Patyrusi vertėja
Sostinėje gimusi ir augusi Regina Vilniaus universitete baigė vokiečių kalbos ir literatūros studijas. Džiaugiasi, kad visą gyvenimą pavyko dirbti pagal savo specialybę – ir vertimų biuruose, ir Vokietijos ambasadoje, ir leidyklose. Šiuo metu darbuojasi vokiečių kapitalo įmonėje, kuri užsiima elektros instaliacijos prietaisų ir išmaniųjų namų sistemų pardavimu.
„Vertėjauju dažniausiai raštu. Teko susipažinti ir su technine terminologija, ir su pačia technika. Lengva tikrai nebuvo“, – aiškina ji, mat prieš tai, dirbdama leidykloje, vertė vokiečių, austrų ir šveicarų autorių grožinę literatūrą.
Yra išvertusi apie 30 knygų. Labiausiai didžiuojasi pačios išversta šveicarų architekto, rašytojo Maxo Frischo apysaka „Montaukas“, kur autobiografinę medžiagą autorius transformuoja į savitą literatūros kūrinį.
Dar vienas iš skaitytojams žinomesnių autorių yra austrų rašytojas Arthuras Schnitzleris, vertęsis gydytojo praktika ir rašęs psichologines apysakas. Jo didelės apimties romanas „Laisvės linkui“, kurį vertė, paliko gilų įspaudą profesinėje Reginos praktikoje, kaip ir gerai žinomo romano „Kvepalai“ autoriaus Patricko Süskindo romano „Balandis“ vertimas.
Su vąšeliu – penkta karta
Pirmajai kartai atstovautų Reginos močiutė Antanina Juozaitienė, kilusi iš vidutinių Lietuvos ūkininkų šeimos, kuri, kaip ir visi to meto žemės turėję žmonės, atsidūrė Sibire. Išlaipinta vidury taigos naginga lietuvė gimtinėje praktikuotus nėrimo, mezgimo įgūdžius pritaikė vietinėms sąlygoms. Mezgė kepures, šalikus, pirštines – saviems ir svetimiems, kad nesušaltų atšiauriame krašte.
Grįžusi į Lietuvą močiutė Antanina augino ir mažąją Reginą, kol jos mama dirbo. Būdama šalia močiutės anūkė išmoko visko, ką mokėjo ir pati senolė. „Ji turėjo labai daug kantrybės pamokyti, paaiškinti. Gaila tik, kad tarybiniais laikais, kai jau tapau panele, siūlai buvo deficitas. Pirkdavome kiliminius siūlus arba tokias vyriškas šiurkščias puskojines, kurias ardydavome, o paskui megzdavome iš jų sukneles“, – prisimena pašnekovė ir giria savo amžinatilsį mamytę Eleną, kurios mezginių raštai jai buvo su niekuo nesulyginami.
„Studijuodama turėjau nusimezgusi virbalais net aštuoniolika suknelių. Mano jaunystės laikais buvo madingos vidutinio ilgio. Kadangi buvau smulkaus sudėjimo ir parduotuvėse sunkiai rasdavau man tinkančių drabužių, mezgimas labai gelbėjo“, – aiškina Regina ir priduria, kad tais laikais pirmoje vietoje buvo virbalai – vąšelio jai nelabai reikėjo.
Suskaičiavome, kad Reginos giminėje mezga ir neria jau penkta karta. Ketvirtajai atstovauja jos dukra Irmina, turinti techninį išsilavinimą, bet puikiai žinanti, kam reikalingi virbalai ir vąšelis. Penktajai – Irminos dukros dvylikametė Ūla ir dešimties Bazilė, kurias nėrimo pradžiamokslio išmokė pati Regina. Mergaitės mielai neria draugystės apyrankes ir tai, ką užsinori, o naginga močiutė parodo. „Galėtų pamokyti ir mama, bet močiutė turi daugiau laiko ir kantrybės“, – šypsosi ji.
Universalūs: ir svetainėje, ir virtuvėje, ir miegamajame, ir vonios kambaryje, ir net ant liepto – nerti kilimai visur praverčia. / R. Ivanauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Norėjosi jaukumo namams
Kai papūtė Nepriklausomybės vėjai, pasikeitė laikai ir parduotuvėse atsirado ir mažų dydžių drabužių, Regina virbalus padėjo į šalį.
„Tiesą sakant, man tie pačios megzti dalykai jau buvo gerokai nusibodę, tačiau vakarais, atsisėdus prie televizoriaus, rankos reikalavo darbo“, – prisimena Regina, susiradusi vąšelį ir ėmusi nerti tai tą, tai aną.
Galiausiai prisiminė kilimėlius, kuriuos jos močiutė nerdavo iš audinio atraižų. Sukarpydavo audinį siaurais rėžiais, imdavo labai storą vąšelį ir nerdavo stulpeliu be užmetimo. Deficito laikais, kai nieko nebuvo galima nusipirkti, tie kilimėliai buvo ir gražu, ir praktiška.
