Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) vykstančio Pasaulio futbolo čempionato savanoris iš Lietuvos Valerijus Ostrovskis stebisi tvarka tribūnose, bet ne Keiptauno gatvėse.

Organizatorių ramstis

Įžengęs pro milžiniško ovalo rėminamo stadiono vartus jis neskuba kišenėje ieškoti ausų kištukų kaip daro daugelis europiečių. 28 metų vilnietis V.Ostrovskis mėgaujasi kiekviena išsipildžiusios svajonės akimirka: sąmonę temdančiu vuvuzelų dūzgimu – taip pat.

Prieš rungtynių pradžią V.Ostrovskis pasitinka įvairiausių tautų atstovus, kuriuos vienija aistra populiariausiam žaidimui pasaulyje, ir paslaugiai palydi juos į vietas "Green Point" stadiono tribūnose, kuriose telpa 64 tūkst. žiūrovų. Kai sirgaliai į mačo startą paskelbusį arbitro švilpuką atsako kurtinamu afrikietiškų dūdų gaudesiu, lietuvis gali džiūgauti su jais.

"Tai vienas nuostabiausių dalykų – rungtynėms prasidėjus galiu visiškai atsidėti futbolui", – dienraščiui prisipažino V.Ostrovskis, padedantis pirmojo Juodojo žemyno istorijoje pasaulio futbolo čempionato organizatoriams.

V.Ostrovskis yra vienas iš 15 tūkst. FIFA surinktų savanorių, besidarbuojančių įpusėjusiose planetos pirmenybėse. Briuselyje pastaruoju metu gyvenantis vilnietis čempionatui aukoja ne tik savo atostogas, bet ir nuosavas lėšas. Lietuviui teko pačiam sumokėti už lėktuvo bilietą į PAR ir pragyvenimo išlaidas, nes savanoriams skiriami tik kuklūs dienpinigiai – maždaug 100 litų per savaitę.

Tačiau V.Ostrovskis nė nemano gailėtis savo pasirinkimo: "Nesakyčiau, kad tai – avantiūra. Futbolas yra mano aistra: visada svajojau pamatyti pasaulio čempionatą. Nesvarbu, kokiu statusu – žaidėjo, žiūrovo ar savanorio. Kai pasitaikė tokia galimybė, neįmanoma buvo to atsisakyti."

Atranką įveikė vienas

Antrame pagal dydį PAR mieste Keiptaune teisininko veikla besiverčiantis V.Ostrovskis gyvena jau daugiau nei pusę mėnesio.

"Skaitydamas naujienas FIFA interneto svetainėje sužinojau apie galimybę savanoriauti čempionate. Iš karto tokia mintis nekilo, bet vėliau keli mano draugai – tikri futbolo aistruoliai – pasiūlė kartu pabandyti užsiregistruoti", – kelionės į pasaulio pirmenybių areną ištakas prisiminė pirmą kartą savanoriu sporto renginyje tapęs V.Ostrovskis.

Praėjusių metų rugpjūtį jis užpildė registracijos anketą, o vasarį sulaukė skambučio ir kvietimo atvykti. Norinčių savanoriauti buvo gerokai daugiau nei laisvų vietų – atrankoje dalyvavo beveik 70 tūkst. kandidatų iš 170 valstybių. Galiausiai V.Ostrovskis vienintelis iš draugų kompanijos iškeliavo į PAR.

Specialiai čempionatui pastatytame "Green Point" stadione, kuriame vyks ir vienas pusfinalių susitikimų, lietuvis padeda žiūrovams surasti savo vietas tribūnose. "Iš arčiau susidurti su futbolo žvaigždėmis neteko, bet matau jas aikštėje. Kiti savanoriai dirba vairuotojais, vertėjauja, padeda žiniasklaidos atstovams", – pasakojo V.Ostrovskis.

Maudosi tautų katile

Keiptaune pirmenybių organizatoriams talkina maždaug 2 tūkst. savanorių, kurių kontingentas – itin margas.

"Tai nuostabu. Tarp mūsų nemačiau tik australų – yra savanorių iš Europos, Azijos, Pietų Amerikos. Žinoma, ir iš Afrikos: FIFA iš pradžių abejojo, kad savanoriai iš kitų Afrikos žemyno valstybių bus pajėgūs finansiškai atvykti į palyginti turtingą PAR, bet čia yra ir Kamerūno, ir Ganos, ir Zambijos gyventojų", – kalbėjo V.Ostrovskis.

Paklaustas, ar tokiame daugiakultūriame savanorių korpuse nesunku dirbti, vilnietis papurtė galvą: "Paprasčiau nei įsivaizdavau. Žmonės, kurie dalyvauja tokiose programose, pasižymi ypatingomis savybėmis. Kai važiavau į PAR, maniau, kad čia bus vieni studentai. Bet yra nemažai brandaus amžiaus žmonių, kurie jau dirbo ir įvairiuose čempionatuose, ir olimpinėse žaidynėse."

