Kalbininkei, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narei doc. dr. Irenai Smetonienei skaudu, kad politikai savo manipuliacijas nori pridengti lituanistais, o Lietuvai dirbantys asmenys negali savęs vadinti protėvių pavarde.

Tačiau ji nepripažįsta vietovardžių rašymo nelietuviškai. Kalbininkė taip pat nesiruošia paklusti užsienietiškam politiniam korektiškumui ir atsisakyti tokių žodžių kaip "negras" ar "čigonas". Be to, jos manymu, jaunimo žargonas nėra toks pavojingas kalbai, kaip kai kurie skelbia.

"Kai nebėra institucijų, kurios prižiūri kalbą, savi terminai nebėra kuriami. Tada jau pradedama kalbėti apie kalbos mirties stadiją. Bet tai ne dėl žargono. Tai yra mažytė dalelė to, kas gadina kalbą", – interviu "Vilniaus dienai" teigė doc. dr. I.Smetonienė.

– Daug diskusijų sukėlė klausimas, ar galima asmens dokumentuose arba netgi spaudoje pavardę rašyti nelietuviškai. Kokia jūsų nuomonė?

– Čia yra visos problemos suplaktos į vieną. Todėl prasideda visa bėda. Viena problema yra pavardžių rašymas tekstuose. T. y. žiniasklaidos tekstuose, mokslo darbuose, knygose ir t. t. Buvo priimtas 60-asis Kalbos komisijos nutarimas. Tada netgi tie, kurie labai kariauja už lietuvių kalbą, balsavo už originalias pavardes. 60-asis nutarimas nurodo, jog svetimos pavardės turi būti sugramatintos, kad sakiniuose aiškiai matytųsi žodžių santykiai. Bet čia yra svetimų pavardžių rašymas rišliuose tekstuose.

Kita problema kyla asmens dokumentuose. Kalbininkai tikrai negali nuspręsti. Jeigu jau ir šitą dalyką atiduosim kalbininkams, tokiu atveju valstybės nereikia, užtenka Kalbos komisijos viskam (juokiasi).
Tai, ką leidžia reglamentuoti kalbininkų kompetencija, buvo 60-asis nutarimas. Tai, kas peržengė kalbininkų kompetenciją, buvo sprendžiama Aukščiausiojoje taryboje. Žinoma, buvo atsiklausta kalbininkų ir aiškiai matyti jų nuostata: trečiasis nutarimo punktas sako, kad jeigu žmogus turėjo pavardę, parašytą kitokiais rašmenimis, jis turi teisę užsirašyti ir gauti dokumentą su tais kitais rašmenimis.

Trečioji problema, kuri mums aktuali, – santuokas su kitų šalių piliečiais sudarę Lietuvos piliečiai. Ar jie turi teisę, pasiimdami to piliečio pavardę, rašyti ją taip, kaip užrašyta to piliečio asmens dokumente? Ar žmogus, gaudamas čia pilietybę, turi teisę parodęs savo dokumentą, kokį jis turėjo Vokietijoje su dviguba V (ar prancūzas su Q raide), užsirašyti taip? Kalbos komisijos kalbininkai sakė, kad čia nebūtų bėdos ir kalbai nuo to nieko neatsitiktų. Todėl, kad tai yra asmens dokumentas.

Keisti argumentai, kad kaip reikės paskui tas pavardes skaityti. Na, tiesą sakant, yra dokumentų, kurių skaityti gal net visą gyvenimą niekam ir neprireiks, nebent sudarant santuoką ir mirties liudijimą išrašant.

Aš turiu puikų pavyzdį – mūsų profesorius Axelis Holvoetas. Jam iš tiesų skauda širdį, kad lietuviškuose dokumentuose neliko to, ką jis turėjo n metų Olandijoje, t. y. ikso. Kodėl jam perrašė? Ir jam netgi vaikų neleido užrašyti olandiškai taip, kaip jis norėjo. O jis žmogus dirba Lietuvai.

Šiuo metu labai neaiškus kreipimasis buvo į Kalbos komisiją. Vyriausybė dabar reikalauja, kad kalbininkai priimtų kažkokį nutarimą. Matyt, nenori valdininkai vis dėlto įsiklausyti, kad komisija negali už valstybę priimti nutarimo. Tai yra valstybės reikalas – apsispręsti, kaip rašomos piliečių pavardės.

Per daug eskaluojamas lenkų klausimas. Tai nėra lenkų klausimas. Čia kalbama apie žmones, kurie galėjo turėti dokumentus. Na, tegul ir lenkas. Atvažiavo jo protėviai iš Lenkijos. Jis turi dokumentus ir nori susigrąžinti protėvių pavardę. Ne visi tokie, kaip lietuviai, kad imk, rašyk kaip nori, ir jam vis tiek gerai. Yra šalių, kur tas protėvių pavardes baisiausiai saugo. Jeigu toks žmogus nori susigrąžinti pavardę ir turi pinigų visiems dokumentams pasikeisti, tai kodėl jam nebūtų galima?

