Ateityje daugiau kaip 40 proc. žmonių turėtų būti įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet tai nereiškia, kad studijuoti turėtų pradėti iškart po mokyklos. Taip mano Antverpeno universiteto (Belgija) profesorė Gracienne Lauwers – viena iš Švietimo teisės asociacijos (ELA) lyderių, konsultuojanti UNESCO Teisės į mokslą padalinio vadovą švietimo teisės klausimais. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakultete apsilankiusi viešnia pasidalijo mintimis apie švietimo situaciją Lietuvoje, kuriai esą laikas keistis.

– Vienas pagrindinių strategijos "Europa 2020" tikslų – pasiekti, kad 40 proc. jaunimo įgytų aukštojo mokslo laipsnį. Ar nesikerta šios strategijos tikslas su planais Lietuvoje įvesti pereinamąjį balą stojant į universitetus?

– Jaunimas turėtų būti skatinamas siekti aukštojo mokslo, tačiau tai nereiškia, kad įstoti studijuoti reikia iškart po mokyklos. Iš karto įstoti ir pradėti studijuoti turėtų patys gabiausieji. Kiti turėtų žinoti ir pasinaudoti alternatyvomis prieš siekiant aukštojo mokslo vėliau. Būtų neteisinga, jei kai kurie asmenys niekada neturėtų galimybės įgyti aukštojo išsilavinimo nepaisant to, kad tobulėjo ir kėlė savo kvalifikaciją. Studijos tiek po mokyklos, tiek ir vėliau, užtikrintų žinių visuomenės plėtimąsi, o ES politika to ir siekia. Tai reiškia, kad norima ne tik sudaryti sąlygas mokytis mažiau gabiems, bet taip pat pasiūlyti jiems alternatyvių būdų siekti aukštojo išsilavinimo.

– Lietuvos vyriausybės skiriamas finansavimas aukštajam mokslui yra gerokai žemesnis nei Europos vidurkis, pvz., 2012 m. Europos šalių vidurkis buvo 1,22 proc. BVP, o Lietuvoje – 1,14 proc. Jūsų nuomone, kaip turėtų būti finansuojamas aukštasis mokslas?

– Investuoti išmintingai yra daug svarbiau, nei tiesiog investuoti daug, bet aklai. Ir investuoti gali nebūtinai vyriausybė. Žinoma, galima norėti, kad valstybė skirtų didesnę dalį bendrojo produkto aukštajam mokslui, tačiau galima siekti, kad į aukštąjį mokslą būtų pritraukta daugiau privačių lėšų. Tokia praktika, kai į aukštąjį mokslą, ypač į tyrimus investuoja verslas, yra labai populiari JAV.   Neseniai Vokietijoje, Belgijoje bei Nyderlanduose, kur studentai ir gauna valstybės finansavimą, ir moka už studijas iš savo lėšų, buvo padidinti mokesčiai, tai taip pat padeda surinkti papildomų lėšų. Sprendimas dėl švietimo finansavimo modelio priklauso nuo visuomenės ir jai atstovaujančių politikų pasirinkto šalies ir visuomenės vystymosi kelio.

– Bakalauro ir magistro studijų trukmės trumpinimas ir tokiu būdu orientavimasis į specializavimą yra vienas aktualiausių klausimų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kaip manote, ar tai yra pozityvi tendencija žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą ir kokių rezultatų galime tikėtis?

– Trumpinant studijų trukmę pirmiausiai turėtume atsakyti į du pagrindinius klausimus. Pirma, kodėl tai yra daroma – ar tik norint sutaupyti viešųjų finansų, nes jų trūksta? Antra, kokią įtaką tai turės studijų kokybei? Aukštojo mokslo pagrindinis tikslas yra kokybiškas išsilavinimas. Turime suvokti, kad kokybė priklauso nuo daugelio faktorių, tarp jų ir nuo studijų trukmės. Kitų studijas trumpinusių šalių patirtis rodo, kad trumpiau studijavusiems studentams buvo sunkiau susirasti darbo, nes darbdaviai nepasitikėjo ir skeptiškai vertino per trumpesnį laiką įgytus gebėjimus. Taigi, būtina įvertinti, kaip toks trumpinimas paveiks studentų gebėjimus ir įsidarbinimo galimybes bei įsitikinti, kad tai papildomai neprisidės prie jaunimo nedarbo didinimo.

– Lietuvoje gaji nuomonė, kad socialiniai ar humanitariniai dalykai universitetinėse studijose yra ne tokie svarbūs nei tie, kurie siejami su technologijomis ar gamtos mokslais. Manoma, kad socialinių ir humanitarinių mokslų specialistai nebereikalingi. Ar tikrai?

– Visuomenė, kurią sudarytų tik robotai, pražūtų. Socialiniai ir humanitariniai mokslai turi būti įtraukiami ir dėstomi visiems, taip pat ir techninių mokslų specialistams, nes jie taip pat yra visuomenės nariai ir turi prisidėti prie demokratinės visuomenės, kuri negali egzistuoti be šių mokslų žinių. Ypač todėl, kad visuomenės problemų negali išspręsti vien tik technologijos ar inovacijos.

Svarbu ir tai, kad daugiau nebegalioja modelis "Studijos-darbas-pensija". Jis nėra sėkmingas, nes tiesiog yra pasenęs. Projektas "Europa 2020" pabrėžia perkeliamųjų gebėjimų svarbą, tai sukuria naująjį modelį: "Studijos-darbas-vėl studijos-vėl darbas" ir t. t. Šio modelio pagrindinė idėja yra mokytis visą gyvenimą ir nesvarbu, į kokius dalykus – humanitarinius ar tiksliuosius – iš pradžių giliniesi. Pasaulis per greitai keičiasi, todėl neaišku, kokios profesijos ar kokių gebėjimų turintis profesionalas bus paklausus ateityje. Tuo labiau, tikrai ne visi 18 metų jaunuoliai žino, kuo jie nori tapti. Todėl mes turime išmokyti juos mokytis visą gyvenimą, kad jie tai galėtų daryti iki 70 metų ir kad persikvalifikavimas (angl. retrained) nekeltų streso, o įkvėptų naujiems sumanymams ir darbams.