Tačiau Reginos kilimėlių istorija kitokia. Kaip ir kilimėlių technika. „Kai pasistatėme sode nedidelį rąstinuką, jame norėjosi jaukumo, kokį tegali sukurti rankų darbo detalės. Sugalvojau nusinerti kilimą. Maniau, bus patogu, gražu ir autentiška“, – prisimena nėrėja, susiradusi namuose siūlų ir pradėjusi nerti savo pirmąjį kilimą.
Iš pradžių, sako, į vieną giją dėjusi bet kokios rūšies siūlus, tačiau po pirmųjų skalbimų supratusi, kad nei sintetika, nei vilna jos netenkina – viena šiek tiek tįsta, kita traukiasi. Todėl nusprendė kitus kilimus nerti tik iš medvilninių siūlų. Jų, šypsosi, prireikia tikrai daug. Yra kilimų, kurie sveria ir po šešis, ir po septynis kilogramus. Jei skersmuo didelis, toks kilimas skaudžiai svarina rankas, todėl patogiausia nerti sėdint ant grindų.
Storesnis siūlas – gražiau
Regina pasakoja, kad seniau ir vąšeliai būdavo didelis deficitas. Parduotuvėje rasdavai dažniausiai tik vieno dydžio.
„O Sibire, – dalijasi močiutės prisiminimais, – išvis nieko nebuvo, tai mano močiutė mokėjo iš seno padžiūvusio šluotražio su peiliu išsidrožti vąšelį. Iš storesnio – storesnį, iš plonesnio – plonesnį. Vieną tokį iki šių dienų turiu išsaugojusi“, – prisipažįsta kūrėja ir sako bandžiusi juo nerti, tačiau greitai supratusi, kad laiko ir močiutės pirštų nugludintas įrankis jos darbams yra per plonas. Todėl šiandien ji naudoja 5,5 arba 6 dydžio vąšelį.
Kūrėjos akiai gražesni stori kilimai, todėl siūlų giją ji taip pat darosi kuo storesnę – iš aštuonių, o kartais net iš keturiolikos siūliukų.
„Kuo storesnis siūlas – tuo gražesnė kilimo faktūra, tuo geriau jis gula ant grindų, neslankioja patiestas“, – aiškina Regina, visus savo kilimus nerianti vienodu raštu – žemu stulpeliu be užmetimo.
„Įmantrūs raštuoti kilimai? Skonio dalykas“, – nesiginčija ir mielai pasakoja, kaip išgauna tokį gražų ir tolygų spalvų perėjimą iš vieno atspalvio į kitą.
„Jau sakiau, kad mano siūlo gija labai stora – praktiškai mažojo pirštelio storio. Todėl kurį laiką neriu, tarkim, šviesiai pilka spalva, paskui vieną siūlą pakeičiu kiek tamsesniu, dar vėliau imu du, tris, keturis ir t. t. tamsesnio atspalvio siūlus. Palengva tamsinu tol, kol visi siūlai lieka tamsiai pilko atspalvio“, – savo darbo technika dalijasi nėrėja.
R. Ivanauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Per feisbuką – nauji draugai
Ar neriant iš daug plonų siūliukų jie nesusipainioja? Pasak Reginos, gelbsti per daugybę metų ištobulinti įgūdžiai. Vietoj atsakymo, kiek metų neria kilimus, pašnekovė pasakoja juoką, kaip dukra mamos hobį bandė paversti verslu ir sukūrė jai feisbuko puslapį.
„Kilimais buvo apkrauti visi namai, apdovanoti visi draugai, kurie, mane pamatę, jau į kitą gatvės pusę bėgdavo, bijodami gauti dar vieną kilimą“, – kvatojasi R. Ivanauskienė ir po minutės priduria, kad šiek tiek sutirštino spalvas.
Nuo to laiko, kai dukra ėmė kelti mamos nertų kilimų nuotraukas į feisbuką, Reginos draugų ratas prasiplėtė: atsirado ir visai nepažįstamų žmonių, norinčių jais pasipuošti savo namus ar atostogų sodybas.
Žinoma, jei visus siūlus kilimams reikėtų pirkti, būtų brangu. Tačiau daug medvilninių siūlų Regina paveldėjo iš mamos, kitus atidavė draugės. „Liūdnos istorijos, – sako nėrėja. – Mamos miršta, draugės tvarko butus, randa dėžes su net neišpakuotais siūlais, o kadangi pačios nemezga, pasiūlo man. Taip laikas nuo laiko ir praturtėju.“
Regina sutinka, kad verslo iš savo veiklos gal ir nepadarys, bet kaip hobis po darbo – kilimų nėrimas jai išties puikus užsiėmimas. O svarbiausia, kad dabar namai neužversti kilimais kilimėliais – visi atranda savo naujus šeimininkus. Jei koks ilgėliau užsiguli, Reginai negaila jį tai kokiam darželiui, mokyklai ar kokiai nevyriausybinei organizacijai padovanoti.
