Tačiau džiaugtis iš tiesų nelabai yra kuo, nes lietuviai gausiai ir skiriasi – išsiskiria maždaug 44 proc. šeimų.

"Eurostato" tyrimo duomenimis, 2017 m. tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 7,5 santuokos, pernai – 7. Tiesa, santuokų mažėja, nes dar 1990 m. tūkstančiui gyventojų teko 9,8 santuokos.

Tačiau yra kita problema – mūsų šalyje beveik kas antra susituokusi pora išsiskiria.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2014 m. susituokė 22 142 poros. Ištuokų tais pačiais metais buvo 9 806. Vilniuje tais metais buvo įregistruotos 4 875 santuokos ir 1 822 skyrybos.

2015 m. šalyje buvo įregistruotos 21 987 santuokos (iš jų Vilniuje – 4 881), 2016 m. – 21 347 santuokos (Vilniuje – 4 961), 2017-aisiais – 21 186 (Vilniuje – 4 906), o pernai – 19 734 (Vilniuje – 4 651).

Skyrybų 2014-aisiais įregistruota 9 806 (iš jų Vilniuje – 1 822), 2016 m. – 8 879 (Vilniuje – 1 649), 2017 m. – 8 518 (Vilniuje – 1 693), pernai – 8 640 (Vilniuje – 1 829).

Pernai santuokų ir ištuokų rodikliai Lietuvoje siekė maždaug 7 santuokas tūkstančiui gyventojų ir 3 ištuokas – įregistruotos 19 734 santuokos, 8 640 ištuokų. Vilniuje 2018 m. tūkstančiui gyventojų teko maždaug 9 santuokos ir 3 ištuokos (susituokė 4 651 pora, išsiskyrė – 1 829 poros).

Palyginus su 1990 m., Lietuvoje santuokų mažėja – tais metais jų buvo įregistruota 34,2 tūkst., ištuokų – 15,3 tūkst. Tūkstančiui gyventojų tais metais teko 9,7 santuokos ir maždaug 4 ištuokos.

Dar anksčiau – 1970 m. – buvo įregistruota 29,9 tūkst. santuokų, o ištuokų – 6,9 tūkst. Tad tūkstančiui gyventojų teko 9,5 santuokos, o ištuokų – tik 2,2.

"Eurostato" tyrimo duomenimis, pastaraisiais metais pagal skyrybų skaičių Lietuva, palyginti su kitomis Europos šalimis, pirmauja. Tiesa, mus pasivijo ir Latvija bei Baltarusija, o Estijoje skyrybų skaičius išlieka stabilus ir net mažėja. Teigiama, kad mažiausiai skyrybų įvyksta Airijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje.

Tuokiasi vėliau

Tačiau statistika rodo, kad pastaruoju metu Lietuvoje tuoktis nusprendžia vis vyresni asmenys. Pavyzdžiui, 1989 m. pirmą kartą besituokiančių moterų vidutinis amžius buvo 22,5 metų, o vyrų – 24 metai. Pernai vidutinis besituokiančių moterų amžius jau buvo 28 metai, vyrų – 30 metų. Pernai dažniausiai skyrėsi 35–39 metų amžiaus asmenys.

Statistikos departamentas yra apskaičiavęs, kad 2017 m. vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 13 metų. Beveik penktadalis (18 proc.) susituokusiųjų išsituokė išgyvenę santuokoje beveik 10 metų, 11,7 proc. – antrąjį vedybinio gyvenimo dešimtmetį, beveik 5 proc. – nugyvenę santuokoje ilgiau nei 25 metus.

Remiantis statistiniais duomenimis matyti, kad dažniausiai išsituokiama po 9–14 santuokoje pragyventų metų, t. y. dažniausiai santuokos nutrūksta ne po pirmųjų metų, o tada, kai santuoka yra gana "apsišlifavusi".

Trūksta pozicijos

Kaip "Vilniaus dienai" teigė Kazimiero Simanavičiaus universiteto profesorius, šeimos psichologas ir psichoterapeutas Gediminas Navaitis, pastaruoju metu Lietuvoje susiklosčiusi demografinė situacija turi daug priežasčių – susijungia ir psichologiniai, ir socialiniai-ekonominiai, ir politiniai veiksniai.

