„Mūsų mažėja – tokia didžiausia bėda“, – sako 2014 metų Kalbos premijos laureatė, LRT radijo žurnalistė Janina Mateikienė. Jos teigimu, emigrantai savo vaikų neišmoko taip gerai kalbėti lietuviškai, kaip juos išmokė tremtiniai.

Antradienį bus įteiktos 2014 metų Kalbos premijos. Jos šiais metais skirtos partizaninio karo metraštininkui Romui Kauniečiui už Lietuvos laisvės kovų dalyvių lituanistinio garso ir vaizdo archyvo sukūrimą ir LRT radijo žurnalistei J. Mateikienei už išskirtinį dėmesį taisyklingos kalbos vartojimui žiniasklaidos pranešimuose ir savanorystės veiklą tarp neįgalių žmonių. Moteris sako, kad tokia premija – kiek slegia ir įpareigoja.

– Kaip ir kur išmokote literatūrinės lietuvių kalbos?

– Žinoma, to neprisimenu, bet tėveliukas yra sakęs, kad pirmieji mūsų diktantai su seserim buvo virtuvėje ant grindų mamos kreidelėmis. Mama buvo siuvėja, tad kreidos pas mus namuose visada buvo. Skaityti ir rašyti išmokau namie, vėliau jos mokė pirmoji mokytoja – Anelė Mažliokienė. Tai fantastiškos širdies moteris, kuri labai mylėjo vaikus, nė vieno nepašaukė dideliu vardu, visus tik mažais vardeliais vadino.

Vėliau – aštuonmetė mokykla. Dvejus metus lietuvių kalbos mus mokė atsitiktiniai mokytojai. Paskui atėjo mokytoja Matuliauskaitė, kuri pamatė, kad mes nemokam, kaip reikia rašyti. Tada nebuvo nei krepšelių, nei popamokinės veiklos. Ji pasakė – vaikai, ateikite valandą prieš pamokas, mokysimės lietuviškai rašyti.

Jūs turbūt galvojate, kad pasakoju prisiminimus? Visiškai ne, noriu parodyti sistemą. Šeima, mokykla, pasišventę mokytojai, aplinka ir suformuoja ne tik gimtos kalbos įgūdžius, bet ir apskritai žmogų. Jeigu kuri grandinė nutrūksta, tai ir nutrūksta.

– Jeigu kalbėtume plačiau apie lietuvių kalbą, Jūs daug metų dirbate radijuje, ar kokius nors pavojus mūsų kalbai pastebite?

– Trumpai galima pasakyti, kad laikmetis visada spaudžia mažos valstybės nacionalinę kalbą ir kultūrą. Taigi taip, XXI a. – taip pat iššūkiai. Bet aš pastebiu kitą bėdą, kurią mato visi, – labai sparčiai mažėja kalbančių lietuviškai. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo 3, 7 mln. gyventojų. Dabar nėra 3 mln. Sako, kad amžiaus viduryje nebus ir 2 mln. Deja, emigrantai neišmoko taip gerai kalbėti lietuviškai, kaip tremtiniai išmokė savo vaikus. Mūsų mažėja – tokia didžiausia bėda.

– Kalbos premijos laureatės vardas, matyt, įpareigos dar labiau stengtis?

– Noriu pasakyti, kad ta premija iš tiesų slegia. Net vienas iš Nobelio premijos laureatų šiais metais pasakė, kad jį slegia ta premija. Bet juk tie žmonės galvoja, kad savo darbais jie pakeitė pasaulį.

Mes gi, radijo patriotai, atrodo, kasdien dirbame taip, kaip galime. Tačiau, kai esi kažkaip pažymėtas ar išskirtas, galvoji, o ką gi aš galiu padaryti daugiau? Va, tai yra sudėtinga.

Premija įsteigta įprasminant lietuvių visuomenės veikėjos, redaktorės, spaudos laisvės gynėjos Felicijos Bortkevičienės atminimą, teikiama kasmet nuo 2004 m. Laikantis tradicijos, ji įteikiama metų pabaigoje per Kalbos vakarą.