Žinoma, niekas nekalba, kaip kartais vadinamieji kalbos gynėjai pradeda aiškinti, kad dabar visi rašys du dvigubom V ir Q. Žinoma, ne. Tu negali pasakyti "Aš būsiu Vaida su dviguba V". Šnekama tik apie žmones, kurie gali tą savo pavardę įrodyti. Tada viskas stotų į savo vietas. Bet trūksta kai kam ryžtingumo pasakyti, kad viskas, dabar bus taip, o ne kitaip. Gal kažkam labai smagu, kad čia visi pykstasi.

– O kaip yra su užrašais viešose vietose? Parduotuvių, kavinių, kitų įstaigų ir gatvių pavadinimų rašymu?

– Vėlgi tai skirtingi dalykai. Jeigu tai įstaigų pavadinimai, jie turėtų būti sudaromi ir rašomi pagal Kalbos komisijos priimtas taisykles. Jeigu yra prekių ženklai, tada jau juos saugo tarptautiniai įstatymai. Prekių ženklų įstatymas taip kalbos neriboja. Prekės ženklo mes galime ir nematyti. Čia svarbiausia, kaip yra kabinami įstaigų pavadinimai. O jie tikrai turėtų būti lietuviški arba pagal visas įmanomas taisykles dirbtiniai, bet bent jau panašūs į mūsų kalbos žodžius.

Pavyzdžiui, "Apranga". Tai yra įmonės pavadinimas. Ji turi kelis prekių ženklus: "City men", "City women". Tai puikiausias pavyzdys: "Apranga" lietuviškas, o prekių ženklai nelietuviški. Į prekių ženklus negali niekas kėsintis, o į įmonių pavadinimus – žinoma. Jeigu jis nelietuviškas, gali netgi baudą skirti.

Dėl gatvių ir vietovardžių tegul nesvaigsta niekas. Šitaip negali būti. Vienas dalykas yra asmens dokumentas: aš ar mano tėvai iš kur nors atsikraustė, mano pavardė užsienyje žinoma, aš ten turiu rūmus ar dar ką nors ir noriu identifikuoti save su ta sena gimine.

Visai kas kita yra: aš atsikrausčiau į vietovę ir joje buvo tokie pavadinimai. Niekas negali pretenduoti užrašyti nei vietovardžio, nei gatvės taip, kaip jam ateina ant seilės. Čia yra baltų etninės žemės ir tik tokiu atveju galima bus užrašyti taip, kaip nori lenkai ar kokia kita tautinė mažuma (nors, kaip žinome, kitos tautinės mažumos tokių klausimų nekelia, pavyzdžiui, karaimai yra patenkinti tuo, kaip yra), jeigu istorikai, kurie kartais gina lenkus, įrodys, kad lietuviai okupavo Vilniaus kraštą.

Tik įrodžius istoriškai, kad mes okupavom Vilniaus kraštą, – neįsivaizduoju, kas galėtų tai įrodyti, – būtų galima užrašyti kaip nors kitaip. O šiaip, patinka jiems ar nepatinka, jie gyvena Lietuvoje ir čia yra jos teritorija.

Visai kas kita yra Punske, Seinų krašte. Ten yra lietuviškos žemės. Nieko negali lenkai padaryti, jie privalo pagal konvenciją leisti užsirašyti lietuviškai. Ten yra lietuvių žemės, kurios atitekusios Lenkijai. O mes tokios teritorijos neturime. Na, bent jau mums niekas niekada nėra sakęs ir įrodęs. Nebent mes kuršių žemes okupavome, bet kuršių nebėra. Niekas pretenzijų nebereiškia į kuršiškas žemes (juokiasi).

– Kaip reiktų žurnalistams elgtis su pašnekovo kalba? Kartais pašnekovai netgi reikalauja, kad jų kalba nebūtų taisoma.

– Yra tokia situacija. Na, problema – ne problema, tiesą sakant. Kažkada mes buvome pratę, kad visų, net ir pašnekovų, mintys būtų redaguojamos. Viskas sutvarkoma pagal bendrinę kalbą. Dabar nuostata po nepriklausomybės yra tokia, kad pašnekovų kalba rašoma su kabutėmis ir įdedama visiškai netaisyta.

Ar tai gerai, ar blogai, man sunku spręsti. Aš suprantu, kad žurnalistai tiesiog nusiplauna rankas ir parodo, koks yra pašnekovas, kokia jo kalba, o tas pašnekovas gali pasižiūrėti, ko jam dar trūksta, ir pasimokyti bendrinės kalbos. Nemanau, kad tai blogai, nes iš tiesų tai padeda savotiškai matyti pašnekovo mentalitetą.

Kita yra bėda, kad kalba – spontaniška. Kai įdeda paraidžiui, žiūri ir niekaip negali suprasti, ar gali žmogus taip kalbėti. Kai bandome kalbėjimą perteikti raštu, tada išeina neįprastas, nerišlus tekstas. Tada vis tiek reikia paredaguoti, kad sakinys prie sakinio tiktų, kad mintis eitų nuosekliai, nes kalbame ne visada nuosekliai.

Čia yra bėdų, bet recepto neturiu. Tiesiog stebiu, kaip viskas vyksta.

