Laisvės gynėjų dieną visoje šalyje mini ir moksleiviai, lydimi mokytojų. Karoliniškių gimnazijoje dirbantis mokytojas Algimantas Urbonavičius papasakojo, kuo jam svarbi ši diena.

„Kadangi pats esu dalyvis, stovėjau pirmose eilėse prie bokšto, tą vaikams ir papasakojau. Tai buvo šalta diena, bet mes šalčio nejautėme, mes širdyje jautėme šilumą. Stovėjau pirmoje eilėje, dar gavau su buože. Trenkė kareiviai su labai išplėstais vyzdžiais ir su dideliu pykčiu. Šalia manęs stovėjo kolegė, dabar labai garbingo amžiaus. Vaikams viską papasakojau nuo pat pradžių – kaip mano akyse žuvo Algimantas Kavoliukas. Man po to teko garbė mokyti jo vaikus, jo giminaičius. Aš viską puikiai prisimenu, kaip šiandien. Labai skaudi diena. Tai vyko iš šeštadienio į sekmadienį, aš puikiai prisimenu, kad tai buvo pirma valanda. Aš prie bokšto stovėjau iki 6 val. ryto. Po to žmonės išsiskirstė, kadangi aplink bokštą važiavo tanketės. Tokiu būdu mus nuo bokšto stengėsi atstumti“, – prisiminimais dalijosi A. Urbonavičius.

„Jeigu viskas pasikartotų, eičiau, stovėčiau vėlgi, nė kiek nebijodamas. Tada žmonės nė vienas nebijojo, visi buvo labai drąsūs. Mūsų didžiausias ginklas buvo arbatos puodelis. Girdėjau iš vieno veikėjo, kad savi šaudė į savus – tai nebent tik puodeliais. Ta naktis skaudi, bet ji mums atnešė laisvę“, – sakė mokytojas.

Apie tą nelengvą situaciją Sausio 13-osios naktį papasakojo ir dabartinis Televizijos bokšto valdytojas Remigijus Šeris.

Tada žmonės nė vienas nebijojo, visi buvo labai drąsūs. Mūsų didžiausias ginklas buvo arbatos puodelis.

„Man pagal profesiją reikėjo aptarnauti ryšius. Tarptautinė, tarpmiestinė stotis buvo strateginis objektas, jis buvo saugomas, buvo padarytos barikados, autobusai, sunkvežimiai buvo pastatyti apsaugai. Ir žmonės buvo susirinkę, ir budėjo. Prasidėjus įvykiams, mes kartu su generaliniu direktoriumi Jonu Jagminu užsibarikadavome komutatorių salėje, t. y. tarptautinių pokalbių organizavimo salėje, kadangi šitas ryšys buvo organizuojamas rankiniu būdu“, – kalbėjo R. Šeris.

„Po sausio 13 d. dar vienas komutacinis mazgas buvo organizuotas tarptautinėje, tarpmiestinėje stotyje, bombų slėptuvėje. Dvi moterys budėjo ir pasikeisdamos vykdė tą misiją. Slėptuvės durys buvo užkrautos baldais, kad negalėtų jų rasti. Reikėjo drąsos, pasiryžimo ir pasišventimo“, – šnekėjo Televizijos bokšto valdytojas.

„Kada prasidėjo įvykiai prie bokšto, prie LRT pastato, tada atvažiavo sunkvežimis su kariškiais ir, išlipę prieš tarptautinę stotį, kareiviai jau ruošėsi įėjimui. Mes stebėjome juos, žinojome. Mušė adrenalinas, bet įvykus šūviams prie LRT pastato, kariškiai gavo komandą vykti ten, sulipo atgal į sunkvežimį ir išvažiavo. Matyt, jų trūko ir tie įvykiai juos patraukė į kitą objektą“, – sakė R. Šeris.

P. Lileikio nuotr.

Pašnekovas minėjo, kad jam teko susidurti ir su spec. kariais.

„Čia buvo pučas, jie darė tokią generalinę repeticiją. Aš irgi tarybinėje armijoje tarnavęs, specialiose pajėgose, tai buvau susikibęs su dviem. Įtempta situacija, pabandžiau atimti ginklą. Gavau į kailį kaip reikiant“, – pripažino R. Šeris.

Šiandien R. Šeris vadovauja objektui, Sausio 13-osios naktį sugėrusiam daugiausia agresijos.

„Mūsų darbuotojai, buvę Televizijos bokšto darbuotojai išgyveno tuos įvykius tiesiogiai ir visada susirenka sausio 12 d. vakare paminėti tų įvykių, prisiminti, pasikalbėti“, – teigė Televizijos bokšto valdytojas.