Šiais metais Kauno širdimi, nuotaka, gulbe vadinama rotušė mini 470 metų jubiliejų. Ta proga kalbiname ilgametį jos šeimininką, miesto ceremonimeistrą ir Civilinės metrikacijos skyriaus vedėją Kęstutį Ignatavičių.

– Daug metų čia dirbate. Ar kasdienė darbų rutina neišblukino tos istorinės, kiek mistifikuotos auros, kurią jaučia čia apsilankę kiti žmonės?

– Tik trys miestai – Vilnius, Kaunas ir Kėdainiai – turi rotušes. Manau, mūsiškė yra pati gražiausia. Joje darbuojuosi jau 22 metai, bet mistiška nuotaika būnant joje tik stiprėja. Dirbti tokioje vietoje – didelis džiaugsmas ir garbė. Čia palietęs bet kurią mūro vietą jauti ilgaamžę miesto istoriją. Čia nuolat tvyro šventiška nuotaika. Daugeliui rotušė asocijuojasi su balta miesto nuotaka, nes šioje vietoje įvyksta svarbus ir šviesus gyvenimo žingsnis – registruojama santuoka.

– Rotušės 470 metų jubiliejaus proga surengtoje konferencijoje kalbėta ir apie jos paskirtį. Tikriausiai dauguma sutinka, kad čia ir turi likti santuokų rūmai?

– Rotušė visiems siejasi su santuokų rūmais ir tokia ji turi likti. Geresnės vietos šiai iškilmingai ceremonijai nerasi. Rūmuose galima daug ką tobulinti ir keisti. Blogai, kad rotušė turi daug šeimininkų: pastatas priklauso savivaldybės Turto skyriui, remontu rūpinasi Bendrasis skyrius, santuokas registruoja čia įsikūręs Civilinės metrikacijos skyrius. Paradoksas, bet ne visur savivaldybės darbuotojai gali patekti, nes rotušėje veikiantis Keramikos muziejus priklauso M.K.Čiurlionio muziejui. Dar dalis statinio išnuomota privačiai įmonei. Daug kas konferencijoje pritarė, kad reikėtų įkurti rotušės tarnybą. Ji ir būtų šeimininkė, atsakinga už priežiūrą, renginių organizavimą. Tarkim, aš ceremonimeistru dirbu vien visuomeniniais pagrindais.

Rotušėje būtų galima geriau išnaudoti turimas patalpas, skirti vietos ekspozicijai. Daug kur reikia vidaus remonto: čia seni vamzdynai, pertvarkyti kai kurias naujiems poreikiams nepritaikytas patalpas.

Norėtųsi atverti visuomenei bokštą. Ten galėtų būti apžvalgos kambarys.

– Ar labai keitėsi rotušė per tuos šimtmečius?

– Ji pradėta statyti 1542 m. Tada rotušė buvo kitokios išvaizdos: vienaaukštė, be bokšto. Dabartinę išvaizdą ji įgijo po 1771 m. pradėtos rekonstrukcijos pagal architekto Jono Matekerio projektą. Tada ji ir virto baltąja gulbe. Čia nuolat daugiausia dirbo miesto valdžios atstovai.

Dabartinis interjeras sukurtas XIX a. Sovietmečiu rotušė atiduota Kauno politechnikos institutui, o 1973 m. po rekonstrukcijos pagal architekto Žibarto Simanavičiaus projektą tapo santuokų rūmais. 2005 m. rotušė buvo restauruota: pakeisti langai, durys, bet dar liko labai daug darbo viduje. Visiškai sutvarkyta tik didžioji salė.

– Neatsiejamu ritualu tapo garbių miesto svečių pasirašymas Garbės knygoje.

– Joje jau yra per 350 įrašų. Tarp jų rasime keturių karalių ir karalienių, trijų kunigaikščių, dvylikos prezidentų, popiežiaus Jono Pauliaus II, kardinolų, Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos, Europos miestų merų ir kitų žymių žmonių linkėjimų.

Čia lankėsi švedų karalius Karlas Gustavas XVI su karaliene Silvija, kurie pietavo rotušės mažojoje salėje. Norvegų karalius Haroldas V ir karalienė Sonia rotušėje klausėsi smuikininko virtuozo Vilhelmo Čepinskio atliekamos muzikos. Jo šventenybė Dalai Lama įrašė svečių knygoje ypatingą palinkėjimą miestui ir jo gyventojams.

– Per savo darbo metus rotušėje esate įdiegęs ir daugiau naujų tradicijų.

– Per 22 metus įgyvendinau 22 idėjas. Pradėjau naudoti ceremonmeistro lazdą su varpeliu, kuriuo iškilmingai paskelbiu apie garbingų svečių priėmimą, kitas iškilmingas ceremonijas, apdovanojimus. Rengiame kalėdinius labdaros balius. Per mero inauguraciją įvedžiau ritualą miesto vadovams dovanoti miestui midaus statinaitę ir pinigėlį. Inicijavome Kauno vėliavos ir herbo konkursą. Įteisinome miesto globėją šv. Mikalojų. Radau rėmėjų vaško lydimo krosniai aikštėje sutvarkyti. Sumanėme pakabinti varpelį prie durų, kur išeina susituokę jaunavedžiai. Įdiegėme tradiciją, kai po eglės įžiebimo perduodame suaukotus Burmistro kambaryje pinigus vaikų dienos centrams. Su deputatų klubu inicijavome idėją švęsti Kauno dienas, įkurti Kauno muziejų.

Yra ir daugiau idėjų, pavyzdžiui, norėčiau įgyvendinti kasdienį turistus džiuginantį ritualą: skelbti laiką fanfaromis iš Rotušės balkono, čia galėtų veikti istoriniai personažai.

– Esate minėjęs, kad neužtenka atnaujinti Rotušės fasado, bet reikia galvoti ir apie jos aplinkos sutvarkymą?

– Esu ne kartą sakęs, kad Rotušė po restauracijos labai išsiskiria iš kitų statinių, kurių dauguma aptriušę. Seni vešintys medžiai aikštėje, mano nuomone, peraugę ir gožia pastatus. Reikia pagalvoti, kaip pertvarkyti intensyvų transporto srautą, automobilių statymą prie aikštės, pakeisti grindinį.