"Jei bendraujama partneriškai, teikiama reikalinga pagalba, paprastai vaikai kartu su tėvais išsiaiškina, kuo būti", – tvirtina psichologė, karjeros konsultantė Bena Sabaliūtė.

Pasak psichologės, jos profesijos atstovų pagalbos dažniausiai prireikia tada, jei tėvai mažai dėmesio kreipia į tikruosius vaiko poreikius, perša savo įsitikinimus. Mokyklas konsultuojanti ir mokamas moksleivių karjeros konsultavimo paslaugas teikianti B.Sabaliūtė pataria tėvams daugiau stebėti, suteikti vaikams galimybes išbandyti kuo įvairesnę veiklą, o ne piršti savo nuostatas.

– Kada tėvai turėtų susirūpinti, kuo vaikas bus užaugęs, ir imti aiškintis tikruosius jo gebėjimus?

– Atsakymas gal nustebins, bet pasakysiu: dar prieš vaiko gimimą. Tėvai paprastai turi daug išankstinių nuostatų įsivaizduodami, kuo vaikai bus užaugę. Taigi, dar prieš gimstant vaikui, tėvai turėtų kritiškai įvertinti savo lūkesčius vaikų atžvilgiu.

Vyrauja požiūris, kad užsiimti vaiko ugdymu karjerai galima jau nuo trejų metų. Realus profesinis konsultavimas prasideda vaikui sulaukus penkerių šešerių, nes tuomet jis pradeda fantazuoti, kuo norės būti užaugęs. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbiausias tėvų vaidmuo. Profesinio pasirinkimo aš neišskirčiau kaip atskiro klausimo formuojant asmenybę. Skirtingais amžiaus tarpsniais formuojasi tam tikros asmenybės savybės. Ir jei tos savybės turi galimybę tinkamai susiformuoti, viskas vyksta labai nuosekliai, natūraliai, vėliau net nereikia specialiai užsiimti profesiniu konsultavimu.

– Kokios konkrečiai savybės formuojasi?

– Vaikui renkantis profesiją, didesnis vaidmuo tenka tėvams – mokykla įsitraukia tik vėliau. Vaikas gimdamas nemažai atsineša – mokslininkai sako, kad apie 80 proc. gebėjimų nulemia genai. O paskui jis patenka į tam tikrą aplinką. Taigi vaiko interesus, polinkį į tam tikras profesijas formuoja ir tai, kokie jo gebėjimai, koks temperamento tipas (ar jis greitas, ar lėtas, ar mėgsta rizikuoti), ir tai, kokioje aplinkoje jis auga. Aplinką taip pat didžiąja dalimi formuoja tėvai arba tie, kurie juos pakeičia. Ir ta aplinka arba padeda vaiko gebėjimams atsiskleisti, arba gali trukdyti. Nemažai priklauso jau nuo pirmųjų vaiko metų: ar jis saugus, pamaitintas, sausas, ar jį glaudžia, myli. Nuo šio amžiaus tarpsnio priklauso, ar vaikas jį supantį pasaulį suvoks kaip saugų, ar ne. Jei vaikas pasaulį suvoks kaip saugų, jis vėliau turės didesnes pasirinkimo galimybes. O jei priešingai, kaip nesaugų, tos baimės jį ribos – jis nedrįs rinktis. Nuo antrųjų trečiųjų vaiko gyvenimo metų nemažai priklauso, ar jis bus savarankiškas, ar ši savybė bus nuslopinta. Jei bus nuslopinta, jis netiks užsiimti veikla, kur reikia savarankiškumo, – jis galės būti tik vykdytojas, lauks kitų nurodymų arba kažkas turės jį nuolatos skatinti.

