Pirmąsyk Lietuvos istorijoje priimtas įstatymas, kuriuo uždraustos visos smurto formos prieš vaikus ir numatyta pagalba šeimoms. Prisimenant šio įstatymo ištakas – Matuko istoriją, vargu ar kam nors kyla abejonių, kad reikėjo kažką daryti.

Istorijų kraštutinumai

Kauno klinikose mačiau ne vieną tėvų sumuštą reanimacijoje merdintį vaiką – sudaužytomis galvomis, sulaužytomis kojomis, giliomis mėlynėmis nusėtais kūneliais. Kita vertus, žinau daugybę atvejų, kaip pasiaukojamai tėvai kovoja dėl savo vaiko gyvybės, sveikatos.

Esu girdėjusi, kad buvę atvejų, kai vaikai, pamatę Vaiko teisių tarnybos autobusiuką, patys į jį sulipa. Suprask, taip blogai jiems buvo šeimose. Esu girdėjusi ir atvejų, kai išgirdę motoro gausmą vaikai it peliukai sprunka į kukurūzų laukus pasislėpti, kad tik nebūtų atskirti nuo šeimos ir vieni nuo kitų.

Pirmąsyk Lietuvos istorijoje priimtas įstatymas, kuriuo uždraustos visos smurto formos prieš vaikus ir numatyta pagalba šeimoms. Prisimenant šio įstatymo ištakas – Matuko istoriją, vargu ar kam nors kyla abejonių, kad reikėjo kažką daryti.

Vaiko gerovės tvirtove įpareigota būti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, net gesindama kilusius gaisrus, nenusiėmė karūnos – elgėsi oriai kaip Seimo priimtų įstatymų vykdytoja. Ir nematė jokio reikalo nertis iš kailio, neskubėjo žmonėms aiškinti to, ko visuomenė nesupranta. Vis dėlto tam tikrus savo paklydimus prisiėmė.

Nuskambėjo epizodas apie vaiko teisių gynėją Teodorą Ismailovą, teistą už vagystę iš valstybės, demonstruojantį nepriimtinas asociacijas keliančius simbolius. Akivaizdi galimybė, pasitelkus viešumą, susigrąžinti vaikus kursto kone revoliucines nuotaikas.

Visa tai būtų galima apibūdinti paprastai – trūksta informacijos.  Tam, ko gero, turėjo būti suburta visa kariauna aukščiausios kvalifikacijos specialistų, kurių kompetenciją žmonės nesunkiai galėtų įvertinti. "Skauda už kiekvieną vaiką", – juk tokiais ir panašiais šūkiais buvo grįstas mažuosius siekęs apsaugoti įstatymas. Tam, kad neskaudėtų, turėtume labai aiškiai žinoti, kokios rankos apgaubia skriaudžiamąjį.

T. Lukšio / BFL nuotr.

Pasėjo baimę

"Kauno diena" paprašė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų rasti žmogų, kuris padėtų žmogiškai išaiškinti šį sudėtingą mechanizmą.

Domino viskas: kas nusprendžia, kad vaiką reikia paimti, kur pirmiausia patenka vaikas, kas vyksta vėliau. Prašėme informacijos apie budinčius globėjus: kaip jie buvo atrinkti, kokius kriterijus turi atitikti budintis globėjas, koks atlygis už jo darbą?

Tokio žmogaus, deja, neatsirado. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba atsakė į klausimus raštu. Redakcijai atsiųstą aiškinimą lydėjo prierašas, kad atsakymai pateikti tarnybos vardu. Regis, tiek nedaug reikėjo, tik žmogaus, kuris, tikėdamas tuo, ką daro, išsklaidytų abejonių ir neaiškumų debesis. Įtikintų, kad vaikų gerove ir saugumu rūpinamasi deramai.

Ne viena "Kauno dienos" kalbinta šeima atsisakė viešai pasakoti, kaip iš jų buvo paimti vaikai, bijodami užrūstinti tarnybą.

Tarnyboms būdingą rašymo manierą lydėjo įstatymų numeriai, civilinio kodekso straipsniai. Nekyla abejonių – jei tokia pačia maniera bendraujama su po įstatymo vėzdu papuolusia šeima, nesusikalbėjimas garantuotas.

Jei jau taip nuoširdžiai siekiama ne tik apsaugoti vaikus, bet ir teikti pagalbą šeimai, ta informacija turėjo gerokai anksčiau pasiekti kiekvienus namus, kuriuose yra arba bus vaikų. Juk buvo pripažinta, kad niekas mūsų nemokė, kaip juos auginti.

Ko gero, dar niekada Lietuvos tėvai nebuvo taip įbauginti galimų represijų kaip šiomis savaitėmis. Net ir darnios, gražiai gyvenančios šeimos ėmė abejoti savimi. Ką jau kalbėti apie šeimas, kurias palietė įstatymas. Ne viena "Kauno dienos" kalbinta šeima atsisakė viešai pasakoti, kaip iš jų buvo paimti vaikai, bijodami užrūstinti tarnybą. "O jei supyks ir visai negrąžins vaikų", – prisipažino.