Kai pasistatėme sode nedidelį rąstinuką, jame norėjosi jaukumo, kokį tegali sukurti rankų darbo detalės. Sugalvojau nusinerti kilimą. Maniau, bus patogu, gražu ir autentiška.
Dera šiuolaikiniame intrejere
Reginai visada įdomu, kaip jos kilimas atrodys konkrečioje vietoje, kuriai buvo skirtas, todėl labai džiaugiasi, kai žmonės atsiunčia nuotraukų, dalijasi savo erdvių vaizdais.
„Matydama, kad mano kilimas pritapo, labai džiaugiuosi. Neretai į tuos pačius namus keliauja ir antras, ir trečias mano darbas“, – sako ji.
Pastaruoju metu su Regina dažnai susisiekia ir profesionalūs interjero dizaineriai, kurie ieško originalių interjero detalių.
„Jie apsilanko mano namuose, drauge parenkame spalvas, aptariame kilimo dydį ir formą“, – aiškina kūrėja, nerianti vąšeliu trijų skirtingų formų kilimus – apvalius, stačiakampius (takus) ir ovalius.
Anot jos, šiuolaikiniam minimalistiniam interjerui klasikinių formų lygiakraščiai monochrominiai kilimai labai tinka. Moteris turi dvi mylimiausias spalvas. Viena iš jų yra pilka. „Pilka yra pilka. Neįkyri, visur pritampanti, todėl saugi, o ir tiesiog graži spalva“, – aiškina ji.
Kitą Regina juokais vadina „nespalva“. „Iš tiesų tai labai jauki ir universali spalva. Dramblio kaulo, baltos ir šviesiai pilkos melanžas“, – apibūdina „nespalvą“ ji ir sako, kad prižiūrėti tokius nertus kilimus yra labai paprasta.
Ypač vasarą, kai išskalbus skalbyklėje, 40-ies laipsnių temperatūroje, juos galima džiovinti tiesiog terasoje ant saulutės. Arba ištiesus ant kieto pagrindo, pavyzdžiui, ant šildomų grindų. Tinka ir kiemo veja. Svarbiausia, kad kilimas būtų džiovinamas gerai ištampytas į šalis – atgautų savo formą. Jei į savą skalbyklę netelpa, galima nunešti į savitarnos skalbyklą ar atiduoti cheminiam valymui.
Ištvermingas: takas miško vasarnamio prieškambaryje ketvirtą vasarą negailestingai mindomas ir basomis, ir batais, ir botais, tačiau nė karto neskalbtas – neprireikė. / R. Ivanauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Batsiuvė su batais
Mėgstamiausios Reginos spalvos – pastelinės. Mėgsta pilkus, žalsvus, melsvus atspalvius. Bet, šmaikštauja, jei jau ištinka ūmus vitaminų trūkumas – nori ryškių.
Neseniai nunertas skaisčiai oranžinis kilimas puikiai pagyvino vienos šeimos vonios kambarį, kurio sienos buvo rūdžių spalvos.
„Tas mano oranžas ten suskambėjo dieviškai!“ – džiaugiasi R. Ivanauskienė, kuriai tikrai netinka lietuvių liaudies patarlė apie batsiuvį be batų. Moters virtuvėje palei darbastalį guli dramblio spalvos takas ir saugo ąžuolinį parketą. „Jis tausoja grindis: juk virtuvėje tiek visko nutinka“, – aiškina Regina, niekaip neįsivaizduojanti ir savo koridoriaus zonos be kilimo.
Ką jau kalbėti apie vonios kambarį. Juk labai malonu išlipus iš vonios šlapiomis pėdomis pajusti jaukią medvilninio kilimėlio faktūrą.
Neria ir trimetrinius
Didžiausias kilimas, kurį ligi šiol yra nunėrusi – net 3,20 cm skersmens. „Jei gerai pamenu, tai buvo užsakymas į nuosavą namą Kaune. Neriant tokį didelį, labai stigo siūlų, tai, būdavo, kai jų atsiranda – paneriu, kai nėra – vėl darbas stovi vietoje“, – prisimena pašnekovė, dažniausiai nerianti iki metro skersmens kilimus, tačiau reikalui esant nevengianti ir dvigubai ar net trigubai didesnių.
Vieną tokį trimetrinį margutį taką neseniai nunėrė užsakovės – jaunos mamos – virtuvei, kur intensyviausiai verda gyvenimas ir kur takas mindomas net trijų porų mažų kojelių.
