimanto Bubulio, Vytauto Ostaševičiaus ir kitų išradimai medicinos technikos srityje gali būti naudojami neurochirurgijoje. Vilniaus Gedimino technikos ir Vytauto Didžiojo universitetų mokslininkai užregistravo nemažai išradimų elektromechaninių, mechatroninių ir robototechnikos srityse. Ne vienas Stanislovo Buteliausko išradimas gali būti panaudotas projektuojant naujas arba rekonstruojant esamas intensyvaus eismo sankryžas, Algirdo Norvilo – statybos sektoriuje.
Pirmeiviai mene
Lietuviai buvo ir yra pirmeiviai meno srityje. Neabejotinai visų pirma toks yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). „Nėra pasaulyje antro tokio menininko, taip glaudžiai integravusio muziką ir dailę, kurio tapyba būtų tokia muzikali, simbolinė. Jis – vienas iš moderniojo meno pirmeivių pasaulyje apie 1900-uosius“, – neabejoja Arūnas Gelūnas, filosofas, kultūrologas, buvęs Lietuvos ambasadorius prie UNESCO, dabar vadovaujantis Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.
Jis primena, kad sunkiais okupacijų laikais, kai mūsų žmonės negalėjo reikštis pačioje Lietuvoje, jie tai darė svetur. Jonas Mekas (1922–2019) tapo JAV avangardinio kino tėvu. „Šis titulas tikrai jam priklauso, nes jis ne tik pats kūrė labai inovatyvų kiną, bet ir skatino, sudarė sąlygas tai daryti kitiems garsiems kino kūrėjams, sukūrė tam visą tinklą, institucijas. Tai galinga, didžiulė asmenybė“, – vertina A. Gelūnas, su „Kauno dienos“, savo gimtojo miesto dienraščio, skaitytojais pirmas pasidalydamas žinia, kad visas J. Meko archyvas iš JAV atkeliavo į Nacionalinį dailės muziejų, dabar bus tyrinėjamas, publikuojamas, bus rengiamos parodos.
Mirga Gražinytė-Tyla tapo pirmąja pasaulyje moterimi dirigente, vadovaujančia dideliam Birmingamo simfoniniam orkestrui.
Mūsų garsusis dailininkas avangardistas Jurgis Mačiūnas (1931–1978) JAV tapo pasaulinio „Fluxus“ judėjimo pradininku.
A. Gelūnas pasakoja apie dar vieną pirmeivę – kitapus Atlanto kūrusią vieną pirmųjų pasaulyje instaliacijų menininkę Aleksandrą Fledžinskaitę-Kašubienę (Kasubą) (1923–2019). „Ji – mūsų moteriškasis M. K. Čiurlionis, kurios potencialas ir reikšmė vis dar atsiskleidžia. Dabar jos darbai keliauja per pasaulį kaip sensacija. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ neseniai surengtoje parodoje „Kitų erdvių viduje. Moterų menininkių aplinkos: 1956–1976“ eksponuota A. Kašubos instaliacija „Spektrinis perėjimas“ kaip labai svarbus fenomenas mene buvo pasirinktas parodos viršelio kūriniu“, – pasakoja A. Gelūnas.
Jis primena, kad Lietuva labai ilgai buvo nelaisvėje, jos kūrėjai neturėjo lygiateisių sąlygų su laisvų valstybių piliečiais, bet vien per trumpą 35 metų nepriklausomybės laikotarpį jau turime labai ryškių pirmeivių kultūros srityje.
Pavyzdžiui, neregėtai talentingų kūrėjų trio: Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė ir Vaiva Grainytė – tapo Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“ savininkėmis už itin originalų kūrinį „Saulė ir jūra“, kur susipynė ir dailė, ir teatras, ir opera, ir miuziklas, ir interaktyvus lankytojų dalyvavimas. Dabar šis kūrinys keliauja po visą pasaulį ir renka didžiausias žiūrovų erdves.
Mirga Gražinytė-Tyla tapo pirmąja pasaulyje moterimi dirigente, vadovaujančia dideliam Birmingamo simfoniniam orkestrui, ir tai, A. Gelūno manymu, sensacingas faktas.
Nuo Nobelio iki dalgio
Esame nedidelis lopinėlis pasaulio žemėlapyje, tačiau lietuvių, joje gimusių ar joje šaknų turinčių išskirtinių asmenybių, davusių impulsą pokyčiams kuo įvairiausiose srityse, galima vardyti daug.
Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720–1797) – iškiliausias XVIII a. iš Lietuvos kilęs ir Lietuvoje gyvenęs žydų mokslininkas, studijavęs Torą, vienas žymiausių Talmudo aiškintojų. Jis teigė, kad, norint suprasti Bibliją, Halachą ir Kabalą, būtina išmanyti matematiką, astronomiją, geografiją, zoologiją, botaniką, kalbotyrą. Pas jį į Vilnių plūdo žmonės iš visos Europos pasimokyti Talmudo ir Toros interpretacijų. „Jis laikomas paskutiniu žymiuoju klasikinio rabinizmo teologu. Gaono mąstymas tapo litvakų identiteto pagrindu, jo palikimas lig šiol tyrinėjamas“, – pasakoja R. Budvytis.
