Trečiadienio incidentas Vilijampolėje, kai tariamas senelis iš darželio išsivedė mažametę, sukrėtė ne tik kauniečius. Internete ir parduotuvėse verda diskusijos apie pernelyg liberalią tvarką vaikų darželiuose, jų darbuotojų (ne)atsakingumą, sąmoningus liudytojus ir keistas šios istorijos aplinkybes.

Norėtųsi tikėti, kad šis, laimė, gerai pasibaigęs incidentas, bus paskutinis, kad dėmesys apnuogintoms problemoms nenuslops net ir nubaudus kaltuosius. O tų problemų, deja, daugiau nei apstu.

Nuvykę į arabų kraštus stebimės ypatingu tenykščių žmonių rodomu dėmesiu vaikams. Emigravę į airijas ilgai pratinamės prie taisyklių, kuriomis ten reglamentuota vaikystė ir tėvystė. Ką gi reiškia vaikai Lietuvoje?

Lietuvoje mūsų atžalos yra vertybė. Tik pirmiausia – kaip verslo dalis. Vaikai – tai kanalas, per kurį vyksta pinigų apyvarta. Į mažuosius taikomasi pačiais šiurkščiausiais metodais. Užuot gerinus prekių kokybę, investuojama į spalvingas reklamas. Prie didcentrių kasų – ne suoleliai eilėje su tėvais stovintiems mažiesiems nekantruoliams prisėsti, bet lentynos su saldžiais niekučiais – paskutine galimybe sugundyti jauniausius pirkėjus.

Apie tėvystę ir motinystę apskritai pas mus dažniausiai kalbama kaip apie aplinkybes, kurios daro įtaką tėvo ir motinos darbingumui. Vaikai, žinoma, dar ir ugdymo įstaigų objektai, kurių išlaikymas valstybei kažkodėl nuolat auga, o tai valstybei kažkodėl nuolat reikia taupyti būtent šioje srityje.

Priimame įstatymus, reglamentuojančius vaikus auginančių asmenų darbo sąlygas, palaužome ietis, svarstydami, ar padoru mažamečiams matyti televizorių ekranuose alkoholio reklamą, kūniškas aistras, skaityti apie sidrą gaminantį ežiuką. Kartais net ryžtamės gana pažangiems sprendimams, tačiau ne vienas jų lieka naudingas tik popieriuje.

Pačiame centre, Laisvės alėjos tarpuvartėse, knibžda rūkančių vaikų – ne barzdotų aštuoniolikmečių, bet vos įkopusių į antrą gyvenimo dešimtmetį. Kiekvieną rugsėjį Miesto sodas būna nutūptas draugų išsiilgusių paauglių, vasaros nuotykius pasakojančių gurkšnojant už girą kur kas stipresnius gėrimus.

Ką tuo metu veikia šių vaikų tėvai? Jie, net ir patys to nepripažindami, dažnai pirmenybę teikia ne vaikams, bet pinigams.

Viršvalandžiai, darbas naktimis, tarnystė profesijai, karjerai svarbios komandiruotės – tokie yra Lietuvos tėvų prioritetai. Didžiuojamės karjeristėmis, kurios tuoj po gimdymo įšoka atgal į karjeros traukinį, džiaugiamės, kad mūsų paaugliai auga labai savarankiški, giriame savaitinių darželių sistemą, nesusimąstydami, kad jie, net ir įdarbinę pačias geriausias auklėtojas, yra savotiški vaikų namai.

Retos visuomenėje verdančios diskusijos vaikų klausimais prasideda ir baigiasi nuo tėvų požiūrio į fizines bausmes. Iniciatyvos sugriežtinti tėvų atsakomybę, priversti pasirūpinti nepilnamečių priežiūra, užgęsta nuo dejonių, jog esame baisiai varginga šalis, todėl tėvai negali samdyti auklių ar prievaizdų.

Civilizuotos šalys kažkodėl gali, gali net mūsų emigravę tautiečiai, todėl iš baimės užsitraukti vietos vaikų teisių institucijų nemalonę nedrįsta palikti jauniausių atžalų vyresnėliams vaikams. Vis dėlto Lietuvoje tai atrodo neįmanoma.

Prisipažinkime sau: įvykis Vilijampolėje – signalas pakeisti požiūrį ne tik į taisykles, tvarką ugdymo įstaigose, bet ir į vaikus, kurie yra svarbesni už svarbiausius pasaulyje darbus, namus ar asmenines ambicijas.