Nuo trejų iki šešių metų – taip pat labai įdomus amžius, nes vaikas mokosi, bando daryti tai, ką daro suaugusieji. Kartais vaikai peržengia ribas. Tėvų užduotis šiuo tarpsniu – nustatyti ribas, bet kartu ir leisti bandyti. Nuo to priklauso, ar vaikas išaugs iniciatyvus, veiklus, ar pasyvus. Labai svarbu, kad šiuo amžiaus tarpsniu tėvai nekritikuotų vaiko, bet vis dėlto nustatytų ribas, paaiškintų, kas yra gerai, kas – ne, ko negalima, ką reiškia "ne". Šio amžiaus vaikai pradeda norėti ir svajoti. Tėvai turėtų skatinti, sakyti: jei nori – gali, tai priklauso nuo tavęs. O ne: nefantazuok, neišsigalvok, nesvajok. Tėvų užduotis – aiškinti vaikui, ką reikia daryti, kad toks taptum: kur nukreipti savo pastangas, ką bandyti.

– Kitas tarpsnis – mokykla. Koks pirmųjų mokytojų vaidmuo?

– Septynių–vienuolikos metų periodas lemia, ar vaikas bus pasitikintis savimi. Ar jis realizuos savo potencines galimybes, lemia daug faktorių. Pagrindiniai – ar jis dirbs, tai yra dės pastangas, ar pasitikės savimi. Vaikščiojančių genijų gali būti pilnos gatvės, bet jei jie nepasitiki savimi, nebando – niekas apie jų gebėjimus ir nesužinos. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pradeda mokytis – jį ima vertinti mokytojai. Ir labai svarbu, ką jis išgirsta. Vaikui reikia sudaryti galimybes kiek įmanoma dažniau išgyventi sėkmę, kad jis tikėtų, jog jam pavyks. Labai svarbu, kad gautų įvertinimą ne tik už galutinį rezultatą, bet ir už pastangas. Nuo to priklauso, ar jis patikės, kad gali daug. Nuo to priklauso aukštas savęs vertinimas arba nepasitikėjimas savimi. Jeigu jis nuolat bus kritikuojamas – nesusiformuos motyvacija mokytis, stengtis. Jei jis bus teigiamai įvertintas tėvų ir mokytojų, patikės, kad gali.

– Ką šiuo amžiaus tarpsniu gali duoti tėvai?

– Pradinėse klasėse tėvų pagrindinė užduotis – sudaryti galimybes, kad vaikas atskleistų savo polinkius, interesus, gebėjimus. Kad tėvai už jį ne galvotų, bet sudarytų galimybes. Apie brandumą karjerai liudija: "aš" vaizdo susiformavimas – kai vaikas gali apibūdinti save; gana aukštas savivertės lygis – kai vaikas pasitiki savo gebėjimais; tapatumo pasiekimas – kai "aš" vaizdas atitinka realias žmogaus savybes; geras profesijų pasaulio pažinimas – susipažinimas su profesijų visuma. Būna, ateina vaikas, mes įvertiname, kad jo gebėjimai – dideli, bet pasitikėjimas savimi – menkas, dėl to net mokymosi rezultatai būna prastesni. Juk jei nepasitiki savimi – bijos, nerizikuos. Kiti kelia ranką žinodami atsakymą, o jis – bijo, nekelia. Pasitikėjimas savimi priklauso ir nuo pradinių klasių mokytojo, ir nuo tėvų. Jei jie sako: gali, moki, tau pavyks; suklydai – nieko tokio, pasitaisysi; šiandien padarei geriau nei vakar, ir vaikas patiki: moku, galiu, pavyks. Jeigu nežinosiu, suklysiu – bus, kas man padeda. Kiti vaikai girdi: nelįsk, nemoki, sugadinsi; palik, aš padarysiu geriau. Tada jie galvoja: nemoku, negaliu, man nepavyks; kiti tai gali. Jis nerizikuoja, nebando, neleidžia sau suklysti. Labai svarbu, kad vaikas leistų sau klysti, kad žinotų: jei pasisekė – puiku; jei nepasisekė – analizuotų priežastis, galvotų, kodėl taip atsitiko? Išsiaiškinus nesėkmės priežastis – vėl bandyti. Taigi, savybės, garantuojančios sėkmingą karjerą, formuojasi labai anksti.

