Išleisti žmoną į mokyklą kainuoja brangiau nei sukrauti mokyklinį krepšelį pirmokui. Už asmenines lėšas kabinetus susiremontavusios Panevėžio 9-osios vidurinės mokyklos pedagogės skaičiuoja pinigines patuštinusios nuo kelių šimtų iki 8000 Lt.

Solidžiai mokyklą parėmusios mokytojos tvirtina, jog aptriušusiuose ir avarinės būklės kabinetuose dirbti joms buvo pavojinga.

Matematikos mokytoja Zita Bložienė rugsėjo 1-ąją mokinius pasitiks švariame ir šviesiame kabinete. Kad dėl akis badančio mokyklos skurdo neraudonuotų prieš vaikus ir jų tėvus, pedagogė į 50 kv. m kabineto remontą investavo maždaug 650 Lt.

„Pati pirkau visas sienoms dažyti reikalingas medžiagas – dažus, glaistą ir pan. Savais mokėjau elektrikui, kad užkabintų naujus šviestuvus. Kaip meno mėgėjas nežiūri į patikusio paveikslo kainą, taip mokytojas neskaičiuoja išlaidų mokyklai“, – palygino Z.Bložienė.

Anot jos, tėvų paaukotų 2 proc. pajamų mokesčio – 1500 Lt – teužteko naujoms klasės durims ir šviestuvams.

Pastaruosius keisti buvo neišvengiama. Pasak Z.Bložienės, klasėje tapdavo neįmanoma dirbti, kai pro nesandarias duris iš greta esančių tualetų imdavo veržtis dvokas ar ausis išūždavo sovietinių laikų lempų zvimbesys.

Pasak mokytojos, iš tėvų pervestų 2 proc. būtų užtekę pinigų ir lubų dažams, bet ūkvedės nurodymu nupirktais pigiausiais išdažytos lubos atrodė dar prasčiau nei prieš remontą. Nepatenkinta rezultatu Z.Bložienė dažų nusipirko pati.

Tris mokyklinio amžiaus vaikus auginanti pedagogė prasitaria, jog tokio jos altruizmo šeima veikiausiai nepagirtų.

„Vyras nė nežino“, – pripažįsta matematikė.

Moko būti altruistais

Matematikės Danutės Pranienės sutuoktinis už kabineto remontui išleistą pasakišką sumą – 8000 Lt neišbarė. Mokytoja svarsto, jog pylos negavo veikiausiai tik todėl, kad vyras – taip pat pedagogas, Panevėžio rajono Paįstrio J.Zikaro vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas.

„Vyras tik pajuokauja, kad jo mokykloje viską nemokamai remontuoja, o aš perku“, – pasakojo D.Pranienė. Į priekaištus mokytoja atsikerta primindama, kokį Lietuva turi Seimą.

„Ar tokio paties norime ir po 20-ies metų? Kas juos išmokys būti altruistais, jei ne mes, mokytojai? Nežinau, ką ne taip mokytojai padarė prieš 50 metų, kad dabar tokius politikus turime“, – svarsto D.Pranienė.

Į jos kabinetą užsukęs užsienietis veikiausiai grįžęs namo pasakotų, kokia turtinga Lietuva, jei net sunkmečiu išgali investuoti į sienas.

D.Pranienė už asmenines lėšas pirko gruntą sienoms, dažus, keitė visą elektros instaliaciją, dalį baldų, atnaujino mokyklinius stalus – ant restauruotų senų kojų sumontuoti nauji stalviršiai. Kabinete mokytoja įrengė netgi oro filtrą ir malonius kvapus skleidžiantį prietaisą.

Anot D.Pranienės, iki remonto kolegės makabriškai juokaudavo pasiūlysiančios jos vyrui žmoną apdrausti kuo didesne suma.

„Draudimo išmokos turbūt nebūtų reikėję ilgai laukti. Blokai buvo tiek pasislinkę, kad tarp lubų ir sienos jau žiojėjo grėsmingas plyšys. Mokiniams nebeleisdavau sėdėti klasės gale, kad, jeigu kris, ko neužmuštų“, – pasakojo matematikė.