"Visos ES šalys tvirtina, kad vykdo šeimos politiką. Lietuvos valstybė irgi apie tai kalba, tačiau tuo pačiu metu pritrūksta politinės valios apibrėžti, koks šeimos modelis yra moraliai ir materialiai remiamas, kalbama apie šeimų įvairovę. Tad atsitinka taip, kad, remdami viską, neberemiame nieko, – sakė G.Navaitis. – Dėl šios priežasties šeima šiandien neturi realaus palaikymo, rėmimo, todėl Lietuvoje santuokų mažėja, o gimstančiųjų yra mažiau nei mirštančiųjų."

Paprasčiau sakant, anot profesoriaus, valstybėje trūksta konkretumo, kokį šeimos modelį ji remia, nes neįmanoma remti visko – jeigu remi viską, realiai neberemi nieko. Kadangi dėl šeimos modelio nėra apsispręsta, nes bijoma "užkabinti" kurią nors grupę, šeimos politika Lietuvoje yra realiai išnykusi – neįmanoma remti visų sugyvenimo formų.

Kadangi dėl šeimos modelio nėra apsispręsta, nes bijoma "užkabinti" kurią nors grupę, šeimos politika Lietuvoje yra realiai išnykusi – neįmanoma remti visų sugyvenimo formų.

G.Navaičio manymu, reikėtų orientuotis į tą gyvenimo būdą, kuris šiandien Lietuvai, kaip valstybei, ir lietuviams, kaip visuomenei, būtų naudingas. Pavyzdžiui, Europoje yra skatinamas gimstamumas, Kinijoje savo laiku jis buvo ribojamas – galiojo "vieno vaiko politika". Kitaip sakant, remiamos šeimos modelis nėra kažkoks "iš lubų paimtas" išgalvojimas – tai yra konkreti realybė, kas valstybėje turėtų būti skatinama. Ir tada matytume daugybę konkrečių veiksmų, kuriuos šiandien bandoma maskuoti, pavyzdžiui, išmokomis toms šeimoms, kurios augina vaikus. Taip suplakami į viena du svarbūs dalykai – skurdo mažinimo politika ir šeimos rėmimo politika, o tai nėra tas pats.

Specialisto teigimu, visuomenės apklausos rodo, kad žmonės pagal jų pageidavimus tarsi dalijasi į dvi dalis: viena pusė norėtų daugiau išmokų, didesnio finansinio rėmimo, kita – vadinamosios šeimai draugiškos aplinkos: darželių, atostogų, lengvatų kultūros, meno renginiuose, transporte. Ir pastaroji grupė didėja.

O 50 eurų išmoka už vaiką tiems, kurie gyvena ties skurdo riba ar žemiau jos, yra svarbus dalykas. Bet jeigu kalbama apie šeimą, kurios nariai gauna daugiau nei vidutinį atlyginimą, jai tie 50 eurų – tik maloni parama, kuri didelės įtakos nedaro. Jiems tada gerokai didesnę reikšmę turi kiti veiksniai – šeimai draugiškos aplinkos kūrimas. Tačiau šioje srityje iš valdžios pusės reikia dar didesnių investicijų, tad nei moraliai, nei materialiai iš esmės nieko ir nevyksta.

"Pasakysiu konkretų pavyzdį: demografinę ateitį lemia trečias vaikas. Jeigu visos šeimos turės tik po du vaikus, perspektyvoje tauta mažės, nes ne kiekviena gimusi mergaitė išgyvens iki to amžiaus, kada gali gimdyti, ir ne visos galės gimdyti. Vadinasi, lemiamas bus trečias vaikas, – sakė G.Navaitis. – Daug šeimų atsisako trečio vaiko, nes nėra įsitikinę, kad galės jam suteikti pakankamą išsilavinimą, apmokėti jo mokslus. Vadinasi, sprendimas galėtų būti vadinamoji pozityvi diskriminacija, suteikiant privilegijas trečiam vaikui, tarkim, stojant į universitetus. Tačiau toks dalykas tuojau pat sukeltų tam tikros grupės žmonių pasipriešinimą. Taip ir pakliūname į tą uždarą ratą: visiems pabarstyti po trupinėlį, kuris pastebimos įtakos demografinių problemų sprendimui nedaro."

Gediminas Navaitis. R. Vilimo / Fotobanko nuotr.