– Nuo ko priklauso, kuo vaikai norės būti užaugę?

– Nuo to, ką jie mato ir girdi aplinkoje. Dažniausiai tai  profesijos, kurias turi jų tėvai. To ir jie pradeda norėti. Tėvai turėtų pasakoti apie savo darbą, aiškinti, ką jame veikia, kodėl reikia dirbti, turi sakyti, kad labai svarbu, jog darbas patiktų. Jei įmanoma, tėvams vaikus reikėtų nusivesti į savo darbą ar patiems ateiti į darželį, klasę, papasakoti apie savo profesiją. To paprašyti reikėtų ir giminaičio ar pažįstamo, kuris dirba tą darbą, apie kurį vaikas svajoja. Blogai, jei vaikai iš tėvų girdi: "Ai, ir vėl į tą darbą, nekenčiu..."

Vaiką reikia girdėti ir suteikti galimybę su tomis profesijomis susipažinti plačiau, giliau. Ir vaikas atsirinks. Įsitikinimus vaikai perima iki dvylikos metų, stebėdami tėvų elgesį, o patirties neperduosi, ji įgyjama pačiam veikiant. Reikia ne piršti vaikui savo požiūrį, bet jo klausti: kas jam patinka, kuo jis domisi; paklausus – klausytis. Ir vaikas pasakys. Taip pat reikia stebėti, kuo jis užsiima, kas jam sekasi. Kai jis būna grupėje, kokius jis vaidmenis prisiima? Ar jis eina sportuoti, skaityti ar piešti? Jei piešia – ar laukia, kol suaugusysis pasakys, ką nupiešti, ar improvizuoja?

– Kas geriau: nuolat vežioti vaikus po būrelius, ar suteikti vaikui pakankamai laisvalaikio, kad jis turėtų laiko tiesiog žaisti, kaip sakoma, patirtų tikrąją vaikystę?

– Turi būti pusiausvyra. Tampyti vaiką po būrelius, kad tik jis visą laiką būtų užsiėmęs, yra vienas kraštutinumas. Kai vaikas nieko nelanko – kitas. Vaikui užsiimti užklasine veikla reikia, bet turi būti atsižvelgiama į jo poreikius. Idealiu atveju, jei užklasinė veikla tos srities, kuriai vaikas gabus, kuri jam patinka. Vėliau ta veikla gali tapti profesija. Net mažam vaikui turi būti leidžiama pasirinkti. Reikia vaiko klausti: ar nori šokti, dainuoti, plaukti, konstruoti? Ką renkiesi? Vaikas gal pasirinks atsitiktinai, ir paskui ta veikla jam galbūt net labai nepatiks. Dėl to svarbu iš anksto susitarti su vaiku, kiek laiko jis būrelį lankys, nepaisant to, patiks jam tai ar ne. Taip ugdoma atsakomybė už savo sprendimus. Geriausia iš anksto sutarti, kad vaikas būrelį lankytų bent metus.

– Kaip tėvai turėtų reaguoti į nuolatinius vaiko skundus, kad tas būrelis jam nebepatinka?

– Tėvai turėtų išsiaiškinti, kodėl vaikas taip sako. Dažnai būna, kad nepatinka ne pati veikla, o treneris ar mokytojas kažką ne taip pasakė, vaikas susipyko su kitais būrelį lankančiais draugais ar pan. Vadinasi, reikia spręsti šias problemas, o ne mesti būrelį. Tačiau net ir tuo atveju, jei išsiaiškinama, kad netinka pati veikla, reikėtų susitarti, kad būrelį vaikas lankys ne trumpiau kaip tris mėnesius, o ne mes staiga, vos sugalvojęs.