Tarp pasaulį keitusių asmenybių – Kaune gimęs prancūzų filosofas Emanuelis Levinas, lietuvis Algirdas Julius Greimas – Paryžiaus filosofinės semiotikos mokyklos, dėl kurios sovietinės okupacijos metais Lietuvos vardas buvo žinomas Vakarų Europoje, kūrėjas, žymiausia orangutanų tyrinėtoja tituluojama Birutė Galdikas, Bogotos gyvenimą keitęs ekscentriškasis eksmeras Antanas Mockus, visa plejada Izraelio Valstybės kūrėjų ir aukščiausio lygio politikų. Galima sakyti, kad Lietuva pasauliui davė ir esperanto kalbą: manoma, kad profesorius Liudvikas Leizeris Zamenhofas ją kurti baigė Veisiejuose.
Per dešimt Nobelio premijos laureatų turi šaknų Lietuvoje: Lietuvoje gimęs lenkų poetas Česlovas Milošas, JAV gyvenantis lietuvių kilmės ekonomistas Robertas Jamesas Shilleris, Lietuvoje gimę JAV gydytojas kardiologas Bernardas Lownas, anglų kristalografas Aronas Klugas, dar daug iškiliausių pasaulio mokslininkų, turinčių sąsajų su mūsų valstybe.
Kartais Lietuvos vardas tapdavo net bendriniu labai praktiškuose dalykuose: prieš Pirmąjį pasaulinį karą Naujosios Vilnios fabrike būdavo pagaminama iki 3 mln. dalgių, Rusijoje vadinamų litovkomis. Itin kokybiški dalgiai 1900 m. net buvo eksponuojami Paryžiaus pasaulinėje parodoje.
Lietuviai nenustoja stebinti savo kūrybingumu, įkvepiančiu ir kitus: 2007 m. muzikantas Andrius Mamontovas pakvietė draugus groti Vilniaus gatvėse ir nuo to laiko Gatvės muzikos dienos idėja vis plačiau sklinda ne tik po visą Lietuvą, bet ir pasaulį – Latviją, Airiją, Norvegiją, Belgiją, Nyderlandus, Armėniją, Sakartvelą, Belgiją, Ukrainą, kitas šalis; lietuvių bendruomenės jas yra surengę Kopenhagoje, Sicilijoje, Paryžiuje, Punske, Los Andžele, Taline, Jorke, Notingame, Konektikute, Bergene, Insbruke, Londone.
Kur mūsų teritorija
„Neturime didelių gamtos išteklių ir didelių plotų, bet turime savo nuostabius žmones, kurių, nors nelabai daug, tačiau jų širdys ir smegenys dažnai tokios išskirtinės, kad priverčia apie save kalbėti visą pasaulį. Todėl turime branginti kiekvieną žmogų, visas jėgas skirti edukacijai, aukštajam mokslui, menui, kūrybai. Čia mūsų teritorija – kultūra, mokslas, verslas, kuris susiliečia su mokslu“, – įsitikinęs A. Gelūnas.
Jis pasakoja girdintis į Vilnių atvykstančių žmonių nusistebėjimą, kad žymiai didesniuose miestuose nėra tiek aukštos kokybės kultūros kaip Vilniuje. Ir tikrai pagal kultūros koncentraciją, jos kiekį esame išskirtiniai. Lietuviai stebina pasiekimais su mokslu susijusiose verslo srityse – biotechnologijos, finansinių technologijų, lazerių.
„Tie laimėjimai įkvepia mus, stiprina emocinį ryšį su mūsų žeme. Turėtume į tai orientuoti savo vaikus, anūkus, visą aplinką, būti kaip kumštis, kai reikia, ir būti laisvais individais, kai tokiems reikia būti“, – pabrėžia A. Gelūnas.
Jis sakosi esąs atstovas požiūrio, kad dabar yra Lietuvos aukso amžius ir niekada Lietuva nėra gyvenusi geriau, tačiau geopolitiniai ir demokratijos pokyčiai kelia nerimo. „Tačiau mūsų žmonės tikrai turi kažką nepaprasto, kažkokią tvirtybę“, – sako A. Gelūnas. Jis pasakoja gerai prisimenantis Adolfo Ramanausko-Vanago nuotrauką, kur jis, jaunas išsilavinęs mokytojas, groja akordeonu. Tas žmogus tapo vienu drąsiausių kovotojų su okupantais, vienu žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
„Todėl labai linkiu visiems orientuotis į mūsų idealus, mūsų valstybei išlikti padėjusias asmenybes, atrasti savyje knygnešį, partizaną, nes reikia ne tik kūrybingumo, bet ir veiklumo, atsparumo, daug drąsos ir tvirtybės“, – mūsų Valstybės dienos išvakarėse palinkėjo A. Gelūnas.
(be temos)