Amžius – individualu

Faktą, kad Lietuvoje pastaruoju metu tuokiasi vis vyresni asmenys, profesoriaus teigimu, galime vertinti įvairiais aspektais: biologine prasme – klausdami, koks amžius yra tinkamiausias gimdymui, psichologine prasme – analizuodami, kada žmogus tampa subrendęs įsipareigojimui, ir socialine-ekonomine prasme – svarstydami, kada žmogus susikuria finansinį ir materialinį pagrindą. Atsakymai į visus šiuos klausimus nesutaps.

Pasak G.Navaičio, svarstant, ar geriau, kai šeimas kuria subrendę žmonės, kartu suponuojama mintis, kad jie jau turi būti materialiai apsirūpinę. Tačiau atsitinka taip, kad kol žmogus susikuria materialinę gerovę, jis jau tampa biologiškai per senas turėti daugiau nei du vaikus.

Tarkime, šiandien vidutinis pirmos santuokos amžius moterims yra apie 28 metus, vyrams – apie 30 metų. Galima numatyti, kad tie žmonės turėtų bent metus dvejus pagyventi kartu savo malonumui ir kad pajustų, kas yra bendras gyvenimas. Tad pirmo vaiko jie susilaukia, kai moteriai jau sukanka 30–31 metai. Kai vaikas paauga ir pradeda eiti į mokyklą, tarkime, atsiranda noras vėl turėti "objektą", kuriam reikia daugiau rūpesčio ir globos, tad antro vaiko susilaukiama, kai moteriai jau sukanka, pavyzdžiui, 35 metai. Ir šioje schemoje trečiam vaikui vietos nebelieka, nes reta moteris ryžtasi dar kartą gimdyti sulaukusi 40 metų.

"Kitaip sakant, visi tie dalykai susijungia – kryptingos politikos nebuvimas, asmeninių poreikių vyravimas, santuokos vyresniame amžiuje kūrimas, ir turime demografinį rezultatą, kurį turime. Neįmanoma rasti vienos priežasties – viskas susijungia į grandinėlę. Čia aš kalbu apie tendencijas, apibendrintą situacijos vertinimą", – sakė psichologas.

Skyrybos – mada?

Visuomenė pastebi, kad skyrybos pastaruoju metu Lietuvoje tapo lyg ir madingos – jų daugėja, o vadinamosios vietinio lygio žvaigždės tarsi jaučiasi turinčios skirtis ir dar apie tai pranešti visai Lietuvai, lyg jaunimui tai būtų sektinas pavyzdys: norėjau – susituokiau, norėjau – išsiskyriau.

G.Navaičio teigimu, kartais ne visai suprantama kai kurių žmonių grupių visuomeninė paskirtis.

Anot profesoriaus, žmogus, jeigu pažvelgsime į jį kaip į biologinę būtybę, yra labai prieštaringas. Iš vienos pusės, jis yra išskirtinai seksualus – seksu jis domisi nuolatos. Dauguma kitų gyvūnų seksu domisi tik porą savaičių pavasarį. Iš kitos pusės, žmogus yra išskirtinai monogamiškas – gyvūnų poros paprastai susidaro vieneriems metams, labai reti atvejai, kad partneriai būtų nuolatiniai. Žmonių poros, lyginant su gyvūnais, yra gana ilgai išbūnančios kartu.

"Kaip suderinti šitą prieštaravimą – didelį seksualumą ir santykinai didelį pastovumą poroje? Suderinimas: ne pačiam užsiimti seksu, o stebėti, kaip daro kiti. Pavyzdžiui, klausimas, kiek vilniečių šiandien užsiims seksu ir kiek stebės seksą televizoriaus ekrane arba kalbės apie seksą? Manau, visiems aišku, kad stebinčių ir kalbančių bus bent keliolika kartų daugiau negu užsiimančių. Dėl to, sprendžiant šitą prieštaravimą tarp ypatingo seksualumo ir pastovumo, atsirado specifinė žmonių grupė, kuri nieko kito ir neveikia, kaip tik demonstruoja visas asistavimo, suartėjimo ir išsiskyrimo fazes. Kada to nebesugeba padaryti profesionaliai ir vis dar nori dėmesio šioje srityje, tai perkelia į viešą gyvenimą, ir kiti žmonės turi apie ką kalbėti prie kavos puodelio", – pastaruoju metu taip išpopuliarėjusias viešas skyrybas pamėgino paaiškinti G.Navaitis.