Rugsėjo 1-ąją 9-osios vidurinės mokyklos mokiniai susirinks į dažais dar kvepiantį anglų kalbos kabinetą. Mokytoja taip pat pati pirko dažus ir kai kuriuos baldus, nors švaistytis pinigais neturinti galimybių.

„Kolegė palaidojusi vyrą, augina mažametį mirusios sesers sūnelį. Jai pačiai pinigai reikalingi. Bet jau tokiame baisiame kabinete nebegalėjo dirbti“, – teigė D.Pranienė.
Anot jos, mokyklai savo santaupas aukoja dažna mokytoja.

Vienos perka dažus, kitos – baldus. Pedagogių skaičiavimu, vien pasiruošti rugsėjo 1-ajai joms kainuoja maždaug 300 Lt.

„Vadovėlių užsakoma tiek, kiek yra mokinių. O mokytojas vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius privalo nusipirkti pats. Kiek išleidžiame popieriui, spausdintuvo rašalui, rašikliams ir kitoms raštinėms priemonėms, jau nebeskaičiuojame. Tokios smulkmenos kas mėnesį atsieina bent 100 Lt“, – teigė 24-erius metus mokytoja dirbanti Edita Galinaitytė.

Liktų be tualetinio popieriaus

Tūkstančius litų į mokyklą investuojančios mokytojos pripažįsta nežinančios, ar pačios dirbančios ne paskutinius metus. Pedagogės nuogąstauja, kad dėl mažėjančio darbo krūvio greitai gali būti priverstos ieškotis kito pragyvenimo šaltinio.

„Jau turiu „verslo planą“ – važiuosiu dirbti į fabriką Norvegijoje“, – ašarų nesulaikė Z.Bložienė.

Prieš trejetą metų turėjusi daugiau nei etatą – 20 val. per savaitę, šiemet mokytojai teks verstis iš 12 savaitinių valandų. Nebe visu etatu dirba ne viena jos kolegė. Daugiau nei dvidešimtmetį mokykloje išdirbusios ir metodininko kvalifikaciją pasiekusios mokytojos tvirtina į rankas gaunančios iki 2000 Lt.

9-osios vidurinės mokyklos direktorės Aidos Adiklienės teigimu, šiemet įstaiga remontui galėjo išleisti mažiau nei 7000 Lt. Maždaug pusė pinigų surinkta iš nuomos, kita dalis – tėvų pervesti 2 proc. pajamų mokesčio.

Iš Savivaldybės 86 tūkst. litų įstaiga gavo tik todėl, kad prireikė remontuoti prakiurusius tualetų vamzdžius.

„Visi be išimties mokytojai skiria pinigų mokyklai. Jei nebūtų jų ir tėvų pervestų 2 proc., neįsivaizduoju, kaip gyventume. Turbūt nė tualetiniam popieriui neužtektų“, – teigė A.Adiklienė.

Valdininkams netikėta

Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Dainius Šipelis teigė esąs nustebintas, kad pedagogai už savo pinigus ne tik raštines priemones perka, bet netgi kabinetus remontuoja.

Vedėjas įsitikinęs, kad mokytojams užsiiminėti labdara nėra būtinybės.

„Man netikėta, kad mokyklose tokie dalykai vyksta. Kabinetas – mokytojo darbo priemonė, kurią darbdavys turi užtikrinti. Egzistuoja įvairiausi būdai, kaip tam gauti lėšų – Savivaldybės, Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, tėvų pervedami 2 proc.“, – finansavimo šaltinius siūlė D.Šipelis.

Istorijos mokytoju dirbęs skyriaus vedėjas tvirtina už savo lėšas pirkdavęs tik raštines priemones.

„Geresnio rašiklio ar portfelio, aišku, iš valstybės biudžeto mokytojui niekas nenupirks. Bet kam remontuoti kabinetą?“ – stebėjosi D.Šipelis.