Pažaislio vienuolyno freskos – vienintelis žinomas vaizduojamojo meno kūrinys Lietuvoje, kuriame įamžintas įvykis, su kuriuo siejamas šalies vardo paminėjimo jubiliejus.

Brunono misijos vaizdai

Į zakristiją vedančiame Pažaislio vienuolyno bažnyčios koridoriuje reikia gerai užversti galvą, kad pamatytum aukštai palubėje nutapytas vienuolika šventojo Brunono misiją Lietuvoje įamžinančių freskų. Toks įspūdis, lyg stovėdamas gatvėje bandytum pažvelgti į trečiojo aukšto langus.

XVII a. pabaigoje italų dailininko Michelangelo Palloni, Lietuvoje dažnai vadinamo Mykolu Arkangelu Paloniu, kūriniuose pavaizduotas vienuolio, paskui paskelbto šventuoju, atvykimas į mūsų šalį, 1009 m. su juo susijęs stebuklas – perėjimas per ugnį, Lietuvos kunigaikščio Netimero krikštas, Brunono nukankinimas ir kitos scenos.

Į programą nepateko

Pažaislyje įsikūrusios Šv.Kazimiero kongregacijos vienuolės pastebėjo, kad atvykstantieji iš svetur dažnai prašo parodyti būtent šventojo Brunono misiją vaizduojančias freskas. O lietuviai? "Galima manyti, kad dabar, prasidėjus sunkmečiui, žmonės mažiau keliaus į užsienį, dažniau lankys Lietuvos kultūros paveldo objektus, o kartu ir mus", – vylėsi vienuolyno vyresnioji sesuo Lidija.

Tačiau didelio žmonių antplūdžio per ką tik prasidėjusius Lietuvos tūkstantmečio metus vienuolės nesitiki – Pažaislis į valstybinę Tūkstantmečio programą nepateko. "Kai tik buvo įsteigta Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, 1999 m., rengėme jai ir Kultūros ministerijai raštus, kad objektas būtų įtrauktas į šią programą. Tikėjomės, kad, sutinkant Lietuvos tūkstantmetį, vienuolyną galėsime parodyti lankytojams sutvarkytą. Tačiau paramos negavome, – prisiminė sesuo Lidija. – Matyt, rengiant šią programą, pritrūko valstybinio mąstymo. Buvo arba pražiūrėta, arba manyta, kad tai nėra svarbu." Vienuolė vardijo ir mažesnius neparemtus projektus – nuotraukų albumui bei edukacinio žaidimo apie Pažaislį leidybai taip pat lėšų neatsirado.

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo direkcijos direktorius Gediminas Ilgūnas neprisiminė dešimtmečio senumo įvykių ir tikino, kad direkcijos tokia paraiška nebuvo pasiekusi: "Paraiškas programai buvo galima teikti ilgai ir jų sulaukėme labai daug. Tačiau tarp jų nebuvo paraiškos dėl Pažaislio vienuolyno."

G.Ilgūno teigimu, iš valstybinės Tūkstantmečio programos Kaunas ir taip gavo nemažai lėšų – iš šios programos remontuojami Nacionalinis M.K.Čiurlionio, Vytauto Didžiojo karo muziejai, atstatyta Prisikėlimo bažnyčia. "Kaunas gavo kaip niekas kitas. Kiti miestai priekaištauja, kodėl jie negavo, o Kaunas – gavo", – aiškino direktorius.

Prisidėjo tik simboliškai

Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė, Pažaislio vienuolyno ansamblį vadinanti pasaulinio lygio baroko šedevru, įsitikinusi, kad šis objektas privalėjo tapti vienu pagrindinių valstybinės Tūkstantmečio programos akcentų: "Į Kvedlinburgo analus patekome švento Brunono misijos kontekste. To meto pasaulyje tai buvo labai reikšminga misija. Lietuvoje nėra kito kultūros paveldo objekto, autentiškesnio ir labiau su šia istorine misija susijusio už M.Palloni freskas Pažaislyje."

Anot menotyrininkės, freskos vertingos ir meniniu, ir kultūriniu, istoriniu požiūriu. "Tai aukšto meninio lygio kūriniai. Be to, jos liudija ir tai, kad tų laikų, kai buvo statomas Pažaislio vienuolynas, Lietuvos žmonėms šešiais amžiais anksčiau vykęs katalikų misionieriaus bandymas krikštyti mūsų protėvius atrodė reikšmingas įvykis", – pastebėjo L.Šinkūnaitė.

Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas tikino, kad Pažaislio freskos jau sulaukė dėmesio. "Pažaislio projektą iš dalies finansavome – Brunono misiją vaizduojančioms freskoms skirto leidinuko parengimui spaudai skyrėme 2500 litų. Žinoma, tai simbolinė suma. Savivaldybė skiria daug dėmesio Pažaisliui, tik tas dėmesys kol kas ne visada įgauna finansinę išraišką", – teisinosi S.Šliažas.

Kaip paramą vienuolynui valdininkas įvardijo pernai įsteigtą viešąją įstaigą "Pažaislio kultūros ir turizmo centras", kurios dalininkė yra savivaldybė. Ši įstaiga, S.Šliažo teigimu, konsultuojama savivaldybės specialistų, rengia ir teikia Europos Sąjungos struktūriniams fondams projektus vienuolynui atnaujinti. Pernai buvo pateikta pirmoji paraiška – vienuolyno Svečių namui remontuoti tikimasi gauti 9 mln. litų.

Apie renginius dar tik galvos

Skyriaus vedėjas teigė, kad valstybinei Tūkstantmečio programai savivaldybė pateikė daug paraiškų. "Tačiau Lietuvos tūkstantmečio programos direkcija palieka pačioms savivaldybėms sudaryti ir iš savo lėšų finansuoti vietinius šiai datai skirtus renginius. Tai ir darysime. Kai bus patvirtintas miesto biudžetas ir žinosime, kiek skirta renginiams, iš karto skelbsime Lietuvos tūkstantmečiui skirtus renginius Kaune", – žadėjo jis. Šiems renginiams iš savivaldybės biudžeto tikimasi gauti 0,5 mln. litų.

Į valstybinę Tūkstantmečio programą pateko keletas šiemet Kaune vyksiančių renginių – tai du Tūkstantmečio dainų šventės vakarai ir Europos lengvosios atletikos čempionatas.

"Kuo toliau nuo Vilniaus, tuo mažiau dėmesio įvairiems objektams. Kai visas valstybės interesas yra susikoncentravęs tik į senų ir naujų valdovų kiemus, gatves ar gretimas aikštes, tokie dalykai ir vyksta. Čia su istorija nieko bendra nėra – matome tik valstybės politiką", – taip lėšų skirstymą Lietuvos tūkstantmečio programoje komentavo istorikas Egidijus Aleksandravičius.

E.Aleksandravičius

Istorikas:

Kiek kriminalinio aspekto yra pirmajame Lietuvos įraše? Jei kiekvienas nužudymas kare būtų traktuojamas kaip kriminalinis įvykis, tai visa pasaulio istorija būtų kriminalinė istorija. Reikia suvokti, kad tai buvo skirtingų kultūrų susidūrimas. Pagoniškos genties ar genčių sąjungos priešinimasis kitokiai jėgai politinis ir kultūrinis, o ne kriminalinis faktas.

Žinoma, ironiški šaipūnai gali sakyti, kad minime tūkstantmetį nuo datos, kai kažkas kažką nugalabijo. Tačiau pats paminėjimas yra svarbesnis už aplinkybes, kuriomis jis paminėtas. Kad ir liūdnai, bet Lietuvos vardas šmėkštelėjo Europos akiratyje.

Ir niekas raštingos Europos visuomenės aplinkoje nenustebs dėl tokių valstybės paminėjimo aplinkybių. Nieko ypatingo baltų genties atstovai neatliko. Visa Europa buvo pilna tokių "kriminalinių elementų". Taip žmonės bendravo.

Tokias simbolines datas, kaip pirmas valstybės vardo įrašas, verta prisiminti, tik nereikia pernelyg sureikšminti. Taip gali užsižaisti ir pasiekti tokį kičo lygį, koks buvo pasiektas 1930 m. Minint Vytauto metus buvo pristatyta daug menkaverčių paminklų. Tačiau tuomet buvo sukelta papildoma patriotizmo banga.

Ar tūkstantmečio minėjimas sužadins papildomus Lietuvos gyventojų patriotinius jausmus, ar taip bus tik išleisti mokesčių mokėtojų pinigai – šiandien dar nežinome. Bus matyti vėliau – ar visa tai kels šypseną, ar pagarbą.

Lietuvos vardą įrašė moters ranka

1009 m. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose. Pirmąjį įrašą apie Lietuvą įraitė moteriška ranka. Vadinamieji Kvedlinburgo analai – tai šio Žemutinės Saksonijos miesto imperatoriškajame moterų vienuolyne lotynų kalba rašytas metraštis. Išliko vienintelis istoriko Georgo Goldschmidto (1516–1571 m.) surašytas metraščio nuorašas. Jis saugomas Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto bibliotekoje Drezdene. Metraštyje yra toks įrašas: "Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 d. nukeliavo į dangų."