Vakar portale buvo rašyta apie tai, kad Lietuva netrukus švęs tūkstantmečio vardo minėjimą, tačiau šio fakto egzistavimu abejoja kai kurie istorikai. Šiandien - plačiau apie nepažįstamą Lietuvą, kuri kaip įtariama, kadaise vadinosi Sarmatija.

Istorijos tyrėjas Aivaras Norkūnas, išleidęs knygą „The tribal lithuanian nation in the east",  teigia, kad Lietuva kaip geografinė teritorija egzistavo dar prieš kelis tūkstančius metų. Tiesiog ji tuo metu vadinosi Sarmatija.

Anot jo, pavadinimas Sarmatija turi gražią reikšmę: sar- „sargas" + mat- „matė, motina", taigi - „sauganti motina". Šis pavadinimas daug gražesnis ir vertingesni už keliais tūkstančiais vėliau atsiradusį „Lietuva".

Istorijos tyrėjas teigia, kad baltų gentys į dabartinę Lietuvos teritoriją atvyko apytikriai prieš 3000-4000 metų iš Mažosios Azijos. Jie yra visų  indoeuropiečių motininė tauta.

Nemažai istorijų kritikuoja šią poziciją, neva lietuviai tenori garbės tvirtindami, kad iš jų išsirutuliojo visos Europos kalbos.

Aivaras Norkūnas tikina, kad Lietuva yra ta pati Sarmatija, ir mėgina tai įrodyti, remdamasis žemėlapiais, baltų ir sarmatų rašto pavyzdžiais, vienoda šių tautų laidojimo tradicija, karių simbolika, apranga.

Florencijos muziejuje saugomas 1482 metų žemėlapis, sukurtas pagal nublukusį 83 - 168 m. Klaudijaus Ptolamėjo (Claudius Ptolemaeus) pasaulio žemėlapį. Jame pažymėta „Sarmatia Evropea", besitęsianti nuo Juodosios jūros iki Sarmatų vandenyno (dabartinės Baltijos jūros).

Lygindamas Klaudijaus Ptolomėjaus žemėlapį ir vėlesnį, moksliškai patvirtintą baltų genčių gyvenamojo ploto žemėlapį,  A.Norkūnas teigia, kad tai ta pati vieta.  Be to, anot jo, net antikiniuose žemėlapiuose įamžinti baltiškos kilmės vandenvardžiai, kurie sutinkami iki pat Juodosios jūros.

Tyrinėdamas baltų ir sarmatų kapų pobūdį, A.Norkūnas atranda, kad ir vieniems, ir kitiems buvo būdinga kartu su mirusiais laidoti arklius, įdedant ginklų ir maisto. Nei slavai, nei germanai žirgų kartu su mirusiaisiais nelaidojo, žirgų garbinimas ir net atskiri žirgų kapai būdingas tik sarmatų ir baltų tautoms.

Istorijos tyrėjas taip pat randa panašumų tarp sarmatų ir baltų tautų ginklų (kalavijų, iečių), papuošalų, kurių tradicijos visai skiriasi nuo slavų genčių. Jis lygina ir senuosius sarmatų bei baltų kalbų raštus, apgailestaudamas, kad katalikai sunaikino daugumą baltų raštų.

Metaliniuose sarmatų papuošaluose iškalti kryžiai savo forma labai panašūs į Žemaitijos kalvių kryžius. Sarmatų ir baltų papuošaluose aptinkami tie patys šerno ir sakalo ženklai. Anot  A.Norkūno, tai rodo, kad šios tautos turėjo tuos pačius žvėrių totemus, o patyrinėjus mitologiją būtų galima rasti ir daugiau bendrumų - tas pačias dievybes, pasaulio medžio simbolį ir tt.

Dar vienas, anot autoriaus, akivaizdus įrodymas, pagrindžiantis lietuviai kilmę iš sarmatų - Gedimino stulpų ženklas, kuris buvo Sarmatijos valdovų ženklas, iškaltas ant kalavijų. Sarmatų karių žiedai su iškaltu raiteliu ant žirgo primena senojoje (dabartinėje prezidento) Lietuvos vėliavoje ir kitur naudojamą vyčio simbolį.

Kad lietuviai ir žemaičiai yra tie patys sarmatai savo veikaluose rašė ir Simonas Daukantas: „...kaipo tikri sūnūs, skitų, sarmatų..."

Šią mintį palaikė ir istorikas A.V.Kojelavičius: „Litvos iš Prūsijos išveda Alanorum (Alanų) gentį į žemę, kuri vėliau pradėta vadinti Litvania (Lietuva) ir Lotvija (Latvija arba Latavija)." (Alanai - sarmatų gentis).

Anot vokiečių istoriko Erazmus Stella (1521 m.), lietuviams pradžią davė istorinio gotų klaidžiojimo metu prie jų prisijungę sarmatai bei alanai, vadovaujami karo vado Litalano (iš jo ir kildinamas lietuvių tautovardis).

Teorijai, kildinančiai lietuvius iš sarmatų, pritarė ir kiti istorikai. Apie tai istorijos tyrėjai jau keletą metų diskutuoja interneto forumuose, savo mintis išsako interneto dienoraščiuose.