– Ar pašnekovui pavartojus žodį "negras", "čigonas" ar panašų, kuris laikomas įžeidžiančiu, reiktų jį keisti?

– Čia toks keistas dalykas. Tai užsienyje vadinama politiniu korektiškumu. Bet jeigu aš pati kalbėčiau, vartočiau tiktai "negras", nes man nei "negras", nei "čigonas" neigiamos reikšmės neturi. Man tai yra žodžiai ir tiek.

Kad kažkur kitaip yra, tai dėl to kitą žodį susikurti... Kas bus, jei kas nors Europoje sugalvos, jog viskas turi būti rašoma ir vyriškąja, ir moteriškąja gimine? Juk jau bandė rašyti profesijų pavadinimus. Ir ką? Pamatė, kad reikia daugiau už skelbimus mokėti, ir vėl grįžo prie vyriškosios formos.

Ne visada kas yra kitur, čia tinka. Mes neturėjome neigiamos reikšmės nei "negrui", nei "čigonui". Mes taip tiesiog vadinome. Rusus mes vadiname rusais, o latviai vadina krieviais. Ir ką? Nuo to jie nepasikeičia. Tikrai čia nėra nieko baisaus. Kartais, kai tas politinis korektiškumas pradeda lįsti į kalbą, darosi negerai. Neigiamą reikšmę galima suteikti bet kuriam gražiam lietuviškam žodžiui. Na, pažiūrėkite – "gaidys". Kas pasidarė?

Tai tokiu atveju reikia iš žodyno braukti ir "vištą". Juk moteris vištomis vadina, kurios žioplos. Bet čia niekuo dėta pati višta. Čia, manau, yra perlenkta.

– Kai kurie lituanistai sako, kad norint išsaugoti kalbą reikia nevartoti žargono. Esą jaunimas, vartojantis skolinius, naikina kalbą. Ar tikrai kalba gali taip išnykti?

– Dėl to ji neišnyks. Čia aš turiu labai tvirtą nuomonę ir labai seniai tą sakiau. Negalėčiau kalbėti apie kokio XX a. pradžią, ar nebuvo žargono. Bet visos kartos: tiek mes, tiek mūsų tėvai, tiek jūs, tiek ateinančios kartos, turės savo žargoną. Pokario arba tarpukario Lietuva tikrai turėjo amerikietiško žargono, nes grįždavo iš Amerikos. Aš pati puikiai žinau, kaip pasakojo žmonės, – "šipkartę nusipirkau". Mes puikiai suprantame, kad tai laivo bilietas, bet jiems tai yra normalus žodis. Jūsų tėvai turėjo rusišką žargoną.

Žargonai išaugami. Aš visada taip sakau. Vaikai vienaip šneka, užaugę jau visiškai kitaip, žargono nebevartoja, supranta sąmoningai, kas yra bendrinė kalba. Blogiausia, kad iš svetimų kalbų imami terminai.

Pasiskolini terminą ir po to iš jo reikia pasidaryti būdvardį, veiksmažodį ir daugybę kitų. Jeigu jis ima funkcionuoti, šitas žodis ir stumia lietuvišką vartoseną. Tada krypstama ir prie nelietuviškos sintaksės. Bet nesakau, kad tai anglų, tai bet kurios kalbos. Sociolingvistų yra įrodyta, kad taip vyksta vienos kalbos (vadinamosios okupacinės, bet ne blogąja prasme) invazija į kitą. Būtent per terminus, bet ne per žargoną.

Aš mokytojams sakydavau – nedrauskit ir skatinkit vaikus kurti savo lietuvišką žargoną. Tada jie pamatys, kad sava kalba taip pat galima prisikurti naujų žodžių, ir nereikės jiems skolintis iš kitų kalbų.

–Tačiau terminus visgi reiktų vartoti lietuviškus, jei tik tai įmanoma?

– Su terminais yra taip: yra bendra europinė tendencija. Jeigu keturiose didžiosiose kalbose šitas žodis yra adaptuotas, tada gal ir neverta ieškoti atitikmens, nes, matyt, labai sunku jį rasti.

Kai dirba specialistai su terminologais, jie žiūri labai sistemiškai: ar galimas atitikmuo, ar jis galės prigyti, ar reikšmės atitikimas tikrai adekvatus, ar iš to bus galima pasidaryti kitų žodžių. Pavyzdžiui, "hakeris" yra "programišius", bet "hakeriauti"? "Programišiauti"? "Programišiavimas"? Tai rodo, kad atitikmuo nėra toks geras, kaip norėtume. Kuriant terminą reikia labai daug numatyti į priekį.

"Sauskelnės" vietoj "pampersų" kaip puikiai tiko. Bet tokį aukso grynuoliuką rasti nepaprastai sunku. Čia toks sudėtingas mokslas, kad vieniems kalbininkams nepatempiamas. Sociolingvistai todėl ir sako, kad kai nebėra institucijų, kurios prižiūri kalbą, savi terminai nebėra kuriami. Tada jau pradedama kalbėti apie kalbos mirties stadiją. Bet tai ne dėl žargono. Tai yra mažytė dalelė to, kas gadina kalbą.