Po kelių metų vėl į kapinaites grįžę tvarkytis lietuviai rado ant kiekvieno kapo padėtas plastikines gėles. Sibiro kapų tvarkymas vietos bendruomenėms padeda megzti žmogiškuosius ryšius, o tremtinių giminaičiams – ryšį su Lietuva.

„Daugelis tremtinių vaikų ir anūkų, gyvenančių Buriatijos, Krasnojarsko, Altajaus ir Irkutsko kraštuose, nebekalba lietuviškai. Nors turi dvigubą pilietybę, į Lietuvą važiuoti nenori, nedrįsta. Dažnas jaunesnis lietuvių palikuonis važinėja su Georgijaus juostelėmis ir pasaulį mato per vietinės žiniasklaidos filtrą arba tiesiog stengiasi nesigilinti, nesitapatinti su savo tautybe“, - pasakojo po darbų Sibire neseniai grįžęs lietuvių tremtinių kapų tvarkymo projekto vadovas kun. dr. Rimantas Gudelis. „Lietuviškų mokyklų, bendrų projektų jiems trūksta, todėl kapų tvarkymas vietos lietuviams, o jų pavyzdys – ir kitoms tautoms, po truputį tampa pagrindiniu bendru vardikliu, prisiminimų generatoriumi“.

Pasak R. Gudelio, į tremtinių kapų tvarkymą Sibire šiemet įsitraukė apie 50 vietinių lietuvių. Iš Lietuvos gautą paramą kapų tvarkymui jie panaudojo ir išraiškingiems memorialams. Vienose Krasnojarsko kapinaitėse, kuriose palaidoti daugiausia į darbus miškuose išsiųsti tremtiniai, pastatė kryžius, kurių saulutės – iš medkirčių tuomet naudotų benzopjūklų grandinių. Kitose kapinaitėse atnaujinę tvorą, ją papuošė Gedimino stulpais.

„Kai mes Lietuvoje daug kalbame apie Sibiro kapus, atrodo, kad didžiausias dėmesys šioje temoje skiriamas mirusiesiems arba jų istorijos pažinimui. Bet įtraukdami į kapų tvarkymo darbus vietos bendruomenes kalbame apie tuos lietuvius, kurie yra gyvi, tik jaučiasi nutolę, kartais net užmiršti Lietuvos. Paremdami kapų tvarkymo projektą suteikiame gyvybės lietuvių kultūrinėms bendrijoms iš Krasnojarsko, Buriatijos, Altajaus ir Irkutsko, o tiems, kurie jau nebeturi ryšių su Lietuva, padedame juos vėl užmegzti“, - kalbėjo R. Gudelis.

Sibiro lietuviai savo kapus pagal išgales tvarkė jau seniai. Ulan Udė mieste gyvenantis Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos pirmininkas Bernardas Razgus pasakojo, kad pajuto pareigą tai daryti prieš dešimt metų. „Tai buvo tarsi vizija: išgirdau, kad mane kviečia – „tų kapelių niekas netvarkys, eik, Bernardai, ir tvarkyk“, – kalbėjo tremtinys. Nuo 2014-ųjų jie įgijo daugiau galimybių, nes lėšas projektui „Lietuvių tremtinių kapų Rusijoje – Buriatijos, Krasnojarsko, Irkutsko, Altajaus ir kt. kraštuose tvarkymas“ ėmė skirti Lietuvos Kultūros rėmimo fondas. Šiemet į projektą investuota apie 19 tūkst. eurų fondo lėšų, dar 5 tūkst. eurų paaukojo rėmėjai. Sutvarkyta dešimt kapinaičių, į darbus įsitraukė penkios lietuvių bendruomenės.