Mokslininkai mano, kad daugiausiai įtakos neigiamiems demografijos pokyčiams turi gimstamumas, mirštamumas ir emigracija. Gimstamumo ir mirštamumo pokyčiai teikia vilčių, tačiau emigracija – Lietuvos rykštė. Oficiali statistika rodo, jog 2005–2016 metais kasmet iš šalies išvažiuodavo po 30 tūkst. žmonių. „Eurostat“ prognozuoja emigracijos mažėjimą, tačiau pernai Lietuvą paliko 50 tūkst., o per pirmus šių metų mėnesius – 14 tūkst. gyventojų.

Apie prastėjančią demografinę situaciją jau ne vienus metus kalba ir vyriausybes imtis veiksmų skatina verslas.

„Savaitėje“ – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

– Taigi, apie patį švietimą – kokią vietą demografijos problemoje užima švietimas?

– Truputį skirtingos temos, bet švietimas iš viso labai svarbus valstybės stiprybei. Ir mes šiandien kalbame ne tik apie universitetų reformą, kuri yra būtina, bet labai svarbu yra ir mokyklų reforma, nes, visų pirma, mūsų mokymo turinys yra nepasikeitęs jau ilgą laiką, neatitinka XXI amžiaus iššūkių.

Demografų prognozės 2009 metais Lietuvai, kur mes būsime 2015 ir 2017 metais buvo daug geresnės, nei realybė yra. Tai reiškia, kad situacija blogėja greičiau, nei tikėjomės.

– Jūs dažnai būnate mokyklose, susitikinėjate su mokiniais ir mokytojais. Kokį įspūdį jums palieka šiuolaikinė mokyklą?

– Apie rinkos ekonomiką supratimo iš viso yra labai mažai. Nei tarp mokinių, nei tarp mokytojų tai nėra tema. Jeigu paklausi jų, kas nori eiti į verslą dirbti ar kas įsivaizduoja save verslininku, pakyla iš 150 vaikų 3–4 rankos. Kai paklausiu, o kaip jūs galvojate – Lietuvoje liksite gyventi, kursite čia, du trečdaliai pakelia rankas, kad išvažiuos iš Lietuvos. Matosi, kad migracijos problema prasideda jau ankstyvame amžiuje. Ir mes iki šiol, deja, net nesame išsiaiškinę jos priežasčių.

– Ar jūs kada nors iš kurios nors vyriausybės per savo kadenciją LPK prezidento poste išgirdote kažkokių realių pasiūlymų? Ar bent jau suvokimo, kas vyksta?

– Supratimas yra, tikrai. Ir aš atsimenu 2015 metais Seimas priėmė protokolinį sprendimą, kad mūsų gyventojų 2025 metais bus 3,5 milijono. Deja, jokių pasekmių po to nebuvo: nei jokių dokumentų, nei politikos, kas konstravo. Dar viena svarbi problema yra tai, kad struktūriškai mūsų visuomenė labai sensta. Ir gyventojų mažėja, ir visuomenė sensta.

Jeigu dabar vidutinis gyventojų amžius yra 46 metai, dar visai neseniai, 2005 metais, buvo 37-i, tai 2030 metais mes, ko gero, pasieksim 50 metų. Ar tokia tauta gali reprodukuotis? Didelis klausimas. Nors gimstamumo rodikliai Lietuvoje tikrai neblogi, bet gimdančiųjų tiesiog nėra. Čia yra problema. Ir man atrodo – jeigu kalbėti apie valstybės konkurencingumą, mūsų tvarų augimą, mums reikia galvoti, kaip reikės leisti atvažiuoti trečiųjų šalių gyventojams.

– Man regis, jūsų skaičiavimu, turėtų būti bent 20 tūkstančių per metus, kad išlaikytume...

– Mes siūlėm ir tai tikrai yra dar nepakankamas kiekis, kad mes galėtume subalansuoti savo gyventojų netekimą. Pažiūrėkime į lenkus, kurie per Rusijos–Ukrainos karo konfliktą įsileido ukrainiečių, skaičiuojama, daugiau nei 1, 4 mln. Ir jie visiškai nemato problemos.