„Šią vasarą ant bangos buvo margučiai. Jie ypatingi tuo, kad galima sunaudoti visus siūlų likučius per daug jų nederinant. Tokius žmonės dažniausiai tiesia kaimo sodybose, lauko terasose – kitaip sakant, labiausiai mindomose vietose, nes ant jų nesimato nei padais sunešto smėliuko, nei augintinių plaukų“, – aiškina vilnietė.
Ar neriant tokius didelius darbus nepaskausta pirštai? Regina tikina, kad tai tik laisvalaikis, kuriam kasdien ji skiria ne daugiau kaip dvi, tris valandas.
„Būna, kad nuvažiuoju pas draugus į sodybą, o lyja… Tuomet galiu nerti kad ir visą dieną – rankos laiko“, – tikina dažnai su atskiru lagaminu siūlų atostogauti važiuojanti moteris.
Neriant jai nereikia tylos. Mielai įsijungia muziką ar televizorių. Tokiu būdu vienu šūviu du zuikius nušauna – ir visas pasaulio ir Lietuvos naujienas sužino, ir pirštus pamiklina.
R. Ivanauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Saviterapijai – ryškios spalvos
Pasak mokslininkų, mezgimas turi neabejotinos naudos žmogaus sveikatai – ir stresą malšina, ir kūrybiškumą didina, ugdo kantrybę, stiprina atmintį, gerina smulkiąją motoriką, atitolina senatvinį užmaršumą ir netgi padeda lengviau pakelti lėtinį skausmą. Pašnekovė prisipažįsta pirmą kartą apie tai girdinti, bet kadangi sveikata nesiskundžia, tai gal ir yra tiesos tuose mokslininkų žodžiuose.
„Mane labiau nei nėrimas gydo spalvos. Ypač žiemą, kai lauke jų nėra. Kartais net ir nerti nereikia: užtenka pakilnoti siūlus iš vietos į vietą, iš dėžutės į dėžutę – tai irgi savotiška terapija“, – tikina ji.
Kai pavargsta nuo kilimų nėrimo, ima į rankas knygą. „Čia jau mūsų visų, filologų, įprastas hobis. Esu labai dažna Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos lankytoja. Neseniai pamėgau skandinavų literatūrą, ypač istorinius romanus, kuriuose tenykštės gamtos atšiaurumą tarsi atliepia žmonių charakteriai“, – prisipažįsta Regina.
Brangina šeimos relikvijas
Per porą sustojimų nuo močiutės namų gyvena dukra su anūkėmis. Savaitgaliais mergaitės dažnai aplanko Reginą, kartais nakvoja. Tada būna laiko ir nėrimo pamokoms.
Vasarą šeimos moterų susitikimų vieta – iš Reginos tėvų paveldėtas sodo namelis: „Jame saugomi ir mano mamos nerti kilimai, ir mano pirmasis kilimas.“
Kilimų nepeikia ir dukros Irminos šuniukas. Iš lauko grįžęs ir išmaudytas, Rokis (toks jo vardas) įsibėgėja, čiuožia pilveliu per visą kilimą ir taip džiovina kailį. „Sodyboje Rokis turi ir savo miego kilimėlį, kurį snukučiu susilanksto, kaip jam reikia“, – su meile pasakoja pašnekovė.
Paklausta, ar domisi ir kitomis rankdarbių rūšimis – siuvinėjimu, vėlimu, audimu ir pan., – vilnietė mini mamos kryželiu siuvinėtus paveikslus, parsivežtus iš Sibiro. Sako, tas šeimos relikvijas branginanti, tačiau pačios širdis į panašius rankdarbius nelinksta.
Mieliausi – kilimai
Kaip ir dauguma šiuolaikinių kūrėjų, Regina irgi mėgsta po interneto platybes palandžioti, į kitų moterų darbus akis paganyti.
„Tačiau mane labiau domina techniniai dalykai, tarkim, koks nors neįprastas mazgo užmezgimo būdas“, – prisipažįsta ji ir tikina, kad nei gerojoje, nei išvirkščiojoje jos kilimų pusėje nerastume plika akimi matomo mazgelio.
Drabužių artimiausioje ateityje irgi nežada nerti. Juokiasi, kad savo jau atsinėrė deficito laikais – net vestuvinę suknelę buvo nusimezgusi. Dabar tik stebisi, iš kur jaunystėje turėjo tiek kantrybės išbūti visą dieną darbe su šiurkščių kiliminių siūlų suknele ant plikos odos!
„Tuo metu buvo gerai, bet kartoti jau nebenorėčiau. Kaip ir ieškoti kažko naujo. Man mieliausi – mano kilimai. Juos laikau nauja senos tradicijos interpretacija. Turbūt liksiu prie savo idėjos, kad tikras grožis slypi paprastume – formos, spalvų, rašto“, – šypsosi R. Ivanauskienė.
(be temos)