Š. Mažeikos / BFL nuotr.

Grėsmių lygiai

Pastarąsias savaites viena karščiausių temų – vaikų atėmimas apaugo paslapčių maurais. Kritikuojamas ne tik galbūt netobulas įstatymas, šešėlis krito ir ant įstatymą įgyvendinančių specialistų kompetencijos. Galiausiai motinomis teresėmis pasiryžę būti globėjai taip pat neišvengė užuominų apie galimą siekį pasipinigauti priimant iš šeimų atimtus vaikus.

Šiek tiek apraminti galėtų Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atsiųsta naujausia statistika, kuri rodo, kad smurto prieš vaikus atvejų mažėja, nors skaičiai vis tiek šokiruoja. Pernai į laikiną globą pateko per 2,5 tūkst. vaikų, 2016 m. jų buvo beveik 2,3 tūkst., šiemet – 1,8 tūkst.

"Iki 2018 m. liepos 1 d. įstatymuose nebuvo numatytas grėsmės vaikui lygio vertinimas ir paėmimas iš vaikui nesaugios aplinkos kaip laikina apsaugos priemonė, iki bus įvertintas grėsmės vaikui lygis, dėl to negalima lygiaverčiai palyginti situacijos prieš ir po įstatymo priėmimo", – pabrėžė tarnyba. Nauja tvarka galioja vos keturis mėnesius.

Taigi, apie grėsmes. Reaguojama į visus, be išimties, nesvarbu kaip gautus pranešimus apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Grėsmės vaikui lygiai yra du. Lygius skiriantis požymis – grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei. Pirmasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai pažeistos vaiko teisės, tačiau nėra grėsmės vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. Šiuo atveju vaikas lieka šeimoje.

Antrasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai yra grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. "Vaikas iš atstovų gali būti paimtas, kai yra nustatytas antrasis grėsmės vaikui lygis. Vaikas gali būti paimtas nebūtinai iš šeimos, gali būti paimtas iš nesaugios jam aplinkos", – dėsto tarnyba. Pagal tarnybos dėstomus įstatymų punktus galima suprasti, kad omenyje turimas ne tik smurtas vaiko atžvilgiu, o nesaugumas – labai plati sąvoka.

Girti, aplinkoje nesiorientuojantys tėvai, vaikams nesukurta saugi aplinka ir panašiai gali tapti paėmimo priežastimi. Tokiais atvejais grėsmės vaikui lygis turi būti įvertintas per dvi darbo dienas. Užkliūna dažnai minima formuluotė "gali būti paimtas", nes taip lyg paliekama terpė interpretacijai. Ir jei vaikui iškilo pavojus, per tris dienas turi būti kreipiamasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš šeimos.

Einam, ir taškas?

Sąmonė blokuoja įsivaizdavimą to tiesioginio vaizdo, kaip vaikas paimamas iš šeimos. Kaip mažam sutrikusiam žmogučiui paaiškinama, kad jis pradžioje turi išvykti, kaip jam paaiškinama, kad po to jis dar kažkiek laiko turės gyventi su svetimais, jam visai nepažįstamais žmonėmis? Ir nors tarnyba tikina, kad pirmiausia ieškoma giminaičių, vaikui emociškai artimų žmonių, atrodo, kad ne kiekvienu atveju pasiseka tai padaryti.

Kokie tarnybos žodžiai labiausiai įsimena vaikui? Jau nekalbant to, kad mažas žmogutis išgyvena didžiulę išsiskyrimo, nežinios baimę. Kokie randai lieka jo širdelėje po tarnybos paaiškinimo, kad jis nebegyvens su savo tėveliais?

"Kiekvienu atveju Vaiko teisių apsaugos specialistas, atsižvelgdamas į vaiko amžių ir brandą, vaikui suprantamu būdu visuomet aptaria situaciją, jeigu yra galimybė, kad kartu su vaiku būtų paimti jo būtiniausi daiktai (pavyzdžiui, drabužiai, vaistai, akiniai, mokslo reikmenys ir pan.), kiti mažyliui svarbūs daiktai (pavyzdžiui, žaislai, nuotraukos ir pan). Darbuotojų pareiga pakalbėti su vaiku aptarta ir tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintoje Pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus registravimo, informavimo ir nagrinėjimo tvarkoje", – tiek apie paaiškinimus paimamam vaikui "Kauno dienai" atsakė tarnyba.

Taip prasideda mažo žmogaus kelionė valstybės sukurtoje saugioje aplinkoje. Ar tikrai iš tėvų paimtas vaikas jaučiasi saugus? "Kauno diena" pratęs temą. Apie mažuosius paimančius globėjus, jų atlygius, apie ilgai trunkančius teismų procesus ir, tikėkimės, vaiko kelionę atgal į namus.