Lietuviai verslininkai vis tiek išradingi, tai jie kuria įmones Lenkijoje, priima ukrainiečius į Lenkijos įmonę ir atsiveža į Lietuvą kaip komandiruotą dirbti.

Tai mes per tą laiką labai sunkiai įsileidome šiek tiek žmonių ir darėme įvairias kliūtis, kad tik jie neatvažiuotų. Jeigu palygintume mūsų terminus, per kiek laiko mes galime atvežti žmogų į Lietuvą, ir į kaimyninę Latviją ir Estiją, tai mes pralošiame 2–3 kartus. Mes turime ilgesnį procesą.

Lietuviai verslininkai vis tiek išradingi, tai jie kuria įmones Lenkijoje, priima ukrainiečius į Lenkijos įmonę ir atsiveža į Lietuvą kaip komandiruotą dirbti. Tai kam tų tokių dirbtinių išradingumų, kai valstybei tikrai galima tai padaryti paprastuoju būdu.

– Vienas iš jūsų siūlymų, kaip susigrąžinti migrantus arba sumažinti išvykimo mastus, yra parama jaunoms šeimoms, kaip padarė lenkai. Vyriausybės programoje aš jau radau tokius dalykus kaip „vaiko pinigų“ sistemos sukūrimas ir įteisinimas. Tiesa, tai numatyta tik šių metų pabaigoje – parama jaunoms šeimoms įsigyjant būstą.

– Nereikia galvoti, kad kažkokia viena auksinė piliulė išspręs visas problemas. Mums reikės viso komplekso. Kaip aš ir minėjau, pirmas dalykas – parama šeimoms, kad nebijotų turėti vaikų. Antras dalykas, be abejonės, kas yra tiesiogiai susiję su mūsų žmonių pasilikimu, ypač regionuose, – investicijos. Gal mažiau žmonių išvažiuos, nes atsiras, ką veikti. Trečias dalykas – leidimas atsivežti truputėlį Trečiųjų šalių gyventojų.

Bet pirmas žingsnis, kurį galėtume žengti lengvai – Trečiųjų šalių žmonės, atvažiavę studijuoti į Lietuvą. Tai yra geras potencialas mūsų ekonomikai. Aš manyčiau, kad čia pirmas ir nesunkus kelias – leisti jiems čia dirbti. Suteikti jiems darbo vizą, leidžiančią čia dirbti, nebūtinai suteikti jiems pilietybę.

– O ką jūs galvojate apie šios savaitės pabaigoje LVŽS paskelbtą nusiteikimą siekti nacionalinio partijų susitarimo dėl emigracijos.

– Mes esame truputėlį pavargę nuo tų susitarimų ir nuo tų skambių „nacionalinių“ susitarimų. Aš manyčiau, kad prieš pasirašant reikėtų „atidirbti“ turinį. Susitarimas yra geras žingsnis į priekį, deja, dažniausiai iš politikų pusės jis tuo ir pasibaigdavo. Bet mums svarbu veiksmų planas ir programa, ką mes darome toliau.

– Jūs jau ne vienerius metus kalbate apie demografinę krizę ir vis siūlote savo receptus vyriausybėms. Tai ar mes nepavėlavome, ar mes dar turime galimybių sustabdyti procesą? Nes jausmas toks, kad visa tai, ką jūs dabar kalbate, jau turėjo vykti?

Pirmą kartą apie Lietuvos problemas, kurios labai skaudžiai palies mūsų ateitį, pradėjome kalbėti 2006 metais. Tada pirmą kartą prabilau, kad demografija bus vienas iš svarbiausių dalykų ir mums reikia kurti planą, ką darome, kad išliktume.

– Tai 11 metų.

– 11 metų jau yra tai istorijai. Deja, kažkokių apčiuopiamų, gerų rezultatų dar neturime. Mūsų Statistikos departamento ir mūsų demografų prognozės 2009 metais Lietuvai, kur mes būsime 2015 ir 2017 metais buvo daug geresnės, nei realybė yra. Tai reiškia, kad situacija blogėja greičiau, nei tikėjomės. Tai rodo tik viena – kad sprendimų reikia žymiai greičiau ir žymiai stipresnių.