Ne tokį malonų įspūdį lietuviui palieka kriminogeninė padėtis PAR – atvykus į Keiptauną trumpus mokymus surengę organizatoriai pirmiausia savanoriams kalė į galvą būtinybę saugotis nusikaltėlių.

Rūpesčių lietuviui kol kas nepridarė ir rungtynes stebintys sirgaliai, "Green Point" stadione laikęsi pavyzdingai ramiai. "Netgi šiek tiek nusivyliau", – šyptelėjo vilnietis.

Nerimą slopina policija

– Durbane mažais atlyginimais nusivylusių samdomų čempionato apsaugos darbuotojų sukeltos riaušės netruko išplisti po visą PAR. Nepasitenkinimas stiprėja ir tarp savanorių? – dienraštis paklausė V.Ostrovskio.

– Tą pačią dieną, kai išgirdau apie incidentus Durbane, streiką paskelbė ir mūsų stadiono personalas. Darbuotojai buvo išvaikyti policijos, ir nuo tos dienos jų čia nebėra. Didesnis darbo krūvis teko savanoriams, bet jie tikrai nesiruošia protestuoti. Kai žmonės patys geranoriškai prisideda prie renginio organizavimo, jie nereikalauja kokių nors ypatingų sąlygų. Kita vertus, suprantu ir vietos darbuotojus, nes jų atlyginimai tikrai buvo labai maži. Daugeliui savanorių šis čempionatas yra pramoga ar asmeninė patirtis, o vietiniams tai – pragyvenimo šaltinis.

– Netyla pasakojimai apie nuo ilgapirščių nukentėjusius čempionato dalyvius, svečius ar net organizatorius. Tai pagrindinė bėda pirmenybių suviliotiems atvykėliams?

– Tie afrikiečiai, kuriuos asmeniškai pažįstu, nepriklauso šitai žmonių kategorijai. Bet saugumo padėtis PAR yra tikrai bloga. Tai mane stebina: reikia labai saugotis ir nepamiršti, kur esi. Einame į miestą ir dieną, ir naktį, bet stengiamės niekada nevaikščioti po vieną. Mūsų uniformos ryškios ir spalvotos – iš toli matyti, kad esame užsieniečiai. Todėl tikrai neverta užsisvajojus vaikščioti gatvėmis ir viską iš eilės fotografuoti. Girdėjau, kad iš merginų pavogė rankines, iš vaikinų – pinigines. Netgi pats gatvėje mačiau, kaip grupė išgėrusių futbolo aistruolių ginčijosi su vietiniais ir reikalavo atiduoti pavogtą telefoną. Tai nutinka kiekvieną dieną. Bet bent jau miesto centre galima jaustis ramiau, mat patruliuoja labai daug policijos. Kai pirmąsyk atvykau į miesto centrą, nesupratau, ar kartais neprasidėjo karas, nes ginkluoti policininkai stovi prie kiekvieno kampo.

– Čempionato šurmulys dar nepradėjo slėgti vietos gyventojų?

– Atvirkščiai – vietiniai vykstant čempionatui yra nusiteikę labai pozityviai. Jie pučia savo vuvuzelas, šoka gatvėse. Užsienio aistruolių taip pat yra gana daug, ypač kai mieste vyksta rungtynės. Keiptaunas yra vienas gražesnių PAR miestų, todėl dauguma atvykėlių atvažiuoja čia tiesiog apsižvalgyti.

– Kiek namuose turite vuvuzelų?

– Kol kas tik vieną (juokiasi). Ištverti jų triukšmą stadione sunku, bet vuvuzelų garsas suteikia rungtynėms šarmo. Kai 70 tūkst. žmonių pučia jas bent truputį darniai, stadione juntama įspūdinga energija.

– Dėl čempionato į PAR suplūdo daugybė prostitučių. Jų dėmesys svečiams iš turtingesnių valstybių neįkyri?

– Nepastebėjau, kad jų būtų ypač daug – yra tiek, kiek ir kiekviename mieste. Galbūt yra tam skirtos vietos, bet tose gatvėse, kuriose būriuojasi daugiausia sirgalių, laisvo elgesio merginų nematyti. Gal jos baiminasi policijos, kurios yra labai daug.

– Kas jums labiausiai įstrigo į atmintį per kelias savaites PAR?

– Tikriausiai čempionato atidarymo šventė. Visas miestas ir užsienio svečiai ėjo visomis gatvėmis, kur beužsuktum, ir džiaugėsi, šoko, linksminosi. Vaizdas buvo be galo įspūdingas.

– Kurią komandą palaikote?

– Lietuva nežaidžia, todėl galiu sau leisti palaikyti kelias komandas – ypač Argentiną, Braziliją ir Angliją.