– Ankstyvuoju amžiaus tarpsniu lengviausia pastebėti vaiko meninius, sportinius gebėjimus. Ką patartumėte tėvams: besąlygiškai skatinti jų ugdymą, ar skatinti sąmoningai prilaikant? Juk šios sritys, renkantis profesiją, greičiausiai liks tik šalutine veikla.

– Čia pasireiškia vienas iš tėvų lūkesčių, kad vaikas rinktųsi rimtą, pelningą profesiją. Tačiau vėlgi tai yra daugiau tėvų išankstiniai lūkesčiai, o juk ne tėvai turėtų nuspręsti, kokią profesiją vaikas pasirinks.

Galvodami apie sportininko ar menininko profesijas, vaikai įsivaizduoja, kad jie bus geriausi. Nereikėtų stabdyti, jei vaikas nori rinktis tokią profesiją. Tačiau reikėtų atkreipti vaiko dėmesį: matai, kiek tai reikalauja pastangų? Tėvai turėtų vaikui parodyti, kas jo laukia ateityje, tačiau sprendimą jis turi priimti pats.

– Dažnai tėveliai sako: labai praverstų galimybė pasikonsultuoti su vaikų psichologu ar kitu konsultantu, kuris pasakytų, kur link vaiką nukreipti. Ar yra testai, pagal kuriuos eilinis psichologas galėtų įvertinti vaiko polinkius?

– Jei viskas nuoseklu, tėveliai supratingi, klauso vaiko, leidžia bandyti – gal ir nereikės psichologo. Bet jei vaikas tarsi visko nori, arba lyg ir nenori nieko, o tėvai taip pat neįsivaizduoja, kuo vaikas galėtų užsiimti, kodėl nepasikonsultavus, neatlikus testų? Jau penktoje klasėje galėtų įvykti pirmoji konsultacija. Kai kurie specialistai mano, kad jau septintoje klasėje galima nustatyti, į kokius mokslus – tiksliuosius ar humanitarinius – vaikas linkęs. Dėl tiksliųjų mokslų ne viskas taip paprasta. Dažnai polinkis jiems išryškėja jau penktoje šeštoje klasėse. Bet tai tik pirmoji banga. Antroji būna devintoje klasėje. Ypač tai pasakytina apie berniukus.

Tiesa, vien tik psichologiniai testai nėra panacėja. Tačiau pats testo atlikimas skatina galvoti apie save, būsimą profesiją, savo ateitį. Atliekamas testas, gaunami rezultatai – žiūrima, kurios srities gebėjimų – matematinių, socialinių, meninių, gamtamokslinių – vaikas turi. Kitas žingsnis – pasidomėti tos srities, kuriai jis gabus, profesijomis. Kartais išryškėja polinkis į tokią sritį, į kurią anksčiau jis nebuvo atkreipęs dėmesio. Kyla minčių: gal vis dėlto pabandyti tos srities būrelį?

Jei tokie testai atliekami anksčiau, lieka daugiau laiko eksperimentuoti. Juk vyresnėse klasėse moksleivis jau turi rinktis mokymosi profilį.

Pasikartosiu: jei su vaiku bendraujama kaip partneriu, t.y. jam suteikiama pasirinkimo laisvė, esant poreikiui, suteikiama parama, padedama surasti reikalingą informaciją, padrąsinama, sudaromos galimybės praktiškai pabandyti, paprastai vaikai kartu su tėvų pagalba išsiaiškina, kuo būti. Svarbu atskleisti, kurioje srityje vaiko gebėjimai didžiausi, ir pagal tai rinktis profesiją. Visi sėkmingas karjeras padarę žmonės sako: aš dariau tai, kas man patiko, kas man sekėsi. Taigi profesiją reikia rinktis tokią, kad žmogus galėtų realizuoti didžiausius savo gebėjimus, ir atsižvelgti į tai, prie ko linksta jo širdis.